Kol politiniai oponentai akcentuoja profesoriaus charakterį ir klaidas, V.Landsbergio sąjungininkai pastebi, kad toks neigiamas įvertinimas iš tiesų nėra užtarnautas. Tiesa, visos pusės sutaria – politikas, visuomenės akyse siejamas su tokio masto šalies reformomis, kaip V.Landsbergis, negalėtų būti populiarus.
Pavardės įtaka
Prieš kelias savaites 90-metį atšventęs Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius V.Landsbergis – vienas iš Lietuvos politikų, nepaliekantis abejingų.
Tiesa, visuomenės nuomonių apklausose V.Landsbergio vertinimas dažniausiai atsispindi itin neigiamai.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys liepos mėnesį pastebėjo, kad prieš 20 metų V.Landsbergį teigiamai vertino apie 17 proc. gyventojų, teigiamai apie 65 proc. – praktiškai taip pat, kaip dabar vertinamas V.Landsbergio anūkas, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.
Rugpjūtį BNS užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa taip pat parodė, kad šeši iš dešimties gyventojų nepritaria V.Landsbergio pripažinimui šalies vadovu. Ketvirtadalis gyventojų tokį sprendimą palaiko.
Mato kelias priežastis
Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Oponentai“ teigė manantis, kad įvairiose apklausose matomas itin neigiamas profesoriaus V.Landsbergio reitingas iš tiesų atitinka visuomenės nuotaikas.
„Manau, kad tai (itin neigiamas reitingas – aut.past.) yra teisybė, ir Vytautas Landsbergis jį užsitarnavo savo politika ir veiksmais.
Jeigu mes teigiamai įvertinsime Sąjūdžio laikotarpį, pirmuosius nepriklausomybės metus, valstybės įtvirtinimą, tada ypač svarbus buvo V.Landsbergio vaidmuo užsienio politikoje – net sakyčiau, kad pagal faktinę padėtį jis buvo pirmasis užsienio reikalų ministras.
Tačiau reformos yra esminis dalykas. Ar reikėjo daryti reformas per žmonių likimus, laužant likimus, stumiant į girtavimą? Kitas dalykas – paties signataro Vytauto charakteris, jo elgesys, piktumas, užgauliojimas“, – įvertino Č.Juršėnas.
Ryškiausiai šios V.Landsbergio charakterio savybės, anot Č.Juršėno, pasireiškė 1992 metais.
„Kai landsbergininkai prapylė prezidentinį referendumą ir po to, kai mes gegužės 26 dieną susirinkome į pirmąjį Aukščiausios Tarybos posėdį, kur V.Landsbergis pasakė labai bjaurią kalbą. Kad mes neatlaikėme, tai yra suprantama, bet neatlaikė toks vyras, kaip E.Vilkas, ir svarbiausia, P.Vaitiekūnas, kurie pasakė savo kritines kalbas ir pareikalavo atsistatydinti“, – priminė Č.Juršėnas.
Reformų našta
Tuo metu kitas Kovo 11-osios akto signataras, buvęs VSD vadas Mečys Laurinkus įsitikinęs, kad toks neigiamas V.Landsbergio reitingas nėra užtarnautas.
„Žmogus, kuris yra susietas su radikaliomis reformomis, nors ne visada yra tų reformų autorius, bet psichologiškai su jomis susietas, jis negali būti populiarus. Revoliuciniais metais niekada taip nebuvo.
Lietuvos visuomenė irgi yra specifinė, inertiška. Daug dalykų jiems buvo išmušantys iš vėžių, daug dalykų galbūt reikėjo kitaip paaiškinti – kaip dabar mėgstama sakyti, kitokios komunikacijos reikėjo“, – laidos metu įvertino M.Laurinkus.
M.Laurinkus svarstė, kad, vertinant V.Landsbergį, susideda daug aplinkybių, visgi, toks minusas visuomenės akyse, anot jo, nėra užtarnautas.
„Žinau, kad tos reformų iniciatyvos ėjo šiek tiek iš kitur“, – pabrėžė jis.
Č.Juršėnas savo ruožtu teigė iš dalies galintis sutikti, kad tokio pobūdžio reformos niekam negalėjo atnešti populiarumo.
„Tačiau gali būti žemas populiarumas, ir labai žemas. Man atrodo, kad landsbergininkai galėjo išvengti to žemiausio nepopuliarumo, jeigu vis dėlto būtų galvoję šiek tiek daugiau apie žmones. O idėja buvo tokia – svarbiausia yra valstybė“, – nurodė Č.Juršėnas.
M.Laurinkus pastebėjo, kad valstybė tuo metu ir buvo svarbiausia.
„Tuo metu tai buvo svarbiausia, ir dar kokia – nepriklausoma valstybė, ir kad daugiau nebūtų faktorių, išmušančių iš to“, – pabrėžė M.Laurinkus.
