Lietuva ir šią savaitę pagal elektros kainas buvo tarp Europos lyderių – skirtingai nei krepšinyje. O politikai toliau ritinėjasi savo graikų-romėnų ristynėse ir tupinėja aplink politinės dervos puodą. O ką gi pamaitinsi derva? Aišku, kad nieko.
Taip galima apibūdinti pirmąją naujo politinio sezono savaitę.
Opozicija mėgina didinti apsukas pliekdama valdžią dėl elektros kainų ir klibindama pirmiausia energetikos ministro D.Kreivio kėdę. Trečiadienį visų Seimo opozicinių frakcijų lyderiai susitiko su prezidentu G.Nausėda.
Dar prieš susitikimą kai kurie opozicijos atstovai tikėjosi, kad jei prezidentas pasakytų, jog jis nebepasitiki, pavyzdžiui, D.Kreiviu, tai gerokai palengvintų jų dalią. Galbūt net nereikėtų imtis interpeliacijos procedūros, tačiau to neįvyko.
Šalies vadovas nei viešai, nei tarp keturių sienų nepaskelbė sieksiantis D.Kreivio galvos, tačiau, pasak kai kurių pokalbio dalyvių, piktinosi ministru.
Prezidentas esą grąžė rankas, kad ministras nevaldo padėties, o labiausiai – įmonės „Ignitis“, kuri visai įsisiautėjo, – siekdama pelno savo nuožiūra elgiasi su savo klientais verslo subjektais.
Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, prezidentas bent šiuo metu nėra pasiruošęs kategoriškai kaktomušai nei dėl šio, nei dėl kitų opozicijos klibinamų ministrų, nes tiek premjerė, tiek visa valdančioji dauguma juos gins žūtbūtinai.
O kitą dieną G.Nausėda net viešai parėmė D.Kreivį pareikšdamas, kad jis esą taisosi, – dabar aktyviau stengiasi kovoti su elektros kainomis tiek tarptautinėje, tiek namų erdvėje.
Tiesa, čia pat G.Nausėda parėmė ir interpeliaciją – kaip procesą, kurio metu bent jau galima pateikti klausimus ir reikalauti aiškių atsakymų.
Šiaip ar kitaip, prezidentas, regis, nusiteikęs kariauti su valdančiaisiais ne tik dėl energijos kainų, bet ir dėl kitų reikalų. Tai liudija kai kurie pastarieji šalies vadovo pareiškimai ir veiksmai.
Pavyzdžiui, prezidentas sukritikavo valdančiuosius dėl jų parengtos valstybės tarnybos reformos.
Tai tikrai svarbus klausimas. Šią reformą, kaip vieną pagrindinių per kadenciją nuverčiamų kalnų, yra žadėjusi kiekviena valdžia. Tačiau kiekviena baigdavo tuo pačiu – šnipštu.
Dabartinė valdžia tą vežimaitį išrideno smarkiai ir, panašu, beviltiškai pavėlavusi.
Jau prasidėjo savivaldos rinkimų kampanija, o ant nosies – dar treji rinkimai.
Tai suprasdamas prezidentas smogė į jautriausią vietą – paskelbė, kad politikai, numatę didinti sau algas nors ir dar po vienos kadencijos, elgiasi amoraliai, nes tauta drebančioje rankoje spaudžia kiekvieną centą.
Žinoma, tokie pareiškimai smarkiai atsiduoda pigiu politikavimu, bet turi ir objektyvaus pagrindo.
Net patys valdančiųjų atstovai (tiktai, aišku, užkulisiuose) pripažįsta, kad labiausiai keliant atlyginimus politikams ir aukščiausiems valdininkams, o ne plačiosioms valstybės tarnybos masėms vežimas statomas prieš arklį ir dar apverčiamas.
Be to, dabartinis ekonominis chaosas ir prasidėjusi rinkimų kampanija – ne geriausias laikas tokiems darbams.
Vyriausybės viršūnės tokius priekaištus kategoriškai atmeta.
Jos skelbia, kad yra pasiryžusios toliau varyti visas savo numatytas vagas, o kenkėjiška ir nekonstruktyvi opozicija bei jos lyderiu tapęs prezidentas neturės jokių galimybių sutrukdyti.
Beje, kai kurie valdančiųjų dešiniųjų svarbūs veikėjai G.Nausėdą ne tik vėl ėmė vadinti tikruoju opozicijos lyderiu, bet ir įžvelgė, kad jis jau pradėjo būsimų prezidento rinkimų kampaniją.
Jų tvirtinimu, to vajaus pradžią liudija ir šalies vadovo bei jo žmonos neva darbinės kelionės po Lietuvą.
O Seime opozicija toliau bus statoma į kampą ne tik blokuojant jos darbotvarkes, bet ir kertant per nosį „parlamentiniais tyrimais“, esą įrodančiais, kad būtent buvusios vyriausybės yra kaltos dėl dabartinių elektros kainų.
Vis dėlto kiek ilgai tos dešiniųjų viršūnės dar galės būti tokios kietos, kaip stengiasi atrodyti dabar?
Klausimas pagrįstas vien dėl to, kad šiuo metu regime tik būsimų socialinių ir ekonominių problemų, taip pat griūčių verslo pasaulyje pradžią. Taigi ir atmosfera visuomenėje bei politikoje taps vis nuodingesnė.
Kartu didės tikimybė, kad reikalavimai paaukoti vieną ar kitą ministrą (kaip dabar D.Kreivį) ir pakeisti visą Vyriausybę ims skambėti ne tiktai iš politologų ar opozicijos stovyklos, bet ir iš dešiniųjų koalicijos partnerių ar net pačios svarbiausios valdančiosios jėgos vidaus.
Juk kai kurie konservatorių eiliniai, išrinkti vienmandatėse apygardose, jau dabar teigia nežinantys, ką jiems reikės sakyti rinkėjams, kai jų apygardos bus nusiaubtos šio rudens ir žiemos, o valdžios viršūnės toliau „skrajos padebesiuose“.
Pavieniai dešinieji pakampiais net drįsta pasidalyti šventvagiškomis mintimis, kad vienintelė dar likusi prevencijos priemonė – kuo greitesnis visos Vyriausybės keitimas tokia, kuri turėtų „žmogišką veidą“.
Žinoma, tokios kalbos neturi jokių galimybių virsti kūnu ar net rimtesnių diskusijų pačioje partijoje objektu.
Tačiau šie pašnabždėjimai – dar vienas iš aiškių požymių, kad nuotaika ir atmosfera konservatorių stovykloje toliau blogėja didėjant atotrūkiui tarp viršūnėlių ir šaknelių.
Tokią situaciją yra patyrusios visos valdžios – ne išimtis ir ši. Tik pastarąją bėdos užklupo anksčiau nei kitas ir jos bus daug sunkesnės.
