Dabartinė valdžia tai žadėjo ir šios Seimo kadencijos pradžioje, ir prieš pavasario sesiją, kuri baigėsi praėjusią savaitę. Aišku, ir pasigyrė, kad tuos pažadus įgyvendina. Kiek tokios pagyros pagrįstos?
Sesijos išvakarėse įvyko tai, kas užgožė didžiąją jos dalį, – Rusijos karas prieš Ukrainą.
Seimui, kaip ir kitoms valstybės institucijoms, teko skubiai į tai reaguoti politiškai, didinti šalies gynybos apsukas, rengtis karo pabėgėlių srautui.
Vis dėlto liko šioks toks kartėlis, kad Lietuva, besidedanti geriausia Rusijos žinove ir didžiausia Ukrainos rėmėja, buvo užklupta netikėtai, kaip ir visas pasaulis.
Apskritai rengtis krizėms, strategiškai jas numatyti – toli gražu ne stiprioji šios valdžios vieta. Tai liudija pandemija, sumaištis dėl nelegalios migracijos iš Baltarusijos, vadinamoji kalio trąšų tranzito per Lietuvą, kurias JAV sankcionavo, o Lietuva nesuspėjo, krizė.
Galima sakyti, simboliška, kad ir Seimo sesija buvo vainikuota Rusijos tranzito į Kaliningradą krize. Tiesa, valdantieji gali šiek tiek pasiteisinti, kad prieš isteriją sukėlusią Maskvą staiga ėmė tūpčioti Berlynas ir Briuselis, panorę per Lietuvą laisvai praleisti savo pačių sankcionuotas rusiškas prekes. Bet mūsų valdžios nesugebėjimas aiškiai pateikti savo poziciją vėl liudijo tą patį – to nesugebėta numatyti ir tam pasirengti.
Tiesa, Seimas su svarbiausiais Ukrainos karo iššūkiais tvarkėsi gana padoriai, apsieidamas be didesnių tarpusavio rietenų.
Bet to nepasakysi apie kitus reikalus, tiesiogiai susijusius su šalies vidaus politiniu gyvenimu.
Valdantieji tik po ilgo delsimo priėmė vadinamąjį antiinfliacinį paketą derindami jį su paramos šeimoms, jautriausiems socialiniams sluoksniams iniciatyvomis.
Bet opozicija kritikavo tiek šių veiksmų turinį, tiek tai, kad jų esą imamasi vėluojant. Be to, valdžiai vis primenama, kad žadama pamatinė mokesčių reforma toliau skęsta nežinioje. Kaip, beje, ir kai kurios kitos reformos, nevaisingai žadėtos ir ankstesnių valdžių, pavyzdžiui, valstybės tarnybos.
Užtat sesijai pasibaigus valdantieji vardijo, kad priimtas naujas vietos savivaldos modelis, Rinkimų kodeksas, išsaugoti tiesioginiai merų rinkimai, patvirtintas Referendumo įstatymas.
Vienas ryškesnių politinių judesių – pagaliau pritarta lyčiai neutraliam Civilinės sąjungos įstatymo projektui. Bet vėlesnėse stadijose šis teisės aktas greičiausiai ims buksuoti, be to, jį vetuoti užuominomis ėmė grasinti prezidentas G.Nausėda. Anot šalies vadovo, jam priimtinesnis Artimo ryšio projektas, teikiamas radikaliausių konservatorių ir kitų civilinės sąjungos priešininkų stovyklos.
Seimo valdantieji taip pat pasigyrė pagaliau patvirtinę sveikatos priežiūros įstaigų reformą. Bet ji vertinama prieštaringai ir yra sulaukusi net kai kurių valdančiųjų partijų merų kritikos dėl ligoninių regionuose naikinimo.
Taigi ši reforma gana pagrįstai vadinama pavojingu eksperimentu, kuris dar ne kartą durs aštriuoju galu tiek pačiam sveikatos apsaugos ministrui A.Dulkiui, tiek visai valdančiajai koalicijai.
Apskritai Seimo sesijos pabaigoje net daugelis pačios valdančiosios koalicijos atstovų užkulisiuose atvirai pripažino, kad laikas didesniems kalnams versti ar drąsesniems žingsniams žengti iš esmės pasibaigęs. Mat jau šį rudenį papūs būsimų savivaldos rinkimų vėjai. Taigi partijos turės visas jėgas mesti rinkimams pasirengti, o savo veiksmus matuoti pagal visuomenės nuotaikas.
Kalbant apie žadėtą naują politinę kultūrą – dar liūdnesnis vaizdas. Tokios „kultūros“ kulminacija – seniai regėtas opozicijos demaršas boikotuojant Seimo posėdžius ir siekiant paralyžiuoti visą parlamento darbą.
Matyt, pagrindinė priežastis, kodėl opozicija griebėsi šio žingsnio, – jos susirūpinimas, kad karas Ukrainoje užgožė visą viešąją erdvę ir politinę darbotvarkę, kartu sustiprinęs valdančiųjų dešiniųjų reitingus.
Tad opozicinėms partijoms reikėjo preteksto kuo radikaliau grąžinti politinę darbotvarkę prie vidaus problemų. Tokį pretekstą valdantieji suteikė patys, griebęsi įžūlių manevrų siekdami nuo interpeliacijos apsaugoti žemės ūkio ministrą K.Navicką.
Šį politinį perbėgėlį kritikuoja net kai kurie valdančiųjų lyderiai, teigdami, kad jį vis tiek reikės atstatydinti. Nepaisant to, valdantieji vien tam, kad parodytų opozicijai jos vietą, sušaukė skubų Seimo posėdį, kuriame paliko K.Navicką poste.
Opozicija šiuo atveju galbūt ir persistengė griebdamasi ultimatumų – arba patvirtinkite viską, ką siūlome, arba negrįšime į bendrą posėdžių salę. Šiaip ar kitaip, visos kalbos apie naują politinę kultūrą subyrėjo į šipulius. Negana to, ant šių griuvėsių politikai sesijos pabaigoje dar sušoko kone necenzūrinės leksikos vienas kito adresu pasiutpolkę, kur pirmuoju smuiku vėl griežė opozicija.
Bet finalinę gaidą sugrojo patys valdantieji – žaibo greičiu ir maksimaliai mobilizuotos daugumos jėga paskutinę sesijos dieną prastūmę įstatymą, skelbiantį dešiniųjų patriarchą V.Landsbergį buvusiu valstybės vadovu.
Vėl prisimenant, kad rudenį ims stipriau pūsti būsimų rinkimų vėjai, galima spėti, jog bus ne tik mažiau realių darbų, bet ir daugiau tarpuvartės lygmens rietenų.
