Ši data itin svarbi Kaunui, nes tuo metu miestas buvo laikinoji sostinė ir visos diplomatijos naujienos sukosi būtent apie Kauną. Tam tikra prasme Kaunas buvo ir išliks pamatiniu miestu, ant kurio gyventojų veiklos statėsi jauna ir nepriklausoma Lietuvos Respublika.
Ne mažiau svarbus Kauno indėlis buvo ir į nepriklausomos valstybės idėjos išlaikymą sovietmečiu.
Ilgą laiką išliko gaji legenda, kad Kaunas – lietuviškiausias ir patriotiškiausias Lietuvos miestas, su visomis iš to išplaukiančiomis gėrybėmis ir blogybėmis.
Miestas, kuriame itin stipri rezistencijos dvasia, nepalaužiamas pasipriešinimo ūpas, arši netolerancija sovietų režimui.
Išvirkščioji to pusė – rusofobija, ksenofobija, rasizmas, kuriems didžiausią įtaką darė iki šių dienų išlikusi labai jau rytietiška kauniečių nacionalizmo samprata.
Šiemet Kaunas yra Europos kultūros sostinė, o svarstant kauniečių vertybes dažnai iškyla klausimas, kiek gi mumyse per tuos daugiau nei tris dešimtmečius padaugėjo europinių vertybių ir demokratijos kaip žmogaus teisių ir laisvos piliečių valios bei įstatymų viršenybės suvokimo?
Prieš kelias dienas sostinėje viešinti giminaitė aprašė siaubą, kurį patyrė apsilankiusi Vilniuje.
„Jei nori pasijausti Rusijos gūdumoje, atvažiuok į Vilniaus autobusų stotį ir pradėk čia savo kelionę“, – rašė ji šių eilučių autorei.
Skundėsi, kad rytinė kava stoties kavinėje buvo tokia pat tragiška kaip prieš 35 metus, kai ji dar buvo studentė.
„Servetėlių nėra, viskas riebaluota, apie tualetą patylėsiu, o padavėjos tik rusiškai kalba ir šūkalioja“, – guodėsi moteris.
Spaudos kioske jai Vilniečio kortelę pardavusi kioskininkė kalbėjo su rusišku akcentu, stotelėje informaciją suteikė rusakalbė, o į Žvėryną vežantis troleibusas buvo senas kledaras, kuriame dar ir neveikė stoteles skelbiantis garsiakalbis.
„Tai va čia tokia Lietuvos sostinė, kurioje apsilankęs supranti, kaip gera gyventi Kaune ir kodėl vilniečiai kauniečiams pavydi“, – reziumavo Vilniumi pasibaisėjusi moteris.
Tiesą sakant, nenorėjau su ja ginčytis. Ankstyvas rytas buvo, matyt, nuotaika jos prasta, kam nebūna. Bet skirtingai nei jai, man rusakalbiai žmonės gatvėje, nepaisant nuotaikos, netampa lietuvybės antipodu.
Nes Lietuvoje visais laikais sugyveno visų tautybių žmonės – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai. Ir, mano akimis, vilniečiai niekada nepavydėjo kauniečiams.
Tačiau Kaunas visuomet turėjo istorinės traumos paliktą randą – prarastos valstybės ir sostinės titulo.
Neapykantos Vilniui, kurį Lietuvai „grąžino“ sovietai kartu su privalomu įpakavimu – Stalino saule.
„Jei 1918 m. pradėtai kurti Lietuvos Respublikai didžiųjų Europos valstybių ir JAV pripažinimo teko palaukti beveik ketverius metus – iki 1922-ųjų, tai 2022-ųjų metų pasaulyje Lietuvos vardas lygiaverčiai skamba aukščiausiuose pasaulio diplomatijos sluoksniuose ir tai yra ilgas ir sudėtingas kelias, kuriuo šiandi+en reikia ne tik didžiuotis, bet ir švęsti“, – teigia istorikas, VDU profesorius Juozas Skirius.
Pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko labai vangiai.
Užsienio valstybės delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos šalies viduje, priešiškų santykių su Lenkija ir dėl Rusijos, paskendusios pilietiniame kare.
Nebuvo toks paprastas ir sklandus, kaip dabar gali pasirodyti, ir santykių su JAV procesas, vienu metu Baltijos šalių pripažinimą JAV siejo net su jų grąžinimu į Rusijos sudėtį.
Sklaidant prieš 100 metų vykusios istorijos puslapius, ateina sąmoningas suvokimas, kokį iš tiesų, kaip sako istorijos profesorius, ilgą ir sudėtingą kelią Lietuva nuėjo ir įrodė, kad yra nepriklausoma ne kažkieno, o savo piliečių valia.
Valia, kurią jie išreiškia laisvai ir demokratiškai išrinktos valdžios sprendimais.
Ir tai yra tvirtas pagrindas švęsti ir didžiuotis.
„Mes nuolat turime kovoti už demokratijos išlaikymą. Šiuo metu ukrainiečiai kaunasi už tai fiziškai mūšio lauke. Demokratija yra procesas, kuriame kiekvienas turime atsakomybę ir pasirinkimą“, – sako JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S.Gilchristas.
Lietuvos ir JAV diplomatijos šimtmečio proga Kaune apsilankęs JAV ambasadorius dar kartą primena ir esmines demokratijos vertybes – žmogaus teises ir žodžio laisvę, kuria dabar taip mėgstama manipuliuoti, naudojant šią privilegiją melo sklaidai ir neapykantai kurstyti.
Vienintelis kelias skirti tikrą žodžio laisvę nuo manipuliatyvios – išprusimas, savivoka ir mąstymas.
Apžvalgininkas Rimvydas Valatka įsitikinęs, kad demokratija turi labai daug susinaikinimo mechanizmų. Akivaizdu, kad jie įsijungia ne kažkur kitur, o konkretaus žmogaus konkrečiose smegenyse.
Žmogaus, kuris pats savo noru, niekieno neverčiamas leidžia kapoti smegenų vingius melo, neapykantos, pykčio paukščiams iš interneto, užuot skaitęs knygas ir kokybiškus tekstus.
Kad prarastum mąstymo dovaną, pirmiausia reikia ją turėti. Demokratiją turime jau daugiau kaip trisdešimt metų, tik ar tikrai visi šalies gyventojai, jau nekalbu tik apie kauniečius, geba reflektuoti, kas gi yra ši dovana, mūsų protėvių pastangomis mums įduota?
