Praėjusią savaitę iš pareigų „šalių susitarimu“ atleistas generolas jau šią savaitę parodė, kaip tos šalys iš tiesų susitarė.
R.Pocius paskelbė, kad jo išėjimas – ilgo asmeniško persekiojimo, kurį jo atžvilgiu vykdė ministrė, padarinys. O A.Bilotaitė taip esą elgėsi dėl to, kad nusprendė būtent jį paversti pagrindiniu atpirkimo ožiu dėl savo pačios nesėkmės per pernykštes riaušes prie Seimo.
Generolo teigimu, vidaus reikalų ministrė nuolat tikrindavo, ar jis yra darbo vietoje, liepdavo atsisagstyti marškinius prieš asmeninius pokalbius ieškodama ant kūno klausymosi aparatūros laidų, o tų pokalbių metu nuolatos reikalaudavo, kad jis būtų vyras ir eitų lauk.
Ministrė, suprantama, generolo kaltinimus kategoriškai atmetė, pavadinusi tai kliedesiais.
A.Bilotaitė viešumoje kone atvirai, o už uždarų durų savo partiečiams tiesiai tvirtina, kad taip buvo dėl generolo potraukio prie gėrimų.
Be to, pasak ministrės ir jos šalininkų, R.Pocius visiškai nesusitvarkė su savo vadovaujama tarnyba, iš kurios masiškai bėgo pareigūnai.
Vidaus reikalų ministrė ir kiti konservatoriai taip pat tikino, kad riaušės prie Seimo neturi nieko bendra su šia istorija.
O R.Pocius buvo kaltinamas ir tuo, kad pila vandenį ne vien ant įtariamų riaušininkų, bet ir ant Rusijos malūno.
Taip pat generolu esą manipuliuoja jo globėjas buvęs premjeras Saulius Skvernelis, kuris nori sumenkinti ne tik A.Bilotaitę, bet ir jai šiuo metu lojalų policijos generalinį komisarą R.Požėlą.
Pats generolas, pradėjęs tokia aukšta nata, suktelėjo ir į šunkelius, gerokai pakirsdamas savo pozicijas. Labiausiai – ėmęs dalyvauti tų pačių riaušininkų rėmėjų ir ideologų laidose.
Tačiau A.Bilotaitė, užuot leidusi priešui pačiam smūgiuoti sau į vartus, nesuvaldė savo vežimo. Seime vykusiame viešame susitikime su opozicinėmis frakcijomis ji atrodė išties apgailėtinai, pasidavusi politikų mėginimams ją išvesti iš pusiausvyros.
Ministrė neatsakė iš esmės nė į vieną klausimą, tarp jų – kodėl R.Pociaus praėjusių metų veiklą ji oficialiai siūlė vertinti tik teigiamai.
Politikė taip pat atsiribojo nuo riaušių valdymo istorijos, visą atsakomybę permetusi generaliniam komisarui R.Požėlai ir tuomet Vilniaus apskrities policijai vadovavusiam S.Gagui. Pastarieji su tokiu vertinimu sutiko.
Po šio benefiso ir daugelis koalicijos partnerių, ir net konservatorių užkulisiuose grąžė rankas – esą A.Bilotaitė dar kartą patvirtino, kad yra viena silpniausių ir pažeidžiamiausių ministrų, nesugebanti susitvarkyti ne tik su pagrindiniais iššūkiais, bet ir su pareigomis apskritai.
Žinoma, net pati opozicija pripažįsta, kad mėginimai paskelbti specialią parlamentinę tyrimo komisiją dėl A.Bilotaitės vaidmens per riaušes ir jos veiklos apskritai beveik garantuotai yra pasmerkti nesėkmei.
Valdantieji geriausiu atveju leis tai nagrinėti tik savo kontroliuojamuose Seimo komitetuose.
Juk A.Bilotaitė – itin tvirtas ir asmeninio lojalumo ryšiais pagrįstas pozicijas užsitarnavusi dešiniųjų viršūnių narė.
Be to, pati premjerė I.Šimonytė, vis pagrasinanti atsistatydinimu, yra paskelbusi, jog bet kurį ministrą atstatydinti galima tik su ja pačia ir visa Vyriausybe.
O jeigu R.Pocius net po atsagstytais marškiniais sugebėjo paslėpti ne vien laidus, bet galbūt ir modernesnę techniką?
A.Bilotaitę užgriuvus ne tik žodiniams kaltinimams, dešiniesiems jos laiku ir tyliai patraukti iš posto greičiausiai nebūtų įmanoma. Tai virstų tokia drama, prieš kurią dabartinis triukšmas pasirodytų tik vaikų žaidimai.
Bet kokiu atveju visame šiame emocijų, intrigų ir ginčų liūne skęsta bene svarbiausias klausimas – kas ir kaip turėjo ar tebeturi atsakyti už riaušes prie Seimo?
Juk nepaisant to, ką tuomet kalbėjo ar dabar tebekalba aukščiausi politiniai, teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, akivaizdu, kad svarbiausios valstybės institucijos visiškai nepasirengė tam, kas įvyko.
Nors ne tik turėjo, bet ir galėjo tai numatyti.
Mat net patys riaušininkai viešai savo renginiuose pačiose išvakarėse skelbė, kad po oficialaus mitingo, kuriam suteiktas leidimas, jie nesiskirstys, o artės prie Seimo ir jį blokuos. Taip ir atsitiko.
Pagrindinė valstybės institucija daugiau nei pusę paros buvo užblokuota, Seimo nariai tapo įkaitais, o kai kurie patyrė tiesioginę fizinę prievartą.
Kur tuo metu buvo valstybė su savo struktūromis, kurios turėjo atsirasti bent jau tuomet, kai jau buvo akivaizdu, kur link viskas krypsta?
Susizgribta tik tada, kai buvo per vėlu, nes sumaištis virto riaušėmis ir susirėmimais su policija. Kitaip ir negalėjo būti, nes minia nebuvo sustabdyta laiku.
Tuo metu politikos ir teisėsaugos viršūnėse tvyrojo chaosas, kurio viena pagrindinių herojų ir buvo A.Bilotaitė, dabar visiškai atsiribojanti nuo to valdymo.
Kaip ir kodėl šitaip galėjo atsitikti valdantiesiems kiekviena proga trimituojant, kad mes geriausiai visame pasaulyje gebame užkirsti kelią visokioms „hibridinėms grėsmėms“?
Į šį esminį klausimą aiškiai neatsakyta iki šiol. Ar bus atsakyta bent jau šios ministrės ir generolo dramos metu? Ar ta drama taip ir liks dar vienu groteskišku santykių tarp politikų ir statutinių pareigūnų aiškinimusi bei peštynėmis, kurios mūsų valstybėje jau seniai yra tapusios norma?
