Priešingai, laukia nauja iššūkiai, kuriems Lietuva vėl gali būti nepasirengusi.
Panašu, jog pakankamai sėkmingai pernykštę neteisėtų migrantų bangą atrėmusi Lietuva pagrindinį dėmesį sutelkė į pasienyje su Baltarusija skubiai renčiamą tvorą.
Sparčiai kilusi užtvara ir apie ją pasklidęs garsas, žinoma, padėjo suvaldyti situaciją. Vis dėlto turbūt dar efektyviau suveikė kieta nelegalų apgręžimo politika.
Nors pastaruoju metu vėl ėmė daugėti mėginimų neteisėtai kirsti sieną, akivaizdu, kad imtos taikyti priemonės pasiekė tikslą. Bet ar ilgai kai kurios jų gali būti pateisinamos?
Šis klausimas vis dažniau ir aštriau bus užduodamas Lietuvos valdžios atstovams, kurie iki šiol lyg sutarę nesureikšmino galimų žmogaus teisių pažeidimų.
Tiesa, buvęs nebylus pritarimas jau irgi ima sklaidytis. Antai Vidaus reikalų ministerijai patvirtinus, kad rengiamas migrantų apgręžimą įteisinantis įstatymo projektas, valdančiajai Laisvės partijai priklausantis Seimo vicepirmininkas V.Mitalas pareiškė, kad Lietuva turi išgirsti kritiką dėl migrantų apgręžimo, o ne siekti jį įteisinti.
Politiko nuomone, griežti veiksmai padėjo apsaugoti mūsų šalį, bet dabar atėjo laikas mokytis iš padarytų klaidų, o ne jas tęsti ir eiti priešpriešos su Europos Sąjunga keliu.
Kol kas ES institucijos irgi buvo gana atlaidžios. Bet neatmestina, kad spaudimas joms didės ir Europos Komisija neišvengiamai bus priversta reaguoti bei veikti kur kas ryžtingiau.
Apie tai jau galima spręsti ir iš neseniai Latvijai įteikto griežto Europos Tarybos žmogaus teisių komisarės D.Mijatovič laiško. Ji paragino Latviją nuodugniai ištirti pranešimus dėl esą žiauraus pareigūnų elgesio ir juos nubausti.
Šiuo atveju iš esmės kalbama apie galimus panašius pažeidimus, dėl kurių tarptautinių organizacijų atstovai priekaištauja ir Lietuvai. Labiausiai joms kliūva kolektyvinis migrantų atstūmimas.
Mūsų pareigūnai aiškina, kad jie migrantų neišstumia, o tik neįleidžia į Lietuvą.
Bet mūsų pasieniečiams talkinęs Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros „Frontex“ biuras tikina priešingai. Konservatoriams ir Užsienio reikalų ministerijai vadovaujantis G.Landsbergis, ko gero, teisus sakydamas, jog kritikuojantys pareigūnų veiksmus galėtų pateikti konkrečių siūlymų, kaip mūsų šalis turėtų apsisaugoti nuo hibridinės atakos.
Tiesa, ministras apdairiai nutylėjo, kad vienas būdų, kaip galima spręsti neteisėtų migrantų problemą, vis dėlto yra. Tai jų grąžinimas į kilmės šalį.
Būtent užsienio reikalų ministras pernai liepą išskubėjo tartis į Bagdadą dėl irakiečių grąžinimo.
Po šio vizito praėjo metai, bet apie kokį nors esminį lūžį derantis su Irako valdžia ar kitomis šalimis negirdėti.
Per metus iš beveik 4,4 tūkst. atklydusių ir Lietuvoje sulaikytų klajoklių savanoriškai (su 1 tūkst. eurų čekiu) į gimtinę pavyko grąžinti tik 1,1 tūkst. Prieglobstį mūsų šalyje gavo tik maždaug pusantro šimto asmenų.
O kur likusieji ir koks jų likimas? Lietuvos tarnybos neteisėtų migrantų išsiųsti nepajėgios, kita vertus, daugeliu atvejų išseko ir įstatymu numatytas maksimalus 12 mėnesių jų sulaikymo terminas.
Migracijos departamento vadovė E.Gudzinskaitė neseniai pripažino, kad jau matyti aiški tendencija, jog laisvę judėti atgavę užsieniečiai grįžta prie pirminio sumanymo – kuo greičiau sprukti iš Lietuvos ir pasiekti kurią nors Vakarų Europos šalį. Kol kas esą pagaunamas ir sugrąžinimas tik vienas kitas bėglys.
Regis, Lietuvai tai – paprasčiausias būdas atsikratyti galvosopio.
Vis dėlto specialistai mano, kad tai tik laikinai jį atitolina.
Supratę, kad po metų galės tęsti kelionę, tam gali ryžtis vis daugiau klajūnų, ir Lietuva pavirs neteisėtos migracijos koridoriumi, ką jau kalbėti apie išlaidas jiems išlaikyti, nepigiai kainuojančias migracijos procedūras, teismų procesus.
Be to, mūsų įstatymai nenumatė jokios prieglobsčio negavusių, bet čia užsilikusių neteisėtų migrantų integracijos, išskyrus neseniai jiems atvertą galimybę dirbti ar užsiimti individualia veikla.
Tai reiškia, kad atsivėrus laikinojo sulaikymo centrų durims visi tie žmonės, jei tik neras būdų sprukti kur toliau, išeis į gatvę.
Dažnu atveju – be darbo, be būsto, be pinigų ir įpykę dėl ne itin svetingo jų priėmimo.
Nors ir pernelyg garsiai nedeklaruojama, šalies politika neteisėtų migrantų atžvilgiu į tai ir orientuota: sukurti jiems kuo nepalankesnes sąlygas, kad ir kitiems nekiltų minčių belstis iki Lietuvos.
Tačiau visiškai užtvenkti nelegalios migracijos upės gali ir nepavykti – didesnis ar mažesnis plyšys rasis net ir milijonus kainavusioje tvoroje, juolab kad ji ne tokia tvirta, kokią pastatė lenkai.
Todėl baigus ją ręsti būtų pats laikas pagalvoti, ką darysime su tais migrantais, kurie negaus prieglobsčio, bet išsiųsti jų irgi nepavyks. Ar yra prasmės juos metus izoliuoti, o paskui lyg niekur nieko išstumti į šešėlį?
Aišku, galima nieko nedaryti ir tikėtis, kad problemos išnyks savaime, kaip dabar išgaruoja šimtai į laisvę ištrūkusių neteisėtos migracijos dalyvių. Bet ar taip ir atsitiks?
