Galima sakyti, kad pirmąjį mūšį dėl valdžios peršamų pokyčių laimėjo šia reforma nepatenkintos profesinės sąjungos ir joms iš dalies antrinusi opozicija.
Išvis neaišku, kodėl Vyriausybė žūtbūt stūmė į Seimo darbotvarkę projektą, kai šias teisės normas supliekęs Teisės departamentas paskelbė, kad siūlomu įstatymu nenustatyti maksimalūs pareiginės algos koeficientai, o tai prieštarauja Konstitucijos nuostatoms dėl piliečių teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Paprastai kalbant, buvo perspėta, kad jeigu valstybės įstaigų vadovų nevaržys įstatymu įtvirtintas maksimalus algos dydis ir jie turės teisę patys nustatyti, kiek galės uždirbti jų pavaldiniai, vieni jų už tą patį darbą gaus gerokai daugiau nei kiti ir nebūtinai vien dėl savo išskirtinio darbštumo ar gebėjimų.
Aišku, kad tokia piktnaudžiavimo ir protekcionizmo galimybė nesuderinama su Konstitucija ir, atrodytų, Vyriausybei teliko galvoti, kaip perrašyti teikiamo įstatymo normas, kad šio prieštaravimo neliktų.
Bet buvo nueita kitu keliu. Premjerės patarėjas buvęs Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas mėgino įrodyti, kad jis geriau už Seimo teisininkus išmano Konstituciją ir neva įstatymo projektas niekaip jai neprieštarauja.
Tačiau įtikinti TTK V.Vasiliauskui nepavyko – pritarta Seimo teisininkų vertinimams.
Dabar Vyriausybei teks nustatyti bent jau maksimalius tarnautojų algų koeficientus, kurių rėmai bus privalomi įstaigų vadovams. Bet šiame įstatymo projekte yra ir daugiau ginčų keliančių nuostatų.
Profesinėms sąjungoms labiausiai nerimą kelia smarkiai plečiamas įstaigų vadovų savarankiškumas, nors įstatymo rengėjai mano, kad tai vienas svarbiausių valstybės tarnybos reformos privalumų, nes kartu su didesnėmis teisėmis vadovams teks ir daugiau atsakomybės.
Išvis nepritariančiųjų valstybės tarnybos reformai nėra daug, vyrauja įsitikinimas, kad šalies valdymo aparatas dabar biurokratiškas, nelankstus, stokojantis sumanymų, nesugebantis laiku reaguoti į gyvenimo iššūkius.
Užtat sumanymas pradėti valstybės įstaigų pertvarką nuo vadovų korpuso stiprinimo ir teisių plėtros sulaukė smarkios kritikos.
Vadovai galėtų patys spręsti, kiek ir kokių pareigybių reikia įstaigos veiklai.
Konkretaus tarnautojo algos dydis irgi daug labiau priklausytų nuo jo viršininko sprendimo, nes atsisakoma tiek minimalios, tiek maksimalios užmokesčio ribos atliekant to paties lygio pareigas.
Negana to, tarnautojams naikinamas priedas už stažą, o tai reiškia, kad ką tik įdarbintas naujas darbuotojas galės uždirbti daugiau net ir už 20 metų įstaigoje dirbantį asmenį, taip nuvertinant jo patirtį.
Reformos rengėjams atrodo, kad tai teisinga, nes atlyginimą lems darbuotojo gebėjimai, o ne ilgalaikis lojalumas įstaigai. Tai esą didins vidinę konkurenciją, skatins visus darbuotojus kuo efektyviau dirbti.
Teoriškai tai atrodo logiškas pasirinkimas, tačiau kaip gali nutikti praktiškai? Juk Lietuvoje smarkiai išsikerojęs protekcionizmas, kurį nebūtinai sutramdys vadovo interesas, kad įstaiga dirbtų kuo efektyviau.
Privačiame sektoriuje protekcionizmą dar gali pristabdyti pelnu, kartu ir įmonės efektyvumu suinteresuoti bendrovių savininkai, o valstybės tarnyba pernelyg didelė, aprėpia šimtus visokiausių įstaigų, todėl ministerijos nepajėgios visko aprėpti ir gerai prižiūrėti, juo labiau kad politikai neatsako už prastą jiems pavaldžių vadovų darbą savo pinigine.
Tiesa, Vyriausybė tikisi gerokai didesniais nei dabar atlyginimais privilioti į valstybės tarnybą aukštos kvalifikacijos vadybininkų, kuriems nepotizmas ir protekcionizmas esą būtų visiškai svetimas.
Aišku, sparčiai brangstant pragyvenimui ir kartu didėjant vidutiniam atlyginimui, natūralu, kad reikia kelti algas ir valstybės tarnautojams, bet galima abejoti, ar verta pradėti nuo vadovų, politikų ir aukščiausių valdžios pareigūnų – bent jau viešai pirmiausia paskelbta, kaip net ne procentais, o dvigubai kai kuriems iš jų augs uždarbis.
Šiuo požiūriu į akis krinta numatomas labai netolygus aukščiausių valstybės politikų algų didinimas. Prezidentui ketinama pridurti tik apie 300 eurų – iki 10,2 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių. O Seimo pirmininkui ir premjerui alga šoktelėtų kone dvigubai ir tada mažai skirtųsi nuo šalies vadovo atlyginimo.
Būtų galima pripažinti, kad, pavyzdžiui, Vyriausybės vadovo darbas ne mažiau svarbus ir sudėtingas kaip prezidento, bet žinant konfliktiškus dabartinių šalies valdančiųjų ir G.Nausėdos santykius kyla įtarimų, ar tik nenorima tokiu būdu jam įgelti.
Kad ir kaip būtų, sunkmečio sąlygomis Seimo narių, ministrų, premjero algų dvigubas didinimas atrodo per daug išpūstas, nors tai turėtų įvykti tik 2024 metais.
Žmonės mato dabartį, o atlyginimų augimas šalyje, kaip prognozuojama, smarkiai sulėtės ar net sustos.
Todėl valdžiai dabar, regis, būtų protingiausia neprovokuoti dar didesnio visuomenės susierzinimo.
