Sigitas Parulskis. Nepakeliamas noras pasidalyti

Be galo daug norinčių kuo nors pasidalyti. Aš irgi norėčiau, tik iš karto kyla keblumų. Tarkime, galėčiau pasidalyti, bet norėčiau, kad tai būtų vertinga, įdomu, vadinasi, turėčiau įdėti daug pastangų, darbo, laiko, galiausiai talento... Talentas – pasenusi sąvoka, bet ir aš pasenau ir vis dar manau, kad talentas egzistuoja. Taigi jeigu sukuri iš tiesų vertingą produktą (kad ir kas tai būtų), kodėl turėtum juo dalytis nemokamai? Juk tai pagrindinė, esminė kapitalizmo, verslo formulė – turi ne tik susigrąžinti, ką investavai, turi dar uždirbti.

Sigitas Parulskis<br>D.Umbraso nuotr.
Sigitas Parulskis<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Aug 2, 2022, 6:57 AM

Žmonės be galo daug dalijasi nemokamai, ypač feisbuke, bet dažniausiai tai tik jiems patiems emocinę, kalendorinę ar dar kokią nors reikšmę turintys dalykai: štai aš su mamyte, štai aš su katyte, štai mirė mamytė, štai mirė katytė, štai ėdu vienatvės kotletą, štai vienatvės kotletas ėda mane.

Siaubą kelia žmonių noras dalytis savo atvaizdu. Žmonės per daug lengvai patikėjo, kad jie yra prekės, pigios, nemokamos prekės abejingoje būties rinkoje. Normalus žmogus negali pakęsti tiek daug savęs, tiek savo atvaizdų, nors sąvoka „normalus“ irgi pasenusi. Akivaizdu, kad tai, kuo dauguma žmonių dalijasi, kitiems neįdomu. Jeigu nesi žvaigždė, nesidalyk savimi, nes tai masturbacija. Beje, ir žvaigždžių buitinis mėšlas rūpi tik snobams ir miniažmogiams, neturintiems skonio.

Taigi situacija paradoksali. Žmonės mieliausiai dalijasi tuo, kas kitiems neturi beveik jokios vertės. Vertingais dalykais niekas už dyką nesidalija. O jeigu dalijasi už dyką, kur nors yra paslėpta reklama ir būsimo verslo projektas. Arba kokios nors egoistinės užgaidos tenkinimas.

Gražus mūsų noras dalytis su ukrainiečiais, visos tos akcijos, dainos, šūkiai, maldos ir smėlio kalneliai. Pasiklausau aistringų akcijų ir projektų rengėjų kalbų, atrodo, kad jie ką tik numušė rusų lėktuvą ar sudegino tanką. Kaip minėjau, gyvenu pasenusių vertybių pasaulyje, manau, kare geriausiai padeda ginklai, ne tauškalai.

Neseniai kilo diskusija, ar galima į sceną perkelti Bučos nusikaltimus, ar galima menuose taškytis neatvėsusiu skausmu ir krauju? Tai ne etikos, tai estetikos problema. Medžiaga kūrybai gali būti bet kokia: ir mėšlas, ir kraujas, ir angelų sperma.

Viskas priklauso nuo to, kaip tai bus padaryta. Publicistika šiuolaikiniame mene jau ne stilistinis elementas, publicistika jau vadinama menu, ji kaip vėžys jau pasiglemžė meną: mes visiškai nebereiklūs sau, norime viską supaprastinti, palengvinti, nes žmogus pavargo mąstyti, aptingo, tenkinasi niekais, šiukšlėmis, meno vartotojas nebekviečiamas dialogui, iš jo nebereikalaujama pastangų, menas jam patiekiamas kaip greitas maistas, kuo daugiau ir kuo greičiau. Nėra laiko brandinti kūrinį, reikia kuo greičiau pasidalyti.

Kartą mėginau pasidalyti ir aš. Prie turgaus nufotografavau neįgaliojo vežimėlyje be kojų sėdintį vyrą. Pasikalbėjome, daviau jam porą eurų, patikinau, nedėsiu jo į internetą, kad pasišaipyčiau (nes jis įtarė, kad fotografuoju kaip tik dėl to), papasakojau, kad fiksavau jį juostoje, kad išryškinsiu juostą namie, paskui sandėliuke padarysiu atspaudą ir atnešiu jam.

Praėjo pora mėnesių, nupirkau nebrangų rėmelį su stiklu, įrėminau jo nuotrauką, dar paėmiau keletą neįrėmintų. Tiesą sakant, jis apsidžiaugė. Gal ne dėl nuotraukų, dėl to, kad vėl daviau porą eurų. Nuotrauką su rėmeliu pasiliko, kitas grąžino, sako, neturiu kur jų dėti. Sakau, pasikabinkite namie ant sienos. Neturiu sienų, sako jis, gyvenu gatvėje.

Iš pradžių jaučiausi padaręs neblogą darbą, pasidalijau su žmogumi... nežinau, gal dėmesiu. Ši istorija liks mano gyvenimo, mano tapatybės, mano žmogiškumo erdvėje, ji kažkaip paveikė ir gal dar veikia mane, pravėriau duris į dar vieno žmogaus būtį, taigi tapau turtingesnis, gal tai ir reiškia būti žmogumi šiame pasaulyje, gal tai ir reiškia dalytis bendru likimu ir vienatve.

Ir tuomet supratau, kad iš tiesų galvoju tik apie save. Kad dariau tai dėl egoistinių tikslų, kad prakalbinti benamį, jį nufotografuoti ir paskui padovanoti jam nuotrauką man buvo iššūkis, emocinė ir šiek tiek meninė avantiūra, dariau tai ne gelbėdamas savo artimą, o gelbėdamasis pats – nuo prakeikto vienatvės ir beprasmybės kotleto.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.