„Jie rūpinasi dalykais, kurie mums atrodytų smulkmenos – visur žydi gėlės, nuostabiai gražiai nupjauta žolė. Mes žinome, kas Lietuvoje darosi su žole. Žmonės tvarkosi, jie tiesiog bando gyventi.
Jie sakė – mes bandome gyventi, o ką darysi? Kito kelio mes neturime“, – „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ pasakojo M.Matulaitytė-Feldhausen.
Į frontą karius veda aiškus tikslas
Į Ukrainą pašnekovė tikino išvykusi tam, kad pačiai vėliau nereikėtų atstatinėti savo namų.
„Darau tai, ką galiu daryti geriausiai – rinkti informaciją, rašyti, skleisti, bandyti vėl ir vėl motyvuoti žmones nepavargti. To, ko būtent prašo Ukrainos kariai. Prieš pora dienų išvykę į frontą jie sakė: „Jeigu mes nepavargstame, tai labai prašome, nepavarkite ir jūs“, – kalbėjo ji.
Pati bendraudama su ukrainiečių kariais moteris teigė pastebėjusi, kad pagrindinis jų motyvacijos šaltinis nėra lozungai apie patriotiškumą. Į frontą jie eina ginti savo šeimų, savo namų.
„Prieš pora dienų aš kalbėjau su vieno iš batalionų vadu ir jis man sakė: „Žinote, su patriotizmu, vidine ugnimi, užsidegimu būna taip, kad pačioje pradžioje visi bėgo, visi buvo labai patriotai, žinojo, ką daryti, bet su laiku tai praeina, ugnis užgęsta.“
Mes kalbėjome ne apie patriotizmą, o apie algoritmus, ir jis sakė, kad kiekvienas žmogus turi sau viduje turėti algoritmą, žinojimą, dėl ko jis išėjo. Pirmas karių atsakymas ir būna labai paprastas – mano žmona, dukra, sūnus. Viskas.
Daugiau ugningų lozungų iš tikrųjų neišgirsi“, – pažymėjo M.Matulaitytė-Feldhausen.
Stengiasi gyventi įprastai
Patys ukrainiečiai, kitaip, nei kariai, nekalba apie nuovargį, o kiek įmanoma labiau stengiasi gyventi įprastą gyvenimą. Anot pašnekovės, ypač tai jaučiasi Kijeve, kuriame žmonės, atrodo, jau pamiršo apie bombų smūgius.
„Yra labai įdomi žmonių grupė, kurių galvose karas nevyksta, nepaisant to, kad jie gyvena šalyje, kurioje kariaujama. Yra žmonių, kurie jau tarsi pamiršo karą. Tie patys kariškiai sako, kad, jei prieš žmonių akis nekrenta bombos, jie tiesiog pamiršta, jog ir Kijeve tai buvo. (...)
Iš pažiūros lyg ir vyksta pats normaliausias gyvenimas – žmonės sėdi kavinėse, netgi vakar eidama mačiau ant kampo grojantį didžėjų ir šalia jo besilinksminančius žmones“, – atkreipė dėmesį ji.
M.Matulaitytė-Feldhausen sakė nustebusi, kai sustojusi degalinėje prie įvažiavimo į kasdien apšaudomą Charkivą ir paklaususi žmonių apie jų nuotaikas taip pat išgirdo, kad šie toliau elgiasi įprastai – gatvėse sodinamos gėlės, parkuose pjaunama veja.
Bandymą atstatyti savo namus net ir toliau netoliese skriejant bomboms ukrainiečiai laiko viena iš pasipriešinimo okupantams formų.
„Kas krenta į akis – sugriauti namai ir bandymas iš karto tvarkytis aplinkui. Ką man jau prieš mėnesį sakė žmonės, tai irgi yra labai stiprus pasipriešinimas, noras parodyti, kad jūs galite griauti, bet mes tvarkomės, jūs mūsų nenugalėsite.
Man asmeniškai kartais į juos žūrint, su jas kalbant atrodo protu nesuvokiama stiprybė“, – stebėjosi ji.
Pakylėjimo nuotaikas pakeitė ramybė
Nors pakylėjimo nuotaikos tarp gyventojų atslūgusios, jų veiduose dabar esą matyti daugiau ramybės, pasitikėjimo.
„Jaučiasi labai didelė ramybė. Pakylėjimo, koks buvo pačioje pradžioje, galbūt nebėra. Jeigu prieš mėnesį klausiau, ar nugalėsite, jie sakė „žinoma, žinoma“, o dabar dažnas atsako „taip, mes nugalėsime, neturime kito kelio“, bet jau nebėra tokio užsidegimo. Yra daug ramybės, optimizmo, bet šiaip žmonės tiesiog gyvena“, – pastebėjo M.Matulaitytė-Feldhausen.
Visi ukrainiečiai, anot jos, šiuo metu susitelkę kaip niekad.
„Vakar vakare aš turėjau labai sunkų, labai emocinį pokalbį su viena mama, kurios sūnus yra paimtas į nelaisvę „Azov“ karys. Ji nori matyti, kad visi padeda kariuomenei, vieni kitiems. Iš tikrųjų labai jaučiasi palaikymas, pagalba vieni kitiems. Čia nebėra tokių: „Ai, čia mes negalime, čia tas, čia tas...“
Yra problema, reiškia, ji bus išspręsta“, – tvirtino moteris.
Tiesa, M.Matulaitytė-Feldhausen pridūrė, kad patys ukrainiečiai kalbėti apie savo psichologinę būseną nelabai linkę, jiems esą tai nėra įprasta.
„Kaip sakė į nelaisvę paimto azoviečio mama: „O paskui mūsų vaikinai grįš ir gydys vienas kitą nuo karo“, – apibendrino pašnekovė.
