Apie Kremliaus vadovo paskelbtą dalinę mobilizaciją ir Rusijos piliečių likimą „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo A.Medalinskas, Seimo vicepirmininkas, konservatorius Paulius Saudargas bei buvęs ambasadorius Jungtinėje Karalystėje ir JAV bei buvęs ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas.
Priimti „feisbukinių disidentų“ nereikėtų
Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas itin skeptiškai vertina kalbas, kad nuo mobilizacijos bėgantiems rusams reikėtų suteikti išimtį ir juos priimti.
„Nemanau, kad dabar, šiame etape, Lietuva turėtų plėsti savo priimamų iš Rusijos piliečių ratą. Mes turime galvoti apie savo rezervus ir resursus – mes priimame nuo karo bėgančius ukrainiečius, tai jie yra tikrieji pabėgėliai nuo karo, kurio jie neprašė, nerėmė ir nenorėjo, ir juos užpuolė. Mes juos išskėstomis rankomis priimame“, – kalbėjo P.Saudargas.
Dabar, pasak parlamentaro, rusai suskubo bėgti iš šalies, šluoja bilietus į artimiausias valstybes, o išvakarėse priimti sprendimai dėl bausmių už karinės tarnybos vengimą sugriežtinimo tik dar labiau jiems leido suprasti, kad pavojus kilo ir patiems rusams.
„Pasirodo, kad žmonės anksčiau kažkaip nebėgo iš Rusijos, nebuvo persekiojami, jiems karas buvo tvarkoj, kad Rusija užpuolė Ukrainą, bet kai jau Kremliaus mašina atsisuko į juos, ir pasakė, kad gal dabar jūs važiuokit pakariauti, tik tada prasidėjo tas masinis bėgimas nuo režimo. Todėl aš nelaikyčiau tokių žmonių priėmimo kaip humanitarinio pagrindo“, – aiškino P.Saudargas.
Tiesa, jis priminė, kad ir šiandien egzistuoja galimybė dėl humanitarinių priežasčių priimti pabėgėlius iš Rusijos, nes kiekvienas atvykstantis žmogus yra vertinamas individualiai. Tačiau, anot Seimo nario, priežastys turi būti tvirtai pagrįstos.
„Užsienio reikalų ministerija tikrai žino tuos žmones, kurie veikia opozicijoje, yra disidentai ar dalyvauja realiuose protestuose, yra tikri politiniai kaliniai ar galintys tokiais tapti. Žmogus turi kažkaip viešai, matyt, veikti, ir savo veiksmais tą įrodyti, o ne per vieną dieną tapti feisbukiniu disidentu“, – pažymėjo P.Saudargas.
Buvęs ambasadorius Jungtinėje Karalystėje ir JAV bei buvęs ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas savo ruožtu teigė, kad Kremliaus paskelbta dalinė mobilizacija liudija, kad V.Putino planas Ukrainoje nesiklosto taip, kaip jis tikėjosi, ir tai yra atsakas į suvokimą, kad dabartinių pajėgų Rusijos pergalei tikrai neužtenka.
„Koks bus pačių rusų atsakas ir reakcija, laikas parodys, bet akivaizdu, kad sumaištis jau yra. Žmonės eina protestuoti, kiek mačiau, bilietas iš Sankt Peterburgo ar Maskvos lėktuvu į Astaną ar Almatą kainuoja virš 12 tūkstančių dolerių. Tai, matyt, kažkas gerai uždirbs“, – pastebėjo V.Ušackas.
Tiesa, jis atkreipė dėmesį, kad kol kas protestuojančių rusų skaičius palyginti nėra labai didelis – pasak pašnekovo, reikia suprasti, kad politinis aktyvumas Rusijos visuomenėje istoriškai bei tradiciškai yra labai žemas. Jam augti esą tikrai nepadeda ir institucijų priimami sprendimai, kurie verčia žmones arba bėgti iš savo šalies, arba „nuryti karčią piliulę“ ir gyventi režime toliau.
„Stebuklų nebus, nebent bus kažkoks ypatingas atvejis – pavyzdžiui, masinis karstų grįžimas, kaip buvo ir Afganistane – užtruko beveik 10 metų, kol susikūrė motinų komitetai per visą Rusiją, kurie ir privertė pakeisti rusų strategiją“, – kalbėjo V.Ušackas.
Buvęs ambasadorius sutiko, kad nuo mobilizacijos bėgančių rusų įsileisti nereikėtų, tačiau pažymėjo, kad tokios pozicijos vieningai laikytis turėtų ne tik Baltijos šalys, bet bent jau visos Vakarų valstybės.
„Manau, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Suomijos inicijuota tam tikra blokada Rusijos piliečiams galėtų būti viena iš veiksmingų priemonių – tegul jie (rusai, – aut.past.) viduje išsiaiškina, kas jie tokie yra. Bet ji veiks tik tada, kai visos valstybės, bent jau Vakarų valstybės, visos kartu taikys tas priemones.
Jeigu mes nepasieksime konsensuso pačioje Europos Sąjungoje, nemanau, kad pasieksime su Turkija, Indija ar Jungtiniais Arabų Emyratais. Bet kaip pilna totali izoliacija, ji galėtų būti ilgalaike prasme veiksminga priemonė“, – vertino V.Ušackas.
Labiau sujaudino ne V.Putino pareiškimas
Ukrainoje šiuo metu esantis LRT bendradarbis, politologas Alvydas Medalinskas savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad pačius ukrainiečius kur kas labiau sudomino ne V.Putino paskelbtos naujienos, o asmeninė pergalė – paleisti „Azovstal“ gynėjai.
„Aš manau, kad „Azovstal“ gynėjų paleidimas praskaidrino absoliučiai viską. Tai yra toks pats pakylėjimas, kaip ir po Charkovo prasiveržimo – maždaug panašios nuotaikos. Visi džiaugiasi, visi sveikina – tu gali gauti laišką, kuriame parašyta tiesiog „sveikinu“, ir visi supranta, apie ką eina kalba.
Šia prasme labai įdomus dalykas – Putino pareiškimas, kuris ir Vakarų politikų įvertintas taip, kad tai yra naujas etapas, grėsmingas žingsnis – Ukraina taip priprato prie to karo ir tų Putino grasinimų, ir yra taip nusiteikusi nugalėti, kad po to pareiškimo, ar kalbi su karininkais, ar su pareigūnais, niekas rimčiau nesureagavo“, – teigė A.Medalinskas.
Pasak pašnekovo, naujausi V.Putino žingsniai parodo, kad vyksta nuosekli karo evoliucija, tačiau tikrai ne jo pabaiga.
„Visos kalbos apie tai, kad Putinas nori pabaigti karą, rodo, kad tai yra tuščios kalbos. Aš perfrazuosiu Putino žodžius, kuriuos jis sakė dar iki karo: jis panaudojo „Mauglio“ alegoriją ir kalbėjo apie Akelą. Kad visokie „akelai“ trinasi aplinkui, pataikauja. Ir „akela“ jis įvardijo Joe Bideną. O štai dabar Putinas galėtų pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti „akelą“, kuris silpsta. <...> Aš manau, kad be Erdogano spaudimo Putinas nebūtų paleidęs „Azovstal“ pareigūnų.
Čia mes galime eiti ir toliau, ir žiūrėti situaciją pagal tai, kad Putinas jau atiduoda ir Armėniją Erdoganui, ir čia yra faktas. „Akela“ silpsta, Putinas silpsta, bet vis dar yra plėšrus. Jam ir toliau negaila žmonių – ir ukrainiečių, ir net pačių rusų. Jis gali juos mobilizuoti, siųsti kaip patrankų mėsą net pilnai jų neapginklavęs“, – svarstė politologas.
Grasindamas branduoliniu ginklu Kremliaus vaodvas pavartojo ir frazę „aš neblefuoju“. Anot A.Medalinsko, tokius žodžius galima būtų vertinti dvejopai, tačiau toks V.Putino pareiškimas signalizuoja ir apie tam tikrą pavojų.
„Kai žmogus sako tokius dalykus, tai jis nori pasakyti ir bandyti įtikinti ir save, ir kitus, kad jis gal jau ir sakė kažkokius panašius dalykus, tai neįvyko, tada jau kiti nebetiki, kad tai gali įvykti, ir tada sakai „aš neblefuoju“. Bet tame yra ir tam tikras pavojingumas, kurį geriau su psichologais ir psichoterapeutais aptarti.
Štai tokioje būsenoje esantis asmuo iš tikrųjų tam, kad įrodytų, jog neblefuoja, gali kažką padaryti. Net jei tai neatitinka jokio racionalumo požymių, tiesiog įrodyti, kad jis yra svarbus ir neblefuoja“, – aiškino A.Medalinskas.
Tačiau jis priminė ir tai, kad branduolinį ginklą panaudoti nėra taip paprasta, o stabdžius galimai užspaustų ir artima V.Putino aplinka.
„Kalbant apie branduolinį ginklą, mes suprantame, kad šioje grandinėje yra kaip minimum trys asmenys – ministras ir ginkluotųjų pajėgų vadas, ir plius technikai, kurie irgi gali stabdyti procesus. Šia prasme jie irgi mato silpstantį Putiną, jie puikiai supranta atsakomybę, kokia gali būti. Ir čia staiga Putinas atsiranda milžiniškose replėse.
Manau, kad viena iš priežasčių, kodėl Putinas paleido „Azovstal“ pareigūnus, yra ir šis atsiradimas replėse“, – kalbėjo politologas.
Nors manoma, kad į tautą Kremliaus vadovas turėjo kreiptis antradienio vakarą, V.Putino kalba taip ir neįvyko – apie dalinę mobilizaciją buvo pranešta trečiadienį iš ryto. A.Medalinskas teigė turintis savo spėjimą, kodėl taip įvyko.
„Aš manau, kad įvairios grupės Kremliuje ir aplink labai įnirtingai diskutavo, gal net visą naktį. Nemanau, kad Putinas miegojo, nemanau, kad kiti miegojo. Jie įnirtingai diskutavo, ką pasakyti, ir manau, kad variantai galėjo būti keli – tarp jų ir dalinė mobilizacija, kuri greičiausiai tapo kaip kompromisas. Manau, kad pats Putinas greičiausiai buvo už visuotinę mobilizaciją.
Dar galėjo būti karo paskelbimas ar nepaskelbimas, ir Kremliaus propagandistai buvo visiškai pasimetę – arba tai, kad rytoj kalba bus, arba „eikite miegoti“. Bet iš principo tai rodo didžiulį chaosą, didžiulį pasimetimą Kremliuje, ir to priežastis yra Ukrainos tvirta gynyba, jos tvirta politinė valia, proveržis prie Charkovo ir Vakarų auganti ekonominė ir karinė pagalba, bet kurios, aišku, to negalėjo būti“, – pažymėjo jis.
