Todėl dabar daug kas patyrė pojūtį, kad prieš jų akis buvo užverstas vienas Senojo žemyno bei pasaulio istorijos puslapis ir atverstas kitas. Taip ir yra.
Į Europą sugrįžus nuo Antrojo pasaulinio karo neregėtoms kautynėms įžengėme į naują istorinę ir geopolitinę tikrovę.
Į bekompromisę konfrontaciją, gresiančią net atomine katastrofa, su Vakarais stojęs Rusijos režimas į šį karą siekia įtraukti ir kitas autoritarines valstybes, pirmiausia Kiniją.
Taigi neatmestina, kad naujų konfliktų laikotarpis gali būti ir ilgas, ir intensyvus.
Simboliška, kad ties šio virsmo slenksčiu išėjusi Elizabeth II dar spėjo atlikti oficialią monarchės pareigą – pasveikinti ir palaiminti naująją Jungtinės Karalystės ministrę pirmininkę L.Truss.
Jai pakeitus B.Johnsoną neabejojama, kad šios valstybės pozicija dėl paramos Ukrainai ir kovos prieš Kremliaus režimą gali tapti dar griežtesnė ir aktyvesnė.
Tai savo ruožtu gali padidinti strateginę takoskyrą tarp Jungtinės Karalystės ir kitų kertinių Vakarų Europos valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos.
Vis dėlto viską lems karo eiga Ukrainos frontuose, kur padėtis toliau lieka itin įtempta, neaiški ir sudėtinga.
Ukraina toliau sėkmingai vykdo puolimą šalies pietuose, Chersono kryptimi, šią savaitę netikėtai atliko proveržį prie Charkovo, sumušė rusų pajėgas prie svarbaus Balaklijos miesto, o artimiausiu metu gali atsiimti kertinį miestą regione – Iziumą.
Tačiau ukrainiečių frontas gali subyrėti Donbase, kur Rusijos pajėgos Donecko srityje toliau bando pralaužti Bachmuto–Soledaro ašį.
Ten besikaunantys ukrainiečių kariai pripažįsta, kad jų padėtis itin sunki ir bet kurią akimirką gali tapti pražūtinga.
Nepaisant to, iš Kijevo viršūnių vėl aidi pergalingi trimitai, kuriuos pučia tokie propagandininkai kaip šią savaitę Lietuvoje it karalius ar popkultūros žvaigždė priimtas specialiųjų tarnybų veikėjas Ukrainos prezidento administracijoje O.Arestovyčius.
Tačiau šią savaitę Ukrainos žiniasklaidoje pasirodė išsamus viešai retai prabylančio kariuomenės vado generolo V.Zalužno straipsnis.
Autoritetingas kariškis pranašauja, kad intensyvus karas greičiausiai tęsis ir visus kitus metus, taip pat nuosekliai vardijo būtinus didelius karinės ir kitos Vakarų paramos kiekius, be kurių Ukraina negalėtų atsilaikyti prieš didžiulį pranašumą tebeturinčią Rusiją.
Maskva įnirtingai priešinasi, kad Vakarai tą paramą imtų tiekti ne dozuotai, o nenutrūkstamu srautu, taip pat kad plėstų sankcijas Rusijai.
Pagrindinis Kremliaus ginklas – energetinė Europos blokada ir šantažas.
Pats V.Putinas šią savaitę pažadėjo „sušaldyti uodegas“ visai Europai ir nebetiekti dujų visiems, kol tie neatšauks visų anksčiau priimtų sankcijų.
Taigi Rusija toliau stengiasi maksimaliai pakurstyti energijos kainų ir visos ekonomikos krizę, kurios šmėkla jau slenka į visus Europos kraštus.
Vakarų politikai drąsinasi aiškindami, kad tokie Rusijos veiksmai ilgalaikėje perspektyvoje tik dar labiau sunkina jos pačios padėtį ir verčia nuo jos nusigręžti paskutinius šalininkus ar tuos, kurie vis dar tikėjo, kad su režimu galima grįžti prie įprasto verslo.
Vis dėlto Vakaruose baimingai pripažįstama, kad iki tol reikia išgyventi šią žiemą, per kurią laukia ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai bei politiniai sukrėtimai.
Šis nerimas ir būsimos problemos – ir pagrindinė sulig Seimo sesija prasidedančio naujo Lietuvos politinio sezono tema. Bet kol kas mūsų padangėje nieko nauja.
Opozicija ir prezidentas G.Nausėda bado ietimis valdančiuosius, kad jie esą, kaip ir prieš kiekvieną krizę, nieko nedaro, ir kitus, ir save liūliuoja pasakomis, kad ateinantis vilkas ne toks baisus, kaip jį piešia.
Be to, esą valdantieji meluoja tvirtindami, kad jau seniai turi planą, kaip padėti labiausiai nukentėsiantiems visuomenės sluoksniams, ir jį vykdo.
Bet valdžios kritikai įžvelgia, kad visą naštą vėl ketinama perkelti ant plačiųjų masių pečių ir apskritai palikti skęstančiųjų gelbėjimą jiems patiems.
Bene garsiausių raginimų valdantieji sulaukia kuo greičiau skubėti į pagalbą verslui, taip pat ir didžiajam.
Verslininkai perspėjimus, kad gali nebeatlaikyti energijos kainų cunamio, šią savaitę dėstė ir Seime. Juos į Biudžeto ir finansų komiteto posėdį buvo sukvietęs šio komiteto pirmininkas konservatorius M.Majauskas.
Tiesą sakant, jis ir pats vis garsiau kritikuoja savąją Vyriausybę dėl delsimo.
Valdžiai atsimušinėjant priesaikomis, kad daro viską ir darys dar daugiau, neįmanoma nematyti, jog valdantieji išties yra sutrikę. Tiksliau, vėluoja kuo aiškiau dėstyti savo veiksmus ir planus.
O vis naujos problemos ir iššūkiai juk nelaukia.
Tai ne tik paramos prašantis verslas, bet ir apie būtinybę kelti algas vis garsiau kalbantys politikai, valdininkai, teisėjai.
Beveik neabejotina, kad sulauksime naujų protesto akcijų ar mitingų, o galbūt net riaušių prie valdžios institucijų.
Prie viso to pridūrus jau prasidėjusią savivaldos rinkimų kampaniją bus galima išvysti, kaip sakydavo buvęs Darbo partijos patriarchas V.Uspaskichas, išties nekokį vaizdelį. Beje, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
