„Jau norėčiau atitrūkti nuo šios istorijos ir neįstrigti viename taške“, – tyliai, kone pašnibždomis, „Lietuvos rytui“ ištarė J.Jankauskienė, kurios gyvenimas beveik prieš aštuonerius metus pasikeitė visiems laikams.
45-erių moteris dar tarsi baiminasi garsiai kalbėti, juolab džiaugtis, kad po tiek metų teismas vis dėlto nusprendė, jog dėl jos dukters žūties kaltas Justinas Valašinas. Kelių eismo saugumo nepaisęs „Audi Q7“ vairuotojas rėžėsi į J.Jankauskienės vairuojamą „Toyota Avensis“ ir dėl to žuvo tuomet 10-metė Kotryna.
Dėl šios mirties prokurorai pusseptintų metų kaltino J.Jankauskienę. Kairiojo posūkio signalą iš anksto rodyti pradėjusi ir palengva į aikštelę sukusi „Toyota“ vairuotoja neva turėjo pastebėti dideliu greičiu koloną lenkusį „Audi Q7“.
Tačiau Varėnos apylinkės ir apeliacinis Kauno apygardos teismas išteisino J.Jankauskienę, o byla pasisuko priešinga linkme – kaltinamuoju tapo „Audi Q7“ vairavęs 41 metų J.Valašinas.
Alytaus apylinkės teismas skyrė J.Valašinui trejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant pusantrų metų. Iš nuteistojo metams atimta teisė vairuoti transporto priemones, priteista per 50 tūkst. eurų žuvusios mergaitės tėvų neturtinei žalai atlyginti.
J.Valašinas nuosprendį dar gali skųsti – greičiausiai taip ir padarys, nes nebeturi ko prarasti. Bet apkaltinamojo nuosprendžio senatis jau neįsigalios.
Alytaus apylinkės teismas šią bylą išnagrinėjo itin greitai, nors ir buvo bandymų ją vilkinti. Tačiau žuvusios mergaitės tėvų, kurie šioje byloje buvo laikomi nukentėjusiaisiais, atstovai Stasys Survila ir Linas Kuprusevičius stengėsi vilkinimui užkirsti kelią.
Teisėja Laima Lubauskienė bylą baigė mažiau nei per keturis mėnesius. Kaltinamasis J.Valašinas skelbiant nuosprendį nedalyvavo. Tačiau teisme buvo V. ir J.Jankauskai, kurie teisėjai skaitant nuosprendį vis braukė byrančias ašaras.
Jausmai – tarsi sūpynės
Visus šiuos metus J.Jankauskienė beveik nekalbėjo nei apie jai mestus sunkius kaltinimus dėl dukters žūties, nei apie pačią avariją, nei apie savo išgyvenimus, nei apie priešinga linkme pasisukusią bylą.
Su pirmagime dukterimi Kotryna J.Jankauskienė buvo itin artima – jos drauge dirbo buities darbus, kalbėjosi, žaidė, juokėsi. O dukters netekusi motina ne tik gedėjo, bet ir buvo nuolat tąsoma po teismus, kuriuose ir jai, ir jos gynėjams daug klausimų kėlė valstybės institucijų darbas.
Negana to, prabėgus vos keliems mėnesiams po tragiškos avarijos J.Jankauskienė pajuto po širdimi nešiojanti naują gyvybę – baigiantis lapkričiui dukrai sueis septyneri.
– Jūsų vyras Vaidas sako, kad esate nepaprastai stipri moteris ir visus šiuos metus, kol vyko byla dėl tragiškos avarijos, nė karto nepasidavėte nevilčiai. Kas padėjo nepalūžti? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Jankauskienės.
– Išoriškai gal ir atrodžiau stipri, bet mano viduje nuolat grūmėsi vėžiai. Visko buvo. Ir dabar yra. Mano jausmai – tarsi sūpynės: tai gerai, tai blogai, tai vėl gerai, staiga – vėl blogai.
Bet stengiuosi slogias mintis nustumti į šoną. Bandau laikytis. Gyventi.
Nors ilgai kiekvieną dieną teko kaip nors prastūminėti.
Gyvenimas eina į priekį ir nesinori įstrigti viename taške. Gerai bent tai, kad pastarasis teismas buvo greitas, nes iki tol kone septynerius metus, atrodė, trypčiojome vietoje.
Nuolat jutome aplinkinių palaikymą – ir draugų, ir giminių, ir visiškai nepažįstamų žmonių. Jie padėjo mums ir morališkai, ir finansiškai. Tačiau vis tiek turi pats susiimti ir mintis susidėlioti savo jėgomis – negali kitiems užkrauti savo bėdų.
Mano charakteris toks, kad nenoriu viešai demonstruoti savo jausmų ir išgyvenimų.
Esu žemaitė. Gal ir dėl to esu tokia mažakalbė.
– Teismas pripažino J.Valašiną kaltu dėl jūsų dukters žūties. Tikite, kad jau viskas baigėsi?
– Stengiuosi apie tai negalvoti – buitis, rutina, darbai užliūliuoja smegenis.
– Ar per tuos metus bendravote su J.Valašinu?
– Mačiau jį tik kartą kitą. Kai aš buvau kaltinamoji, kartą ar du jis buvo atvažiavęs liudyti. Mačiau ir šiame teisme. Bet nebendraujame ir nesinori bendrauti.
– Šioje didelį atgarsį visuomenėje sukėlusioje byloje visko buvo itin daug: dingo nemažai svarbių dokumentų, teisėja atsisakė priimti jūsų nekaltumą pagrindžiančius įrodymus, teismo ekspertai užsispyrę kaltino jus, nors nepriklausomi specialistai ir liudytojai teigė priešingai. O kaip šią bylą vertinate jūs?
– Žuvo žmogus – mūsų duktė. Tad valstybė privalėjo nustatyti, kas kaltas, kas nekaltas, kokios šios avarijos priežastys.
Ne mes vienas kitą kaltinome su kitu vairuotoju, o valstybės institucijos pareiškė mums kaltinimus. Todėl labiausiai nusivyliau valstybės tarnybų darbu.
Tai, ką teismuose nuolat girdėjome iš Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC) Techninių ekspertizių skyriaus ekspertų, man iki šiol nesuvokiama.
Tie žmonės – išsilavinę ir nusimano labiau nei aš. Visiškai pasitikėjau tais mokslo žmonėmis.
Bet iš jų tokių dalykų prisiklausiau, kad sunku papasakoti!
– Nesibaiminote, kad teismas taip ir nepaskelbs kaltininko dėl artėjančios senaties?
– Apie tai stengiausi negalvoti: bus, kaip bus – institucijų nepaskubinsi. Jeigu nespėsi į traukinį, jis ir nuvažiuos. Vaidas gal labiau nerimavo. Tačiau kažkaip viskas išsisprendė.
– Ar ketinate skųsti Alytaus apylinkės teismo sprendimą Kauno apygardos teismui?
– Sprendimo dar nesame priėmę – advokatai panagrinės nutartį, pasitarsime, tada ir spręsime.
– Ar vairuojate po avarijos? Nejaučiate baimės prie vairo?
– Buvo laikas, kai pamačiusi automobilį atšokdavau. Bet nustūmiau tą baimę. Turiu nukeliauti iš taško A į tašką B, tad sėdu ir važiuoju.
– Prabėgus šiek tiek daugiau kaip metams po pirmagimės Kotrynos žūties susilaukėte vaiko. Laukdamasi jau sėdėjote teisiamųjų suole. Ar nebuvo baugu, kad jūsų emociniai išgyvenimai gali pakenkti naujagimei?
– Gyvybė yra dovana. Mes ją gavome ir priėmėme. O kad tuo metu vyko toks dalykas mūsų gyvenime – po lapais nepasislėpsi. Susiimi ir gyveni.
Dukra dar maža. Tikiu, kad ji nieko nejuto, nes mes stengėmės ją apsaugoti.
Nesame su ja kalbėję apie teismus ir nemanau, kad jai reikia apie tai žinoti. Ji žino, kad turi seserį, drauge lankome kapą.
Dukra šiek tiek panaši į Kotryną – ir išoriškai, ir charakteriu. Bet ji – kitas žmogus, kita asmenybė ir jų niekada nelyginu.
Rudenį ji jau eis į pirmą klasę. Kol kas dar vasarojame ir mokyklai labai nesirengiame, bet tas svarbus įvykis jau netrukus.
– Ar sapnuojate žuvusią dukterį?
– Ne. Sapnavau tik kartą. Daugiau į mano sapnus ji neateina.
– Ar skaičiavote, kiek finansiškai jums kainavo ši byla?
– Dar ne. Yra ieškiniai dėl turtinės žalos – automobilio praradimo, laidotuvių išlaidų, paminklo. Bet kol kas neskaičiavome, kiek sumokėjome mūsų padėjėjams advokatams.
– Ar visi šie skaudūs išgyvenimai neatsiliepė jūsų sveikatai?
– Nežinau. Fizinių pasekmių po avarijos kaip ir nejutau. Vaidas petį susitrenkė smarkiai, o man nieko nebuvo.
Kas čia žino, ar sveikatai atsiliepė nervinė įtampa? Stengiuosi apie tai negalvoti, bet gal senatvėje ir pajusiu pasekmes.
– O kas jus džiugina? Kas suteikia laimės?
– Vaikas auga – džiugina. Viščiukai išsiperėjo – džiugina. Tokie paprasti dalykai. Gėlės žydi, džiaugiesi, kad spėji pamatyti.
Džiaugiesi, kad uogos prisirpo. Džiugina ir darbas – dirbu logistikos įmonėje Alytuje.
Klausimą laiko pranašišku
2014 m. lapkričio 1 d. Jankauskai važiavo pas vyro tėvus į Alytaus rajoną.
Neskubėjo, važiuodami kalbėjosi. Kotryna rengėsi Pirmajai komunijai ir skaitinėjo, ką turėjo pasirengti pamokėlėms.
Staiga tėvo paklausė: „Ar gerai, kad Ieva sugundė Adomą?“ „Ne, negerai. Jei būtų to nepadariusi, gyventume rojuje ilgai ir laimingai“, – atsakė tėvas. Mergaitei kažkodėl įstrigo tas „gyventume ilgai“ ir ji paklausė: „O nemanai, kad ilgai gyventi būtų nuobodu?“
Iki šiol šie dukters žodžiai netektį vis dar išgyvenantiems tėvams atrodo pranašiški.
Po kiek laiko Kotryna ištarė paskutinį savo sakinį: „Pritildykite radiją, nes noriu miego.“ Kai netrukus įvyko tragiška avarija, mergaitė miegojo.
Pravažiavusi Daugus šeima nutarė stabtelėti aikštelėje, į kurią, įvertinusi situaciją kelyje, savo „Toyota“ pasuko J.Jankauskienė.
Keliu paskui Jankauskus judėjo septynių ar aštuonių automobilių kolona ir visi mažino greitį, nes „Toyota“ rodė kairįjį posūkį.
V.Jankauskas jau gręžėsi žadinti dukters, kai galingas smūgis jį bloškė atgal – juodos spalvos „Audi Q7“ šeimos automobilį tiesiog sumaitojo.
Po to – spengianti tyla. „Kaip filmuose, kai svarbų epizodą rodo sulėtintai. Aš nieko nemačiau, nieko nejaučiau, tik gaudžiau Kotrynos balsą – ar ji rėkia, ar spiegia, ar ką nors sako. Tos minutės man buvo pačios baisiausios“, – yra pasakojęs V.Jankauskas.
Vėliau vyras jau prisimena pušis ir debesis, daug žmonių ir moterį raudonais auskarais, kuri jam kartojo, kad viskas bus gerai.
Tačiau ant žemės paguldytas ir judėti negalintis V.Jankauskas akimis ieškojo dukters: „Ir tik tada, kai greitosios paramedikai mane pirmą užkėlė ant neštuvų, supratau, kad viskas, nes pirmiausia gelbėja tą, kurį dar galima išgelbėti, o aš žviegiau, kad gelbėtų mano vaiką.“
Už tėvo dešinėje automobilio pusėje prisegta vaikiškoje automobilinėje kėdutėje sėdėjusi mergaitė nebuvo prispausta, tačiau per avariją smarkiai pažeisti jos vidaus organai. Kotryna paniro į komą, o po trijų dienų, lapkričio 4-ąją, ligoninėje mirė.
Tėvai atsipirko sumušimais ir palyginti nesmarkiais sužeidimais.
Prokurorė nenorėjo pasiduoti
Nors avarijos liudininkai kone vienu balsu tvirtino, kad būtent „Audi Q7“ vairuotojas, kurio automobilyje tąsyk dar važiavo žmona ir trys vaikai, pavojingai elgėsi kelyje, nuolat lenkė net per ištisines juostas, kad pradėjo lenkti koloną nesulaukęs, kol manevrą pradėjęs „Toyota Avensis“ jį baigs, prokurorė Regina Juškevičienė ilgai laikėsi savo: dėl avarijos kalta J.Jankauskienė. Neva tai parodė teismo ekspertizė. Tačiau teismuose paaiškėjo aibė detalių, kurios pasėjo abejonių, ar bylos nebuvo stengiamasi klastoti.
Avarijos tyrimą pradėjęs tyrėjas Arūnas Puodys policijoje nebedirba. Vis dėlto teisme prabilęs buvęs pareigūnas tvirtino, kad iš jo triskart reikalauta perrašyti tarnybinį pranešimą.
A.Puodys atsisakė tai padaryti pareiškęs, kad jo pirminė išvada tiksli: galimas tragiškos avarijos kaltininkas – didžiuliu greičiu lėkęs „Audi Q7“ vairuotojas.
Tačiau LTEC ekspertų išvada nuo pat pradžių buvo ta pati: avarijos kaltininkė yra J.Jankauskienė.
Buvo atliktos net kelios ekspertizės
Kol J.Jankauskienė dar buvo kaltinamoji, LTEC atliko penkias avarijos ekspertizes. Dar vieną ekspertizę LTEC specialistai atliko byloje, kurioje kaltinamasis jau buvo J.Valašinas.
Nors per visus šiuos tyrimus keitėsi kai kurie skaičiai, išvada, kad dėl avarijos kalta J.Jankauskienė, liko nepajudinama net ir pastarajame teisme.
Tačiau jau pirmąją ekspertizę atliko tinkamos transporto trasologijos kvalifikacijos neturėjusi ekspertė, tad Jankauskų advokatai pareikalavo kitos ekspertizės.
Po pakartotinės ekspertizės teisme paaiškėjo neatitikimai, todėl atlikta ir trečioji. Antroji ir trečioji ekspertizės patvirtino pirmosios išvadą, bet vėliau teisme ekspertai pripažino, kad rėmėsi pirmosios ekspertizės išvada ir duomenis tik perrašė. Be to, visi šie LTEC ekspertai klaidingai įvedė į programą automobilio „Audi Q7“ (nuotr.) svorį.
Ketvirtojoje LTEC ekspertizėje buvo manipuliuojama kelio dangos koeficientu: nors „Toyota“ po avarijos išrausė gruntą, buvo skaičiuojama, kad ji slydo žole.
Penktąją ekspertizę nurodyta atlikti pagal liudytojų parodymus. Išvada ir joje nesikeitė, nors pastarasis – J.Valašiną nuteisęs teismas – pasisakė, kad liudytojų parodymai panašūs, nuoseklūs ir aiškiai patvirtina „Audi Q7“ vairuotojo kaltę.
Dar nagrinėjant J.Jankauskienės bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas nustatė, kad penkiskart ekspertinį vertinimą atlikę ekspertai neturėjo visų tyrimui reikiamų reikšmingų duomenų, todėl jų išvados yra nepatikimos, nepagrįstos ir abejotinos.
J.Valašiną kaltu pripažinęs Alytaus apylinkės teismas pabrėžė, kad ir per naują tyrimą ekspertai neturėjo jokių naujų objektyvių duomenų.
Tuo metu nepriklausomo eksperto Valentino Mitunevičiaus konsultacinės išvados visada liudijo, kad dėl eismo įvykio kaltas J.Valašinas. Vertindamas šias išvadas Alytaus apylinkės teismas pripažino, kad jos sutampa ir su nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais.
