Šiuo metu Ukrainos vakaruose, Lvove, esantis Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Alvydas Medalinskas papasakojo, kokiomis nuotaikomis svarbią savo valstybei šventę pasitinka miestas, beveik nepajutęs karo siaubo.
Jis taip pat pasidalijo mintimis, kas gali laukti į nelaisvę paimtų Mariupolio gynėjų ir kodėl Rusijoje taip plačiai paplitusi putinizmo bacila.
Šventė – su nerimo šešėliu
Lvove esantis A.Medalinskas teigė, kad, nepaisant karo veiksmų, šiame mieste nepriklausomybės dieną ukrainiečiai švenčia pakiliai.
„Lvove yra pakankamai ramu, turint omeny visus grėsmingus pasakymus, kad gali būti atakuojami objektai ir tai gali vykti daug masiškiau. 7 val. ryto buvo vienas oro pavojaus signalas, bet jis baigėsi. Dabar pasirodė tam tikra informacija apie užminuotus objektus Lvove.
Bet policijos pareigūnai pasakė, kad lyg tokia informacija buvo panaši ir tada, kai Erdoganas čia viešėjo. Neaišku, galbūt čia feikinis dalykas“, – svarstė politologas.
Pasak jo, šventės minėjimai visoje Ukrainoje yra gana stipriai apriboti, ypač šalies sostinėje Kyjive.
„Lvove iš tikrųjų gyvenimas verda, praėjau senamiestį – pilna žmonių, oras gražus, vaikšto labai daug žmonių, pasipuošusių višivankomis. Graži nuotaika, pakilimas iš tiesų jaučiasi“, – kalbėjo A.Medalinskas.
Lemiamas smūgis Sovietų Sąjungai?
Ukraina nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos paskelbė 1991 metų rugpjūčio 24 dieną, Maskvoje žlugus pučui – ji tai padarė vėliau už Lietuvą, Latviją bei Estiją. Tačiau būtent šis ukrainiečių žingsnis, politologo teigimu, buvo lemiamas smūgis Sovietų Sąjungai.
„Lietuvos ir Ukrainos kelias buvo gana panašus – ėjome drauge. (...) Paskui, jau po 1991-ųjų, pasijuto, kad jų parlamentas nebuvo toks, kaip Lietuvoje, kur Sąjūdis visiškai dominavo – parlamente buvo demokratų, bet buvo ir tokių komunistuojančių, kitokių, dėl to jų žingsniai buvo atsargesni.
Tas atsargumas prasitęsė vos ne iki šių dienų, iki vasario 24-osios, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Iš principo galima kalbėti, kad Ukrainos, kaip politinės nacijos, tapsmas piką pasiekė dabar, po vasario 24 dienos. Bet, aišku, tai yra labai svarbi diena, Nepriklausomybės diena.
Kas dar labai svarbu – būtent šis Ukrainos žingsnis, nors mes Lietuvoje galbūt norėtume tikėti, kad Sąjūdis ar Baltijos fronto žingsnis buvo tas stiprus ir lemiamas smūgis Sovietų Sąjungai, bet iš principo tai ši Ukrainos nepriklausomybės deklaracija buvo vienas stipriausių smūgių Sovietų Sąjungai ir Gorbačiovui“, – dėstė jis.
Politologas akcentavo, kad Baltijos valstybės buvo šio proceso „smaigaliu“.
„Bet tam, kad tas smūgis pasiektų galutinį rezultatą, po smaigaliu eina platesnis galas, ir tada jau mes galime kalbėti, kad Ukrainos demokratinis judėjimas ir jos nepriklausomybė, ir, be jokios abejonės, pačios Rusijos demokratinių jėgų pergalė buvo tie žingsniai, kurie Sovietų Sąjungą nuvedė į istoriją“, – aiškino A.Medalinskas.
„Reikia įveikti putinizmą“
Nors Ukrainos politinė valia išlieka tvirta, pergalei kare prieš okupantus vien jos nepakanka. Tam, kaip pabrėžė ekspertas, reikalingi ginklai.
„Jeigu norime, kad šitą karą užbaigtų Ukrainos pergalė, lieka tradicinis klausimas – reikia ginklų, kurių vis dar labai trūksta, ir čia jau šypsotis nebegalima, čia jau yra rimti dalykai. (...) Vakarams reikia perlipti per dar vieną psichologinį barjerą ir tabu – pagaliau pradėti siųsti ir aviaciją.
Ir, aišku, toliau palaikyti Ukrainą ekonomiškai, nespausti daryti nuolaidų Putinui, ir tada ši pergalė bus. Ji bus reikšminga ne tik Ukrainai, bet tame tarpe ir mums. Reikia ne to, kad Putinas pasitrauktų iš valdžios, reikia įveikti putinizmą“, – tvirtino politologas.
Paklaustas, kas putinizmo „gyvybę“ iki šiol palaiko pačioje Rusijoje, jis prakalbo ir apie tam tikrą Vakarų abejingumą, kuris buvo pastebimas dar karui nė neprasidėjus.
„Putinizmą palaiko daug faktorių, bet aš paminėsiu vieną, apie kurį gal mažiau yra kalbama – tai Vakarų aklumas. Niekas nereagavo, kai Putino komandos žmonės ir jis pats mėtėsi kaltinimais apie kažkokius nacistus Ukrainoje, ir visi galvojo, kad tai vidaus auditorijai skirti dalykai.
Aš įspėjau, – sakiau, stabdykite šitas kalbas, nes šitos kalbos kažkada virs kūnu, jie susies tai su Antruoju pasauliniu karu, kova prieš fašizmą ir eis užgrobti Ukrainos teritorijos. Ką man sakė kolegos Vakaruose? Ne, ne, čia yra tik vidaus auditorijai.
Pradžioje problema buvo tik Putinas ir jo keistos mintys, liguistas, iškreiptas požiūris į istoriją, o vėliau nuo Putino tai tapo putinizmu – tai yra bacila, virusas, kuris užkrėtė Rusijos visuomenę.
Ir dabar su putinizmu reikia kovoti panašiai, kaip buvo kovota su hitlerizmu ir nacizmu, kai Vokietija buvo nugalėta“, – pareiškė A.Medalinskas.
Kas laukia Mariupolio gynėjų?
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusį sekmadienį perspėjo, kad šią savaitę, kai šalis minės 31-ąsias nepriklausomybės metines, Rusija gali žengti provokacinį žingsnį ir surengti į nelaisvę paimtų ukrainiečių teismą.
V.Zelenskis savo vakariniame kreipimesi citavo žiniasklaidos pranešimus, esą trečiadienį, per Ukrainos nepriklausomybės dieną, Rusija gali surengti viešą teismą į nelaisvę paimtiems Mariupolio uostamiesčio gynėjams.
Pasak A.Medalinsko, pasakyti, koks likimas jų laukia, sunku, tačiau yra keli scenarijai, tarp kurių – net ir mirties bausmė:
„Klausimas, kas buvo sutarta, nes iki šiol neaišku, ar buvo sulaužytas pažadas, ar jis ne iki galo buvo. Ukrainos pusė – ir valdžia, ir visuomenė lyg padarė viską, kas buvo įmanoma, bet ar padarė JT viską, kas įmanoma, Turkija, kiti šito proceso dalyviai, yra neaišku, nes, jeigu buvo tikrai pasakyta, kad jie turi būti paleisti, iškeisti, tai gal įvyks teismas ir juos paleis.
Bet gali būti, kad įvyks teismas ir juos sulaikys. Pačiu liūdniausiu, tragiškiausiu dalyku – mirties bausme – tikrai nenorėčiau tikėti, bet, aišku, to asmesti negalime.
Taip vadinamoje Donecko liaudies respublikoje, kuriai, jų traktavimu, priklauso ir Mariupolis, galioja ir mirties bausmė, skirtingai nuo Rusijos.“
V.Zelenskis anksčiau perspėjo Kremlių, kad, jei bus surengtas į nelaisvę paimtų ukrainiečių teismas, tai bus raudona linija, nuo kurios jokos derybos nebebus įmanomos.
