Vieną dieną R.Malinauskas paėmė į rankas mobilųjį telefoną ir ruošėsi rašyti žinutę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentui, su kuriuo yra bendravęs kilus skandalui dėl Vijūnėlės dvaru praminto pastato.
„Ar dar neatėjo laikas tiesai?“ – R.Malinauskas norėjo paklausti pareigūno, bet žinutės neišsiuntė. „Jis atėjo“, – atsakė pats sau ir ėmėsi rašyti knygą, kurią pavadino „Jau laikas“.
Knyga pasirodė netrukus po to, kai prokuratūra pranešė perdavusi teismui dalį vadinamosios teisėjų korupcijos bylos. Kaltinimai joje pareikšti ir R.Malinauskui.
Kurorto meras neabejoja, kad daug kas jo knygą skaitys su didinamuoju stiklu, todėl rašydamas apsiginklavo įrodymais – dokumentais, nuotraukomis, pokalbių įrašais.
– Jau laikas kam? – „Lietuvos rytas“ paklausė prieš kelias dienas knygą pristačiusio ir jau beveik visą jos tiražą pardavusio R.Malinausko.
– Laikas pasakyti tiesą, kuri iki šiol niekam nebuvo įdomi.
Prieš dvejus metus, kai atsidūriau netiesos ir purvo bedugnėje, nutariau viską sudėlioti pats – su faktais, dokumentais.
– Knygoje paminėta daug pavardžių asmenų, kurie, jūsų teigimu, rašė nepagrįstus skundus, rezgė intrigas, tačiau ir patys ne visada paisė įstatymų. Gal iš jų jau sulaukėte kokios nors reakcijos?
– Man jie niekada neskambino, nerašė ir neskambins. Kiek girdėjau, tarpusavyje vyksta kažkokios diskusijos, bet aš nelabai tuo domiuosi ir nenoriu tam gaišti laiko.
– Ar dar liko dalykų, kuriuos žinote, bet šioje knygoje vis dėlto nutylėjote?
– Yra žmonių, kurių nepaminėjau dėl to, kad juos noriu palaikyti. Jų yra Seime, Vyriausybėje ir įvairiose valstybės institucijose – visur, kur buvo gaunami nurodymai, kaip reikia susidoroti, ką panaikinti. Juos dažniausiai duodavo Seimo veikėjai. Aš juos žinau.
Kai kurie nurodymus dalijo net neidami tam reikalingų pareigų – tiesiog klastojo dokumentus. Žinau, kad tokių dokumentų yra, bet Seimas jų nedavė. Bandysiu jų išreikalauti teismo proceso metu.
– Pats knygoje rašėte: „Žmonės, darykite viską, kad nereikėtų eiti į teismą.“ Nepasitikite šia institucija?
– Aš visą gyvenimą maniau, kad jei esi teisus, bet dėl to kažkam kyla abejonių, nueini į teismą, ir jis tą tiesą patvirtina.
Tačiau supratau, kad teismas viską gali padaryti priešingai.
Gali pateikti teismo eksperto išvadą, bet teisėjai jos gali net nepaimti į rankas ir atsakyti, kad jos nereikia.
Gali mosikuoti dokumentais, segtuvais, bet teisėjai pasako, kad tai neįdomu, nes jiems jau pasakyta, koks sprendimas turi būti. Tai vyksta ne Baltarusijoje, apie kurią mes dažnai kalbame, o Lietuvoje.
– Knygoje išdėstėte nemažai faktų apie, jūsų nuomone, nesąžiningus teismų sprendimus, nurodėte teisėjų pavardes. Netrukus teismai atvers ir jūsų bylą. Nebijote, kad aštrūs pareiškimai gali pakenkti?
– Nežinau, ar teisėjai ir prokurorai skaito knygas – ypač tokių veikėjų kaip aš. Jei jie rastų laiko paskaityti, gal kiltų daugiau klausimų, jie būtų kitokie arba jų visai neliktų.
Jei jie nepaskaitys, teismo proceso metu teisiamieji turi teisę pasisakyti, o tuomet aš tikrai viską papasakosiu: apie Generalinės prokuratūros prokurorę Deimantę Nikitinienę, Vilniaus ir Kauno teisėjus.
Paklausiu, kas konkrečiai jiems davė nurodymus, kas gąsdino atleisti iš darbo ar pažeminti pareigas.
Gal Lietuvoje kas nors išdrįs kalbėti, kaip postus užsidirbo kai kurie Aukščiausiojo teismo teisėjai, teismų pirmininkai, buvę aukšti prokurorai. Kaip pareigūnai lipo karjeros laiptais įvykdę kažkieno „zadanijas“.
To nežinančiam žmogui turėtų būti šlykštu ir sunku tuo patikėti.
– Buvote užsiminęs, kad teisme duodamas parodymus skaitysite savo knygą. Ar tikrai parašėte viską, ką norėjote pasakyti prokurorams ir tyrėjams?
– Manau, kad dar turėsiu ką pridurti. Į knygą įdėjau keletą dokumentų, bet jų yra pilni segtuvai.
Nagrinėjant teismui neseniai perduotą bylą sėdėsiu salėje ir žiūrėsiu prokurorei tiesiai į akis.
Ar ji bus tas žmogus, kuriam įdomi tiesa, ar tai bus tik stengimasis užglaistyti prokuratūros ir mano knygoje minimų teisėjų padarytus nusikaltimus?
Jei prokurorė – ar kažkieno paprašyta, ar priversta, o tai patvirtino ir jos giminaičiai, – suklastoja dokumentus, o penki ar septyni teisėjai to nemato, kaip tai vertinti?
Iki šiol yra gyvas žmogus, nors jau garbaus amžiaus, kuris Druskininkų miesto plane įrašė AZ (apsaugos zona).
Bet teismai nei patys sugalvojo, nei paklausė mūsų prašymo apklausti tą žmogų ir išsiaiškinti, kas ten parašyta, – AZ ar A2, kaip buvo parašiusi prokurorė D.Nikitinienė.
Kartais aš jaučiuosi lyg kosminiame laive ir nesuprantu, kas vyksta.
– Prašymą apklausti tą žmogų galėsite pateikti teismui nagrinėjant bylą dėl galimo teisėjų papirkimo, tik ar tai dar turi prasmės – vadinamojoje antrojoje kurorto juostoje A2, šalia Vijūnėlės tvenkinio, stovėjęs pastatas jau nugriautas.
– Taip, bet kai kada tiesa svarbesnė už materialius dalykus. Aš tikrai norėčiau, kad už dokumentų klastojimą Generalinės prokuratūros prokurorė D.Nikitinienė ne ordinus gautų, bet prisiimtų atsakomybę.
Tokį sprendimą priėmusi prokurorė pakilo karjeros laiptais, o jos pavaldinė dabar siekia Druskininkuose nugriauti ką tik pastatytus viešos paskirties teniso aikštynus.
Tiems, kurie vykdė užduotis iš S.Daukanto aikštėje esančių rūmų, liko tik vienintelis būdas mane užčiaupti – kelti man bylas, padaryti mane nešvarų, neskaidrų, kad žmonės suabejotų, ar aš kalbu tiesą. Kito varianto jie neturi.
Bet aš vis tiek tikiuosi, kad Vijūnėlės dvaro byla bus įtraukta į universitetų programas kaip pavyzdys, kokia gali būti teisėsauga ir teisė.
– Vienas aktyviausių jūsų kritikų vienu metu buvo tuometis Liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis, kuris vėliau jūsų atsiprašė. Knygoje šį atsiprašymą pavadinote pavėluotu. Atleidote?
– Kai politikas būna ant bangos, daug kas gyvenime atrodo vienaip, ir visai kitaip, kai pats pakliūva į nemalonią situaciją. Tuo metu liberalai bandė susidoroti su R.Malinausku Druskininkuose, su Socialdemokratų partija, kelti reitingus, rodydami savo skaidrumą.
Kai E.Masiulis jau buvo atsidūręs teisiamųjų suole, o aš buvau surinkęs nemažai informacijos apie gerai organizuotą mano persekiojimo mechanizmą, pasiūliau jam susitikti – norėjau įsitikinti, ar mano turima informacija teisinga.
Susitikome Pirčiupiuose prie kavinės. Vos išlipęs, palikęs neuždarytas automobilio dureles, jis žengė link manęs ir nė nepasisveikinęs ištarė: „Ričardai, pirmiausia noriu atsiprašyti už tai, ką mes tau padarėme.“
Tai tiesiog parodo, kad žmogus, būdamas kitame kailyje, tam tikras situacijas vertina kitaip.
Jis prisipažino, kad ne kartą apie mane buvo kalbėjęs su tuomete prezidente Dalia Grybauskaite, su kuria jie susirašinėjo vadinamuoju tulpių paštu (tulpes@lrpk.lt). E.Masiulis man buvo net pažadėjęs atvežti tų pokalbių įrašus, bet paskui persigalvojo.
Jis – ne vienintelis, su kuriuo bendrauju ir toliau, nepaisydamas to, kiek šunybių buvo pridaryta. Jei žmogus pripažįsta savo klaidą ir pasako, kad elgėsi ne taip, kodėl turėčiau nebendrauti?
E.Masiulis buvo Liberalų sąjūdžio vadas, bet nebuvo pagrindinis Druskininkų puolėjas. Kurpti ir organizuoti skandalus buvo pavesta kitiems – Gintarui Steponavičiui, Vitalijui Gailiui.
Būtent jie daugiausia laiko skyrė važinėti į viešbutį „SPA Vilnius“, kur kartu su jo šeimininku Valdu Trinkūnu kurpė įvairias istorijas. Juokinga buvo, kai viešumoje pasirodė jų bendra nuotrauka, bet patys visą laiką neigė, kad bendravo ir kad yra pažįstami.
– Su Joniškio meru tapusiu buvusiu Seimo nariu V.Gailiumi dabar esate kolegos, ar nesate kalbėję apie tuos nesenus laikus?
– Nežinau, atsitiktinai ar ne, bet ten, kur būna V.Gailius, nebūna manęs. Pastarąjį kartą abu buvome susitikę prieš savivaldybių rinkimus vykusiuose televizijos debatuose, bet tuo metu aš dar buvau surinkęs ne visą informaciją. Žinojau, kad jis buvo prikišęs nagus prie visų tų istorijų, bet nežinojau jų masto ir neturėjau įrodymų.
Todėl toje laidoje kalbėjau labai švelniai, dabar jam į akis kalbėčiau kitaip. Gal kada likimas suves, bet nemanau, kad mes turime apie ką kalbėtis, nebent išsakyti, ką vienas apie kitą manome.
Tai, kad tokio lygio ir tokio sąžiningumo žmonės eina tokias pareigas, kokias ėjo jis, yra valstybės katastrofa.
Visi V.Gailiaus vadovautos Seimo Antikorupcijos komisijos tyrimai dėl Druskininkų savivaldybės svečių, jų nakvynių – puikiai sudėliota komedija. Kas V.Gailiui parašė scenarijų, nežinau, bet jis dirbo išsijuosęs.
Dalyvaudamas Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje pats mačiau, kaip V.Gailius žurnalistei padavė prirašytus popieriaus lapus. Kitus dokumentus tai pačiai žurnalistei parodė konservatorius Rimantas Dagys.
Netrukus buvo paviešinti mano pokalbiai su tuomečiu aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku. Dėl to aš kreipiausi į prokuratūrą ir buvau pripažintas nukentėjusiuoju, o prokuratūra turėjo ištirti, kas juos nutekino.
Kai nuėjau į Generalinę prokuratūrą, vienas gana jaunas prokuroras iš karto pasakė: „Nei jūs ieškokite, nei mes rasime, kas viską paviešino.“
Nepaisydami to mes su advokatu Mindaugu Dūda parašėme pareiškimą, susimokėjome už dokumentų kopijas. Po kelių mėnesių gavau atsakymą, kad nenustatyta, kas paviešino pokalbius.
– Parašėte ir apie buvusį politiką Antaną Guogą. Koks buvo jo vaidmuo Druskininkų istorijose?
– A.Guoga tuo metu buvo vienas Liberalų sąjūdžio lyderių ir Socialdemokratų partijos puolimo strategų. Tik tuometis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius taip ir nesuprato, kad buvo puolama partija, o ne konkrečiai R.Malinauskas. Jis nesuprato, kad buvo trenkiama socialdemokratams ir šį smūgį reikia atlaikyti visiems kartu.
Būdamas garsiausias Lietuvos pokerio lošėjas A.Guoga turėjo ketinimų pastatyti Druskininkuose lošimo namus. Jis buvo pateikęs prašymą, savivaldybės taryba ir leidimą tam buvo davusi, bet lošimo namų kurorte taip ir nepastatė.
Neištesėjo ir kito savo pažado, kurį man buvo davęs, kai kartu pietavome viename Druskininkų restorane. Į kurortą jis užsuko grįždamas iš Užgavėnių šventės Rumšiškėse.
Žinodamas, kad šmeižto kampanijas rengia liberalai, aš jo paprašiau palikti ramybėje bent mano sergantį tėvą. Tuo metu buvo pasipylusi šmeižto lavina, kad mano tėvas esą užgrobė svetimas žemes.
Mums kalbantis suskambo ant stalo gulintis A.Guogos mobilusis telefonas. Atsitiktinai žvilgtelėjęs į jo pusę ekrane aš pamačiau apie Druskininkus nuolat rašančios žurnalistės pavardę, o ragelį pakėlęs mano pašnekovas pažadėjo atlėkti pas ją po pusvalandžio.
Supratau, kad niekas nepasikeis. Apie mano tėvą buvo rašoma tol, kol atėjo prokuratūros raštas, kad jokių pažeidimų nerasta, ir visi tyrimai buvo nutraukti.
– Skandalų įkarštyje jūs lankėtės ne tik prokuratūroje, bet ir Seime, Vyriausybėje. Kokios reakcijos sulaukdavote iš Seimo narių?
– Druskininkų gyventojai buvo surinkę 6500 parašų ir prašė Seimo, kad būtų sudaryta komisija ir atliktas tyrimas dėl kurorto puolimo. Bet tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su Seimo valdyba juos išmetė į šiukšlių dėžę.
Jei Vijūnėlės istorijoje iš tiesų būtume prisidirbę ko nors neteisėto, ar būtų logiška kreiptis į Seimą ir prašyti tyrimo?
Tuo metu, kai Aukščiausiasis teismas jau buvo priėmęs sprendimą nugriauti Vijūnėlės dvarą, privačiuose pokalbiuose daugelis ministrų tvirtino, kad palaiko siūlymą pastato negriauti ir atiduoti jį meno mokyklai, tačiau viešai to pasakyti nė vienas nedrįso.
– Knyga baigiasi žodžiu „nepasiduosiu“. Ką tai reiškia?
– Niekas manęs nenutildys: kalbėsiu taip, kaip buvo, jeigu reikės, įrodinėsiu tai, kas buvo.
Pragyvenau dvylika sunkių metų. Susiruošus važiuoti atostogų ir kraunantis į automobilį daiktus prie durų privažiavo savivaldybės teisininkas ir pasakė iš kolegų Vilniuje sužinojęs, kad mane tuoj išveš. Prieš kitą išvyką su šeima kemperyje radau pritaškyto kraujo.
Tačiau net tuomet nesusirinkau daiktų ir nepalikau einamų pareigų, nors toks jų tikslas ir buvo.
Būsiu toliau meras ar ne, spręs tik Druskininkų gyventojai, gal dar teismai. Labai norėtųsi sąžiningo prokuroro, sąžiningo sprendimo.
Tik ar tai realu?
