„Kai parsinešėme urną namo, atrodė, kad sūnaus pelenai tarsi atsiduso, kad jiems čia ramiau“, – bendraudama su „Lietuvos rytu“ išgyvenimais dalijosi Biržuose ginekologe dirbanti Manto motina Banguolė Kvedaravičienė. Režisieriaus tėvas Olgertas Kvedaravičius, irgi medikas – traumatologas, tik tylomis palingavo galva.
Moteriai bent šiek tiek nusiraminimo suteikia tai, kad ji kasdien nešioja Manto draugo sukurtą ypatingą amuletą, kuriame – žiupsnelis sūnaus pelenų: „Po daugybės kelionių ir išbandymų dabar Mantas visada su manimi.“
45-erių archeologas, kultūros antropologas ir režisierius M.Kvedaravičius – vienintelis lietuvis, iki šiol tapęs Rusijos sukelto karo Ukrainoje auka. Jis po žiaurių rusų bombardavimų dabar jau nuo žemės nušluotame Mariupolio uostamiestyje buvo nužudytas kovo 27-ąją. Apie tai yra pasakojusi lietuvio draugė ukrainietė Hana Bilobrova.
Kai vasario 24 d. Rusija užpuolė Ukrainą, lietuvis su kūrybine grupe filmavo dokumentinį filmą Ugandoje. Prieš tai jis jau buvo sukūręs tarptautinio pasisekimo sulaukusį dokumentinį filmą apie Mariupolį. Šį strategiškai svarbų miestą rusai puolė ir per pirmąjį karą prieš Ukrainą 2014 metais. Tada ukrainiečiai sugebėjo Mariupolį apginti.
Šiais metais vėl prasidėjus karui M.Kvedaravičius buvo užsiminęs, kad daugiau į Mariupolį nebevažiuos, tačiau planus pakeitė – nutarė sukurti dar vieną dokumentinį filmą apie šį didvyrišką miestą.
Iš Ugandos su drauge jis grįžo į Lietuvą, o iš čia per Lenkiją ir jau degančią Ukrainą kovo 19-ąją pasiekė Mariupolį.
„Mes nežinojome, kad Mantas iš Ugandos buvo sugrįžęs į Lietuvą. Vis laukėme jo skambučio arba pokalbio socialiniais tinklais, nes kur nors išvykęs jis stengdavosi su mumis nuolat palaikyti ryšį. Šį kartą prieš tą baisią nelaimę mes net tris savaites su juo nebuvome kalbėję“, – pasakojo režisieriaus tėvai.
Ypač jaudintis ir bandyti aiškintis, kodėl nutrūko ryšys su sūnumi, jie pradėjo kovo 27-ąją, nes tą dieną buvo O.Kvedaravičiaus gimtadienis, bet Mantas nepaskambino.
„O juk nėra buvę, kad manęs bent skambučiu Mantas nepasveikintų. Klausinėjome ir dukters Jurgos, ir anūkės, ar jos neturi kokių nors žinių, bet ir jos nieko tada nežinojo“, – prisiminė O.Kvedaravičius.
Kaip vėliau paaiškėjo, lietuvis Mariupolyje greičiausiai buvo nužudytas būtent kovo 27-ąją, o prieš tai, bandydamas padėti ištrūkti iš liepsnojančio miesto keliems žmonėms, įkliuvo okupantams. Rusai jį sušaudė.
Hana draugo ieškojo penkias dienas, kol galiausiai balandžio 1 d. patys rusų kariai moteriai parodė, kur rasti jo kūną.
Paskutinė režisieriaus kelionė namo buvo ilga, pavojinga ir sunki. Manto palaikus H.Bilobrova iš Mariupolio per Donecką, Rusiją ir Latviją vežė keturias dienas.
Balandžio 9-ąją Biržų pilyje vyko atsisveikinimas su garsiuoju kraštiečiu.
Ilgai ieškojo savo kelio
„Mantas nuo pat mažens buvo motyvuotas ir, jeigu turėdavo kokį tikslą, atkakliai jo siekdavo.
Daug metų jis lankė dziudo treniruotes. Savo svorio kategorijoje net buvo tapęs Europos čempionu. Kai po varžybų lipdavo laiptais namo, iš jo žingsnių suprasdavau, ar grįžta su medaliu, ar nieko nelaimėjęs“, – prisiminimus sklaidė B.Kvedaravičienė.
Tiesa, baigęs mokyklą jis gana ilgai ieškojo savo gyvenimo kelio. Kurį laiką Vilniuje studijavęs vadybą nutarė, kad tai – ne jam. Buvo išvykęs padirbėti į Daniją.
„Jau buvau pradėjusi galvoti, kad mano vaikas iš viso nieko nebestudijuos.
Bet grįžęs iš Danijos visai netikėtai prisipažino, kad jei rastų archeologijos studijas, mielai jų imtųsi. Sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, kur buvo archeologijos specialybė.
Dar dvejus metus svarstė, ar iš tikrųjų šis pasirinkimas jo. Kai tuo įsitikino, net perlaikė kai kuriuos egzaminus, kad pažymiai diplome būtų geresni.
Po studijų Mantas su kolegomis užsiėmė povandenine archeologija Luokesų ežere (Molėtų rajonas. – Red.) ir Kamajuose tyrinėjo senąsias polines gyvenvietes.
Bet vis tiek nenustygo vietoje. Išvažiavo į Ameriką.
Metus dirbo, kad užsidirbtų pinigų studijoms Niujorko universitete. Čia studijos buvo labai brangios, todėl nutarė studijuoti Anglijoje. Oksfordo universitete baigė magistro studijas, tačiau Manto ir jo diplominio darbo vadovo nuomonės išsiskyrė.
Tik sūnus rankų nenuleido – sėkmingai baigė Kembridžo universitetą ir įgijo daktaro laipsnį“, – pasakojo B.Kvedaravičienė.
Rūsti čečėniška patirtis
Dar studijuodamas Kembridže M.Kvedaravičius išvyko atlikti antropologinių tyrinėjimų Čečėnijoje, kad susirinktų medžiagą daktaro disertacijai.
Dvejus metus rinko ją savo darbui, po to liko dar dvejiems metams, nes jį labai sudomino dingusių čečėnų istorijos. Taip 2011 metais atsirado režisieriaus filmas „Barzakh“.
„Mantas Čečėnijoje nepaprastai pervargo. Maniau, liaudiškai tariant, jam stogas pavažiuos. Pailsėti sugrįždavo namo.
Tuo metu niekam ta Manto sukaupta medžiaga apie Čečėniją nebuvo įdomi. Mačiau, kaip sūnus išgyvena.
Bet netrukus vyko festivalis „Kinas prieš melą“. Atvažiavo žinomas suomių režisierius ir prodiuseris Aki Kaurismäki, ne kartą apdovanojimus pelnęs Kanų, Berlyno ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Jam labai patiko Manto surinkta medžiaga ir idėja kurti filmą apie Čečėniją.
Kažkiek pinigų jis gavo iš Suomijos, kažkiek mes su vyru davėme. Taip ir atsirado „Barzakh“, – kalbėjo režisieriaus motina.
Kvedaravičiai neneigė linkėję sūnui kitokio gyvenimo kelio ir karjeros – įkalbinėjo dėstytojauti Lietuvoje arba užsienyje, bet jis jau nebegalėjo išsižadėti nei sunkių gyvenimo temų, nei pavojingų filmavimų.
„Mantas mus saugojo nuo skausmingų išgyvenimų, bet žinojome, kad visada buvo ekstremalas ir tiesiog vaikščiojo peilio ašmenimis.
Čečėnijoje miegodavo kur pakliuvo, ne kartą buvo tokioje situacijoje, kai vienas brolis – už nepriklausomą Čečėniją, o kitas – už diktatorių Ramzaną Kadyrovą.
Neįsivaizduoju, kaip sūnus sugebėjo įlįsti į žmonių širdis, kad jie jam taip atsivėrė.
Per šermenis buvo atvažiavęs vienas vaikinas iš Čečėnijos, kurio šeimai Mantas buvo nupirkęs šaldytuvą, nes tada devynis vaikus auginusi šeima jo neturėjo. Nors vaikai jau užaugo ir šeima prasigyveno, iki šiol to dovanoto šaldytuvo niekam neatidavė.
Mano vaikas jau buvo išnaudojęs visas devynias savo gyvybes, o Mariupolyje prarado ir paskutinę.
Visą gyvenimą bijojau dėl Manto, o dabar jau nieko nebebijau. Jau baisiau negali būti“, – tramdydama ašaras kalbėjo B.Kvedaravičienė.
Jautėsi skolingi vaikams
„Gal ir buvome Mantui ir dukrai Jurgai per griežti, bet jie yra prisipažinę, kad jų asmenybių nesužlugdėme.
Darbui ligoninėse atiduodavome ir dienas, ir naktis, todėl vaikams dėmesio stigo. Mes juos savotiškai esame apvogę, bet kiek galėdami stengdavomės bendrauti, pabūti kartu“, – atviravo B.Kvedaravičienė.
Bet suaugę vaikai nepriekaištavo tėvams, o jie yra dalyvavę visų sūnaus filmų premjerose ar jų pristatymuose tarptautiniuose festivaliuose.
„Kai Helsinkyje buvo pristatomas „Barzakh“, verkė visa salė. Nesulaikė ašarų ir tuometė Suomijos prezidentė Tarja Halonen.
Pirmą kartą Venecijoje pamačiusi Manto vaidybinį filmą „Partenonas“ nesupratau jo.
Man jis atrodė lyg kokia kakofonija. Bet pažiūrėjusi antrą kartą pagalvojau, iš kur mano vaikas sėmėsi dvasinės stiprybės sukurti tokį filmą ir parodyti tą gyvenimo duobę – purvą, neviltį, nuopuolius?
Nors mačiau, kad sūnus jaučia pasitenkinimą kurdamas filmus, raginau jį imtis kokios nors kitos, saugesnės, lengvesnės, veiklos. Bet jis man atsakydavo, kad dar turi idėjų ir noro sukurti bent dešimt filmų“, – kalbėjo B.Kvedaravičienė.
Liko dvi brangios atžalos
Kai pokalbio metu pasakiau, kad Mantas – tikra tėvo kopija, O.Kvedaravičius susigraudino: „O Manto sūnus į jį panašus lyg du vandens lašai.
Kai prieš kelias dienas Samuelis mus aplankė, išsigandau – atrodė, kad įėjo Mantas. Net apsikirpęs taip pat, kaip jo amžiaus būdamas kirpdavosi tėvas.“
Sūnaus vaikai – 22 metų Samuelis ir šešiolikametė Tėja dabar Kvedaravičiams yra brangiausias jo palikimas.
„Manto santuoka jau seniai iširo, bet jis gražiai, šiltai bendravo su buvusia žmona Laima. Tėja jam buvo pati brangiausia moteris pasaulyje, jo princesė. Galėjo jį vynioti aplink mažąjį pirštelį. Samueliui irgi labai reikėjo tėvo.
Kiekvieną vasarą Mantas kur nors su vaikais atostogaudavo. Pastaruoju metu Samuelis dažnai su tėvu dirbdavo sykiu. Jie ir į Ugandą buvo išvažiavę filmuoti kartu.
Balandžio 3 dieną Tėja irgi turėjo skristi pas tėvą į Ugandą. Jau turėjo bilietą.
Bet balandžio 2-ąją paskambino Jurga iš Vilniaus ir pranešė, kad Manto nebėra.
Mes net nežinojome, kad jis vėl išvažiavo į Ukrainą. Manėme, kad vis dar filmuoja Ugandoje, gal džiunglėse, todėl ir neatsiliepia“, – pasakojo B.Kvedaravičienė.
Moteris iki šiol neturi jėgų perskaityti sūnaus mirties liudijimo.
O.Kvedaravičius tą dokumentą yra ištyrinėjęs, tik su žmona apie tai vengia kalbėti. Tikisi, kad anksčiau ar vėliau Manto nužudymo byla pasieks Hagos tribunolą.
Ukrainos žurnalistai atliko tyrimą Mariupolyje
Tikėtina, kad dėl M.Kvedaravičiaus (nuotr.) nužudymo atsakingi „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) separatistai Pavelas Budenkovas, Aleksandras Jamkovenka ir Pavelas Musijenka. Tai savo tyrime spalio viduryje paskelbė Ukrainos „Projekt“ ir „Spektr“ žurnalistai.
„Lietuvos ryto“ pakalbintas tyrime dalyvavęs ukrainietis žurnalistas Dmitrijus Durnevas pasakojo, kad pavyko surasti liudininkus, mačiusius lietuvį režisierių Mariupolyje paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.
„M.Kvedaravičių su vairuotoju Oleksandru rusai sulaikė kovo 27 d., kai jie bandė evakuoti iš Mariupolio dvi moteris su vaiku. Vėliau paleistas vairuotojas pasakojo, kad separatistai M.Kvedaravičių buvo išrengę, tikrino, ar nėra sužeidimų, būdingų koviniams veiksmams, taip pat tatuiruočių. Ant režisieriaus nugaros rado mėlynę nuo moters krepšio, kurį jis nešė, todėl ir pasiliko lietuvį, kol viską išsiaiškins“, – pasakojo D.Durnevas.
Įvykio liudininkai žurnalistui yra pasakoję, kad tuo metu kaip tik vyko rusų okupantų mūšiai su Ukrainos pajėgomis. Ukrainiečių snaiperis nušovė vieną DLR separatistą. Rusai dėl to įtūžo.
„Moterys, kurias M.Kvedaravičius bandė evakuoti, – Lina Sosnovska ir Halyna Bujanovska mums taip pat pasakojo, kad ukrainiečių snaiperio ugnis sukėlė sumaištį kieme, kuriame, kaip manoma, žuvo lietuvis. Būtent jos prisiminė, kad režisierių sulaikė separatistai, turintys šaukinius Paštetas, Mažius ir Uzbekas, tikrieji jų vardai – A.Jamkovenka, Viktoras Radionovas ir P.Budenkovas“, – kalbėjo D.Durnevas.
