Aistra krepšiniui buvo 63-ejų Virgilijaus Garasto sieloje. Paskutinės jo gyvenimo dienos irgi prabėgo ten, kur vyko karščiausi mūšiai: legendinio trenerio Vlado Garasto sūnus staiga mirė Vokietijoje, į kurią buvo nuvykęs dėl Europos vyrų krepšinio čempionato B grupės varžybų.
Tuo metu, kai Lietuvos rinktinė Kelno arenoje rengėsi svarbiam mūšiui su vokiečiais, Virgilijaus Garasto sirgalių tribūnoje jau nebuvo. Tos rugsėjo 4-osios rytą krepšinio aistruolio artimuosius pasiekė žinia, kad jo kūnas aptiktas netoli Kelno esančio Lėverkuzeno viešbučio kambaryje.
Jis jau nematė, kaip Lietuvos rinktinė, prieš tai pralaimėjusi slovėnams ir prancūzams, po dviejų pratęsimų neatsilaikė ir prieš Vokietiją, bet galiausiai įveikusi Vengriją bei Bosniją ir Hercegoviną iškopė į Europos čempionato aštuntfinalį.
Nelaime aistruolių būryje buvo paženklintas ir 2019 metų pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje. Ten Lietuvos rinktinė nepateko į ketvirtfinalį ir galiausiai užėmė 9-ąją vietą.
Čempionato aistros dar degė, bet Lietuvos rinktinė jau nebežaidė, tad ištikimiausių jos sirgalių tribūnos nurimo ir ištuštėjo. Laukdami skrydžio namo mūsų aistruoliai lankė Kinijos įžymybes, kai prastai pasijutęs į Pekino ligoninę staiga pateko Andrius Radzevičius.
Vyrą ištiko insultas, jį teko skubiai operuoti, o paskui jis paniro į komą. Tačiau mirties pavyko išvengti.
O štai kiek anksčiau po įtemptų krepšinio rungtynių Vilniuje sustojo vieno ištikimiausių „Lietuvos ryto“ komandos sirgalių Vytauto Balkevičiaus širdis.
Į varžybas vyko vienas
Į Europos krepšinio čempionato B grupės varžybas Kelne Virgilijus Garastas išvyko vienas. Vienas jis gyveno ir viešbučio kambaryje, nors per Lietuvos rinktinės rungtynes bendraudavo su daugybe pažįstamų aistruolių ir šalies Krepšinio federacijos atstovų.
Pats krepšinis Virgilijui Garastui buvo svarbesnis už visa kita, kas vyksta šalia aikštės. Krepšinio trenerių šeimoje augęs, pats kamuolį gainiojęs, šios sporto šakos trenerio diplomą gavęs ir treneriu dirbęs, bet su profesionaliu krepšiniu anksti atsisveikinęs vyras iki pat mirties buvo aistringas sirgalius žaidimo, kurį mėgo labiau už viską.
„Mums visiems buvo šokas dėl tėčio mirties, nes jis nesiskundė, kad turi kokių nors sveikatos problemų. Turėjo bėdų dėl klubo, bet tai – smulkmena, nuo to nemirštama“, – kalbėjo Virgilijaus Garasto jaunesnysis sūnus Rokas.
Tapo Lietuvos čempionu
„Kauno Žalgirio“ futbolo komandos treneris 34 metų R.Garastas ir projektų vadovu vienoje įmonėje dirbantis vyresnis jo brolis 37-erių Vladas išvyko į Vokietiją, kur atsisveikins su tėvo kūnu, jį kremuos, o parsivežtą urną palaidos Kauno Petrašiūnų kapinėse.
„Simboliška, kad Virgelis mirė būdamas šalia didžiojo krepšinio, nes krepšinis jam buvo labai svarbus“, – ištarė Virgilijaus Garasto draugas Virginijus Jankauskas.
Jie drauge pradėjo žaisti krepšinį. Tuomet devynmečius ar dešimtmečius Biržų vaikus į krepšinio treniruotes pakvietė Irena Aleksiūnaitė-Garastienė – Virgilijaus motina. 1959 metais gimusių berniukų komanda treniravosi vėjo perpučiamoje sporto mokyklos salėje šalia bažnyčios.
Po metų, o gal šiek tiek vėliau, berniukų grupę, kurioje krepšinio abėcėlės mokėsi ir sūnus, perėmė Vladas Garastas.
1977-aisiais, jau būdami paaugliai, sunkių treniruočių sąlygų užgrūdinti Vlado Garasto treniruojami Biržų krepšininkai laimėjo Lietuvos moksleivių čempionatą.
Po studijų tapo treneriu
Vos 180 cm ūgio, kresnas, tačiau staigus, aikštę gerai matantis Virgilijus Garastas buvo talentingas įžaidėjas. Jis buvo pakviestas į garsiausio Lietuvos krepšinio klubo Kauno „Žalgirio“ dublerių komandą, bet į pagrindinę sudėtį vis dėlto nepateko.
Virgilijus Garastas savo noru anksti pasitraukė iš profesionaliojo krepšinio, nes suprato, kad iki aukščiausio lygio jis netraukia.
„Konkurencija tarp gynėjų buvo milžiniška, tuo metu kilo Virgio bendraamžių Valdemaro Chomičiaus ir Mindaugo Lukošiaus žvaigždės. Pamatęs, kad nesiekia jų lygio, Virgelis, matyt, pats nuleido rankas.
Iš tų keturių jaunimo rinktinėje žaidusių biržiečių tik aš išplaukiau į platesnę upę, visi kiti liko ten, kur buvo.
Virgis studijavo, atstovavo instituto komandai, paskui ne vienus metus dirbo treneriu. Gerai suprasdamas krepšinį jis liko aukšto lygio mėgėjas, žaidė už vieną komandą, už kitą, turėjo gerą perdavimą, įgūdžių perduoti kamuolį per nugarą, per šoną, per petį, matydavo aikštę.
Mėgėjiškai jis žaisdavo visur, kur jį pakviesdavo, važiuodavo į veteranų čempionatus – Virgelis negalėjo sėdėti vietoje, jo buvo pilna“, – sakė Virgilijaus Garasto draugas nuo vaikystės 63 metų V.Jankauskas, buvęs „Žalgirio“ puolėjas, su šia komanda tapęs SSRS čempionu.
Didžiavosi sūnumi
Net įžengęs į septintąją dešimtį Virgilijus Garastas vis dar buvo fiziškai itin aktyvus. Nors draugams pasiguosdavo, kad skauda kelius, didesnių problemų lyg ir neturėjo.
Kartkartėmis jis vis dar žaidė krepšinį, draugai iš veteranų komandų Virgilijų vis dar kviesdavo prisidėti, nes, bėgant metams, vyras neprarado įgūdžių perduoti kamuolį ir atakuoti krepšį.
„Kai dirbau tuometėje Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje, Virgis kas rytą su draugija ateidavo pažaisti. Vis stebėjausi, iš kur jis turi tiek energijos, kad eina ir eina žaisti rytais prieš darbus“, – sakė buvęs Virgilijaus Garasto auklėtinis 56 metų Gediminas Meiliūnas.
Vis dėlto pastaruoju metu Virgilijus Garastas pats jau rečiau gainiojo kamuolį aikštėje, nes išlįsdavo vienokių ar kitokių traumų.
„Daugiausia jis plaukiodavo baseine, mėgo ilgus pasivaikščiojimus miške. Tėtis visą laiką buvo fiziškai aktyvus. Ir į krepšį sodyboje mėtėme prieš savaitę ar dvi“, – teigė velionio sūnus R.Garastas.
Nors Virgilijaus Garasto numylėtas sportas visą gyvenimą buvo krepšinis, jis mėgo ir futbolą, į kurį pasuko jaunėlis sūnus.
„Virgelis labai didžiavosi Roku, nors viešai to niekada neparodydavo. Sūnus studijavo ir stažavosi „Barcelona“ ir „Espanyol“ klubuose Ispanijoje, paskui tapo „Kauno Žalgirio“ futbolo komandos treneriu. Virgio tėvas – Vladas Garastas – Lietuvos krepšinio legenda, bet Virgelis niekada tuo nesipuikavo, buvo itin paprastas“, – sakė V.Jankauskas.
Įrėmino rungtynių bilietus
Žaisdamas krepšinį Virgilijus Garastas buvo komandos siela, nes jo, įžaidėjo, darbas buvo diriguoti partneriams aikštėje. O nusivilkęs sportinę aprangą jis irgi buvo tas, aplink kurį burdavosi žmonės.
„Virgelis buvo labai linksmas žmogus“, – lyg susitarę kalbėjo V.Jankauskas ir G.Meiliūnas.
Namuose Kaune ištikimai laukdavo žmona Raimonda, ne visada spėdavusi paskui užmojų kupiną vyrą. Jis sukosi įvairiuose versluose, sportavo, daug keliavo – net į ilgas keliones dažnai leisdavosi automobiliu.
„Į Vokietiją šįkart skrido lėktuvu, bet tokios kelionės jam buvo įprastos ir automobiliu“, – tvirtino R.Garastas.
Jeigu tik galėdavo, į svarbiausias varžybas Virgilijus Garastas sekdavo Lietuvos krepšinio rinktinę. Jo namuose Kaune įrėminti 2010 m. pasaulio vyrų krepšinio čempionato Turkijoje bilietai ir medalis, kurį padovanojo kažkuris krepšininkas, nes teisę dalyvauti tame čempionate tiesiogine prasme nusipirkusi Lietuvos rinktinė ten laimėjo bronzą.
Jaučia ligos padarinius
2019-ųjų pasaulio krepšinio čempionatas Kinijoje lietuviams nebuvo toks sėkmingas. Neatmestina, kad neigiamos emocijos pakirto vieną aistruolį – insultas ištiko su Tomo Balaišio-Sėklos vadovaujamais sirgaliais į turnyrą atvykusį A.Radzevičių. Jis buvo skubiai nugabentas į ligoninę Pekine, kur po tyrimų nuspręsta skubiai jį operuoti.
Po operacijos lietuvis paniro į komą, o jo gydymo sąskaita kasdien vis didėjo.
Nors prieš skrydį į čempionatą A.Radzevičius įsigijo sveikatos draudimą, po nelaimės paaiškėjo, kad pagal draudimo bendrovės sąlygas insultas prilyginamas lėtinei ligai, tad kompensuojama suma yra vos 7 tūkst. eurų.
Šios sumos pakako tik pirminei apžiūrai, tyrimams ir operacijai, o už kiekvieną reanimacijoje praleistą dieną tekdavo sumokėti kone 1300 eurų.
Prie daug kainuojančių gydymo išlaidų prisidėjo daugybė lietuvių, paaukoję pinigų nelaimės ištiktai šeimai.
Iš komos krepšinio sirgalius pabudo prabėgus daugiau kaip savaitei. Per tą laiką draudimo bendrovė peržvelgė savo taisykles ir sutiko padengti būtinąsias A.Radzevičiaus gydymo išlaidas Kinijoje.
Galiausiai lietuvis grįžo namo. Tačiau net po trejų metų jis vis dar jaučia sunkios ligos padarinius.
Mirė iškart po rungtynių
O prieš dešimtmetį po mėgstamos komandos dramatiškų rungtynių namo negrįžo ištikimas tuomečio Vilniaus „Lietuvos ryto“ gerbėjas.
2012 metų gruodį „Lietuvos rytas“ savo arenoje nugalėjo Vokietijos čempioną Bambergo „Brose Baskets“. Tačiau vilniečiai paskutinę sekundę praleido dvitaškį, kuris galėjo būti lemtingas sprendžiant tolesnį „Lietuvos ryto“ likimą Eurolygoje.
Po patirto streso sustojo sporto aistruolio V.Balkevičiaus, tiesa, turėjusio ir gretutinių negalavimų, širdis. Jau nebegyvą tėvą automobilyje šalia arenos esančioje stovėjimo aikštelėje rado duktė Ligita.
„Vėliau tėčio kišenėje radau raštelį su darbų sąrašu. Į jį buvo įtrauktos ir vėlų jo mirties vakarą vykusios Kauno „Žalgirio“ rungtynės, kurios buvo transliuojamos per televiziją. Bet jų tėtis nebepamatė“, – tuomet prisiminė Ligita.
Reikia mokėti valdyti emocijas
Pranas Šerpytis, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorius:
„Negalėčiau pasakyti, kad per įtemptas rungtynes patirtos emocijos gali paskatinti sveikatos problemas.
Į svarbias dvikovas susirenka dešimttūkstantinės minios, bet nei iš arenų, nei iš stadionų masiškai neveža sunegalavusių žmonių. O teigiamos emocijos – visada gerai.
Pagrindinė staigių sveikatos sutrikimų ar mirties priežastis – kiti veiksniai: amžius, kai žmogus jau patenka į rizikos grupę, arterinis kraujospūdis, nuolatinė įtampa darbe, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje ir kiti parametrai.
Jei žmogus turi šių sutrikimų, stiprūs išgyvenimai per rungtynes gali dar labiau paskatinti trikdžius, nes neigiamos emocijos duoda tam tikrą spazmą. Apskritai emocijas reikia mokėti valdyti visada.“
