O kaip iki tol? Jei reikėdavo į užsienį važiuoti, kaip tada? Vaikai iš anos Lietuvos į užsienį nevažiuodavo. Suaugusieji irgi nekeliaudavo už Sovietų Sąjungos ribų beveik niekada. Nėra kelionių – nereikia ir paso, kaip iš to baisaus anekdoto iš sovietinių laikų.
Vaikas prašo tėčio, kad įjungtų televizorių, nes nori žiūrėti filmukus.
„Nueik ir įsijunk“, – sako nedraugiškai tėvas. „Tėti, bet aš neturiu kojyčių“, – atsako likimo nuskriaustas berniukas. „Nėra kojyčių – nebus ir filmukų“, – juokauja tėvas, o juodojo humoro klausytojai net nusipurto. Nejuokinga, kietaširdiška ir bjauru.
Šiandien toks anekdotas nebūtų tinkamas masiniam naudojimui. Negailestingumas ir cinizmas – išaugtiniai drabužiai, pasilikę netolimos istorijos šiukšlyne kartu su sovietmečio papročiais. Apie juos primena nebent žiaurios okupantų ir marodierių manieros, ateinančios iš Ukrainos karo fronto linijos.
Mes iš tokių juokų išaugome, jie liko tik kaip akademinis kultūros istorijos interesas: drauge su pokštais apie mušamas žmonas, pašmaikštavimais apie uošvę su kočėlu, kuri labai pikta, nes susituokęs jaunimas jau dešimtį metų gyvena pas tėvus ir neturi kur kraustytis, taip pat folkloru apie pasmirdusias kojines, kurių net negalvoja kasdien keisti, o dėvi tol, kol skylės jose vos mažesnės už avalynės dydį.
Taigi šešiolika metų. Praėjo šešiolika metų nuo to straipsnio, kurį publikavau labai nedideliame rate skaitomame žurnale „Naujasis židinys“, o „Lietuvos ryto“ portalas jį pasirinko paskleisti plačiausiam skaitytojui.
Tas straipsnis kadaise, 2006 metais, buvo mano didysis debiutas ir jis vadinosi „Rusofilija – bailių sielų sodas“.
Tekste kalbėjau apie tai, kaip žmonės, išgąsdinti laisvės, vis dar kabinasi už nostalgijos sovietmečiui, smaguriauja anekdotais apie sovietų Rusijos pilietinio karo didvyrį Vasilijų Čiapajevą ir jo ginklanešį Pėtką, bijo visko, kas iš Vakarų, nes ten veiksmas greitas, konkurencija didelė, reikia daug ką sugebėti ir išmanyti.
Vystykluose, tegu ir prišlapintuose, daugeliui buvo drąsiau ir jaukiau negu atvirame pasaulyje, aiškinau aš, tada dar beveik nežinomas autorius, bet jau kupinas nekantraus niršulio, kad mano šalies žmonės velkasi į naują, Vakarų gyvenimą, kaip kokie stumtraukiai, koja už kojos, tingiai ir nenoriai, vis dairydamiesi ištuštėjusio sovietų lagerio link.
Pro atlapus buvusios bausmės vietos vartus buvo matyti kurorto J.Basanavičiaus gatvė ir girdėjosi garsiai grojanti rusiška muzika.
Man buvo lengva: aš tada jau beveik dešimtmetį gyvenau ir kūriau Vakaruose, aplinkoje, kurios siekiau nuo paauglystės, ir dideliais gurkšniais gėriau naująjį gyvenimą, kuris buvo prieinamas visiems mano šalyje, bet šalis to nenorėjo, daugelis net aktyviai vengė.
Norėjau juos už ausų ištempti į geresnį pasaulį: man tada naiviai rodėsi, kad turiu tokią misiją.
Tai buvo naivūs laikai visiems: mitai apie sovietų dvasingumą, apie geriausią kinematografą pasaulyje iš Rusijos, apie kiečiausią pasaulyje kariuomenę, taip pat apie tai, kad rusiški fotoaparatai – labiausiai vertinami pasaulyje, buvo ne išjuokiami, bet noriai lapnojami, semiant dideliu šaukštu.
Bijantys Vakarų kultūros ir verslo mūsų žmonės save matė kaip miklesnius sovietų piliečius: jie labiau norėjo būti ne pradedančiais vakariečiais, o labai pažengusiais sovietijos asais.
Jei jiems reikėtų pasirinkti, kas geriau: uždirbti geram automobiliui, kuris važiuoja be problemų, ar sugebėti dantimis ir plaktuku sutaisyti seną kledarą, jie tikrai rinktųsi antrąjį variantą, nes čia tokia buvusio kalinio bravūra.
„Bėgantį žirgą sustabdys ir į degančią trobą įeis“ – taip bylojo folkloras apie nemoteriškas rusų moteris, o lietuviai žavėjosi tuo, kaip mano bičiulis anglas žavėjosi savo ruse žmona, kuri mokykloje išmoko išardyti ir vėl sudėti „Kalašnikov“ automatą.
Mažai kam ateidavo į galvą, kad apie civilizaciją liudija visai kitokia aplinka: kur moterys negaudo palaidų žirgų (nes vyrai girti miega pakrūmėje), kur neliepsnoja trobos ir kur automatinis šaunamasis ginklas nėra bendrojo lavinimo programos dalis.
Praėjo šešiolika metų, bet pokyčiai nebuvo tokie greiti, kaip man norėjosi tuomet.
Ropojimas iš kūdikystės pasirodė lėtas, kiti ir pasenti spėjo taip ir nepaleisdami prarūgusių prišlapintų vystyklų iš delnų. Apgailėtina.
Prieš kiekvienus rinkimus rinkėjai vis dar tikisi dovanų iš valdžios kaip iš Kalėdų Senelio, nors turėtų tikėtis rezultatų iš savęs, o iš valdžios – minimalaus trukdymo.
Žmonės vis dar stebisi, kai teisėjas palieka darbą, nes jam per mažas atlyginimas: kaip čia taip, juk ne minimumą gaudavo?
Vis dar yra tokių, kurie nesupranta, kad teisėjas turi gauti itin didelį atlyginimą ir kad minimali alga yra tik gelbėjimosi ratas, sauskelnės, apsauga itin nerangiems, o ne gyvenimo norma.
Praėjo daugybė metų po 2004-ųjų, tačiau ne tik paprasti žmogeliai, bet ir valdžios atstovai negali suprasti, kad Europos Sąjunga ir NATO nėra mūsų tėvai ir globėjai ar direktoriaus kabinetas mokykloje, iš kur leidžia arba neleidžia, o mūsų pačių projektas, kur mes atsakome už savo sprendimus.
„Europa leido, Europa davė pinigų, čia iš fondų, čia mums skyrė, įsisavinom“, – kalba taip, lyg čia būtų svetima taupyklė.
Suaugusieji galvoja ir elgiasi kaip vaikai, kurie vaikšto apsisnargliavę įkandin tėvų ir prašo, kad nupirktų naują mašinytę.
Maža to, atrodo, kad Rusijos agresija ir karas Ukrainoje turėjo įkrėsti smegenų visiems laikams ir priversti rimtai žiūrėti į šalies gynybą, planavimą, finansavimą ir galios stiprinimą.
Ne, vis tiek pilna plepių ir tuščiabarškių, kurie blerbia nesąmones apie „mus užims per 48 valandas“ ir makaluoja liežuviais apie kariuomenės pirktą techniką, lyg ką nors apie ją išmanytų, ir negali palikti temos apie auksinius šaukštus – vėl kaip vaikas, kuriam sulaužė kibiriuką ir jis niekaip nepamiršta skriaudos.
Jau gana, geriau galvokime apie tai, kas yra dabar ir ko reikia šiandien, – labai infantilu yra zyzti apie senas bėdas, visokius auksinius tualetus Anglijos karalienės vizitui, apie kuriuos jau visi pamiršo, bet ne, reikia vilkti į dienos šviesą praeities traumas ir jomis mėgautis.
Kaip ta moteris, kuri tebevaikšto į TV laidas ir trečius metus pasakoja apie buvusias skyrybas.
Jau gana, žinom, supratom, blogai pasielgė su tavim, dabar jau patylėk.
Taip pat ir čia – žinome, kad valstybė nėra nei protinga pirkėja, nei gera planuotoja, ir turime žiūrėti, kaip protingai elgtis šiandien, o ne praeitį be galo rakinėti.
Neimkime pavyzdžio iš Kauno paveldo kankinių, kurie iki šiandien negali atleisti miestui, kad kadaise „Akropolį“ pastatė.
Ir dar – gana skųstis banalybėmis, kurias visi žino atmintinai, bet zyzliai vis linksniuoja, nes čia tokia vaiko psichika, kad jeigu būsi nelaimingas ir vis vaikščiosi rodydamas, kad nusibalnojai kelį, tai visi gailės ir užjaus. Jau viską žinome atmintinai.
Gana skųstis brangiu benzinu, automobilių spūstimis važiuojant į Palangą, eilėmis prie parduotuvių prieš Kūčias, vėluojančiais statybininkais, batų parduotuvėmis, kur niekada norimo dydžio nebūna ir didelius batus visada greitai išperka, drabužių parduotuvėmis, kur niekada nėra ką nusipirkti (čia daugiau moterų bėda), lietuviškai nekalbančiais pavežėjais ir mokyklų abitūros egzaminais.
Ypač egzaminais ir jų rezultatais, lyg jie ką nors gyvenime spręstų.
Esu gyvenime kalbinęs daugybę garsių, sėkmės lydimų žmonių, dešimtis jų – mokslininkų, menininkų, aktorių, rašytojų, sportininkų, teisininkų, žurnalistų – patikėkite, nė vienas jų man nepasakė, kad jo gyvenime raktas į sėkmę buvo tai, kad jis gavo patį geriausią pažymį per matematikos egzaminą ar kad jo aukštosios mokyklos diplomas buvo su pagyrimu.
Svarbiausias dalykas yra tas, ką tu darai su savo gyvenimu šiandien, o ne tai, kaip galbūt tau nepasisekė vakar, nes pirkai grietinę ir buvo blogai uždarytas dangtelis.
