„Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje, Tbilisyje, Alma Atoje, Baku ir kituose miestuose. Atgailos nebuvo. Tai toks prisiminimas, nors apie mirusius kalbama gerai arba nieko. Na ne šį kartą. Vienintelis finalinis pliusas – pasirašė Sovietų Sąjungos kapituliaciją“, – feisbuke rašė A. Anušauskas.
M. Gorbačiovas ėjo 92-us metus, jis mirė po sunkios ligos.
M. Gorbačiovas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.
Vakaruose jis tikriausiai bus atsimenamas kaip žmogus, prisidėjęs prie santykių tarp SSRS ir JAV atšilimo, jo nuopelnais laikomos ir pradėtos demokratinės reformos.
Tačiau jis nesiėmė ryžtingiau modernizuoti sąstingio apimtos valstybinės ekonomikos ir išlaikė griežtą politinės santvarkos kontrolę, o Lietuvoje bus menamas kaip jėga malšinęs šalies nepriklausomybės siekius.
„Prisimenu kai 1982-1985 m. vienas po kito buvo nuo deguonies atjungiami generaliniai sekretoriai, Michailas Gorbačiovas Vakaruose sukėlė euforiją. Ne iškart, bet sukėlė. Bet jis buvo nusikalstamos partijos lyderis ir prigimties nepakeisi net su Glasnot. Nors ir prisidėjo prie partinio monolito suskaldymo. O lietuviai ir kiti sumaniai pasinaudojo situacija nepriklausomybei atkurti“, – rašė A. Anušauskas.
Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.
Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.
