Žinoma, tai iš tiesų didelis politinės ir geopolitinės svarbos žingsnis. Jis parodo, kad Vakarų kolektyvinėje sąmonėje vyksta pokyčiai, o Rusijos grasinimai ar net kraštutiniai Kremliaus agresijos veiksmai nebėra šią sąmonę ir politinę valią mirtinai kaustantis veiksnys.
Maskva viešai atsainiai demonstravo, kad jai esą nesvarbus šis Vakarų sprendimas, ir net tyčiodamasi skelbė, jog pritartų ir Ukrainos narystei ES.
Aišku, taip siekta kuo labiau sumenkinti šio savo politinio pralaimėjimo reikšmę, kita vertus, Kremliui svarbiau, kas vyksta ant žemės, o ne popieriuje ar aukštose tribūnose.
Rusija siekia paversti Ukrainą iš dalies užgrobta, iš dalies sunaikinta teritorija, neturinčia apskritai jokių perspektyvų, o dabartinį konfliktą su Vakarais tikisi išgyventi ir net ilgainiui sušvelninti.
Taigi Vakarų vienybė ir nusiteikimas – esminis dalykas šioje ne vienus metus, o gal ir dešimtmečius truksiančioje kovoje.
Aidint sprendimą dėl Ukrainos kandidatūros šlovinantiems trimitams visos ES ir Lietuvos laivą šią savaitę vis labiau siūbavo tranzito į Kaliningradą krizė dėl sankcijų Rusijai.
Blogiausia, kad išsiūbavo pati ES, o Maskvai tiktai reikėjo pasišvaistyti isteriškais grasinimais pasaulio pabaiga.
Maskvai pradėjus psichologinį puolimą tiek Vilniaus, tiek didžiųjų Vakarų sostinių ir Briuselio kryptimi pastarųjų reakcija buvo nesuprantama.
Oficialusis Vilnius kelias dienas apskritai buvo atsitvėręs tylos siena, iš už kurios kartais numesdavo pareiškimų, kad „vyksta konsultacijos“, liekanas.
Vyriausybė ir prezidentas tiktai vėliau ėmė daugmaž suprantamai dėstyti, kad Lietuva griežtai ir tiksliai veikia ES teisės ir politikos, reglamentuojančios tiek Bendrijos sankcijas Rusijai, tiek patį tranzitą, ribose.
Be to, Lietuvos valdžia vienareikšmiškai tvirtino, jog ES dar kovo mėnesį paskelbė, kad dėl karo Ukrainoje sankcionuotos prekės negali į Europos Sąjungos teritoriją patekti ne tik eksporto, bet ir tranzito keliu.
Tačiau šiek tiek vėliau iš Briuselio bokštų trenkė perkūnas – atskriejo tiek neoficialiais įtakingos žiniasklaidos šaltiniais, tiek ir oficialių eurobiurokratų pareiškimais paremtos žinios, kad ES vadavietė mano kitaip. Esą Lietuva turi tik prižiūrėti ir tikrinti tokias prekes, bet tranzitu iš Rusijos į jos teritoriją jos gali keliauti laisvai.
Faktas kaip blynas – Vilniaus ir Briuselio pozicijos išsiskyrė, nors ir pati ES trypčiojo nenorėdama aštrinti situacijos ir stumti Lietuvos tolyn į dar blogesnę politinę padėtį.
Bet vėliau tai vis tiek atsitiko – paaiškėjo, kad pati Europos Komisija (EK) ruošiasi patikslinti situaciją ir duoti Lietuvai papildomas gaires, kaip elgtis. O apie tai viešai pranešė ir prezidentas G.Nausėda, ir užsienio reikalų ministras G.Landsbergis. Ir abu tuojau pat sulaukė nuožmios kai kurių ekspertų ir politikų kritikos dėl tokio kapituliantiško elgesio – esą reikėjo gultis kryžiumi prieš EK.
Šitoks vadinamasis EK patikslinimas išties atrodo itin pavojingai.
Tuo tarsi leidžiama suprasti, kad Lietuva, stabdydama dalį tranzitinių sankcionuotų prekių, elgėsi savavališkai ir sukėlė naują ES ir Rusijos santykių paaštrėjimo bangą.
Negana to, tranzito į Kaliningradą koridorius per Lietuvą bet kokiu atveju, nepaisant teisinių sankcijų detalių, tarsi įgauna „lokalią specifiką“, kuria Maskva stengtųsi tūkstanteriopai pasinaudoti pradėjusi per mūsų šalį gabenti kone vien ES sankcionuojamas prekes.
Kartu Lietuva atrodytų lyg įžūli chuliganė tiek su Rusija vis dar norinčių susitaikyti dalies ES valstybių, tiek visų Vakarų akyse.
Apskritai tai reikštų, jog Maskva vis dėlto įstengia išgąsdinti tiek visuomenių, tiek politinio elito dalį tiek, kad įskeltų bent plyšį ES sankcijų politikoje.
Tiesa, kamuoliuką nuo savęs kuo toliau į Briuselio pusę stengęsi numesti Lietuvos valdžios atstovai žadėjo, kad viskas bus „patikslinta“ jau šiomis dienomis, bet jokių konkrečių žinių nebuvo iki vakar dar vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo pabaigos. Gali būti, kad bent jau užkulisiuose lietuviai Vakarų galingiesiems sugebėjo išaiškinti, kuo grėstų toks tūpsnis prieš Maskvą.
Šiaip ar kitaip, nors mūsų valdžios atstovai įtikinėja, kad situacijai buvo ruoštasi iš anksto viską nuolat derinant su ES vadovybe, visi atrodo užklupti lyg nuogi dilgėlėse.
Papildomų decibelų pridėjo ir opozicija, ėmusi vienareikšmiškai aiškinti, kad Rusija teisi tuo požiūriu, kad Lietuvos valdžia užsiima savivale.
Opozicija čia įžvelgė progą visuomenei dar kartą paskelbti, kad dabartiniai valdantieji yra pavojingi avantiūristai, po konflikto su Kinija šalį toliau stumiantys iš padorios Vakarų draugijos į Lietuvą nušluosiančios Rusijos agresijos bedugnę.
Nepaisant prezidento G.Nausėdos raginimų bent šiek tiek apsiraminti, kai kurie opozicijos veikėjai prabilo labiau gatvei, o ne Seimui tinkančiais žodžiais.
Antai „darbietis“ A.Gedvilas Seimo salėje premjerę I.Šimonytę į akis apkaltino tuo, kad ji galbūt tyčia siekia, jog Rusijos kareiviai, kaip Ukrainoje, žudytų vyrus, prievartautų moteris ir vaikus, nes pati neturi nei vyro, nei vaikų.
Kad ir kaip baigtųsi ši daugeliui nerimą kelianti sumaištis, vėl vertėtų dar kartą paklausti: jei tokiam Lietuvos politiniam gaisrui užtenka kibirkšties, ko galima tikėtis rimtesniais atvejais?
