Maždaug tokia išvada peršasi iš nemažos dalies Lietuvos apžvalgininkų ar patyrusių politikų pareiškimų. Sutinku su šia išvada, išskyrus kelių ministrų aukojimą. Kokia prasmė?
Po kitų rinkimų pasikeis visi. Kas laimės? Neaišku, kuriuo pavadinimu kairė, bet jai reikės paramos.
Pretendentų į „gelbėtojus“ bus ne vienas, bet pasiseks tiems, kuriuos išreklamuos, gal net negatyviai, žiniasklaida. Dabar visuomenė dalyvauja politikoje garsu, vaizdu, įspūdžiu, bet ne savo interesais.
Dažnai pasirenkama, už ką balsuoti, prieš rinkimus susidarius įspūdį iš žiniasklaidos. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai ekonominė krizė griebia už gerklės ir desperatiškai dairomasi to, tos ar partijos, kas sulaikytų mirtiną ranką.
Pas mus apie artėjančią ekonominę krizę pradėta kalbėti daug anksčiau, nei prasidėjo karas Ukrainoje. Rimtos problemos buvo siejamos su pandemijos pasekmėmis, Rusijos invazija į Ukrainą krizę paspartino ir papildė naujomis bėdomis.
Savaime suprantama, Lietuva yra didelio ekonominio nuosmukio proceso dalis ir turės pereiti visas krizės pakopas žemyn ir aukštyn.
Vyriausybės uždavinys – amortizuoti nusileidimus ir susikaupti kilimui į viršų. Maždaug taip ir elgiamasi.
Neišskirčiau kurios nors ministerijos, kuri būtų kliūtis įveikiant iššūkius. Logiška ir natūralu, kad geopolitinių ir lokalių įvykių kontekste išskirtinio dėmesio sulaukė kylančios energijos kainos ir Energetikos ministerijos vadovas D.Kreivys. Mano požiūriu, ministras nuo pat vadovavimo pradžios sąžiningai visuomenei paaiškino, kokia yra, įskaitant ankstesnių vyriausybių sprendimus, situacija ir ką galime daryti.
Kai pati valstybė negamina elektros energijos, o ją importuoja, veikimo spektras nelabai platus. Jei dėl aiškių aplinkybių kainos kyla aplinkui, jos didės ir Lietuvoje. Pasigirdo konservatorių kritika tiems, kurie priešinosi referendume dėl atominės elektrinės (AE) statybos.
Tačiau, kiek pamenu, konservatoriai piestu stojo prieš garsiai nuskambėjusį ir už Lietuvos ribų LEO LT atominės elektrinės projektą V.Adamkaus prezidentavimo metu. Projektas sustojo.
Tuometis Rusijos premjeras V.Putinas pasinaudojo proga ir tuščią erdvę užpildė net dviem projektais – Kaliningrade ir Baltarusijoje.
Kaliningrade užšaldė, tuo metu Baltarusijoje, Astrave, jau veikia du blokai, o Lietuvoje plačiu mastu dalijamos jodido tabletės.
Šiaip jau nereikėjo uždaryti Ignalinos AE. Į ES būtume patekę ir su ja, nes geopolitiniu požiūriu tiek Lietuva, tiek Estija ir Latvija Europos Sąjungai reikalingos kaip fortifikacija prieš Rusiją. Beje, iš politikų vienintelė K.Prunskienė priešinosi Ignalinos AE uždarymui.
Pandemijos įkarštyje ant kritikos keptuvės pateko Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas A.Dulkys. Ministras daug kalbėjo, kartais atrodė, kad labiau įtikinėja save nei gyventojus, bet išgyveno. Iš tiesų kovos su COVID-19 sistemą Lietuvoje sukūrė ministras A.Veryga. Jam ir dalis nuopelnų įveikiant negandą.
Bet ar grėsmė jau nutolusi, dar nevisiškai aišku.
Politologai, svarstantys, kokius ministrus reikėtų keisti, A.Dulkio nebemini.
Bet COVID-19 yra tik epizodas, nors ir labai svarbus, sveikatos apsaugos istorijoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
Daug ir įvairių reformų sistemoje būta, daug mūšių ir net sukilimų prieš ministrus, neabejotina, kad nemažai problemų liko. Pandemija jas užgožė, bet tai nereiškia, kad artėjant rinkimams į Seimą neišlįs į paviršių koks nors skandalas.
Taip jau atsitiko Vidaus reikalų ministerijoje (VRM). Ministrei A.Bilotaitei teko vienas sunkiausių išbandymų – Baltarusijos organizuota nelegalų invazija, ilgos sienos su Rytų kaimynais fizinė apsauga, žmonių, gal ir neturėjusių blogų ketinimų, bet suagituotų ir įstumtų ne tik į mūsų valstybę, valdymas.
O kur dar tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos.
Ministrė ir jos komanda iššūkį įveikė, sukurta sistema funkcionuoja, nors artėja papildomos problemos. Gausėja atvykstančiųjų iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos. O kas tarp jų? Kaip patikrinti?
Ne mažiau svarbu, su kuo kooperuotis tikrinant.
Vakarų valstybės apie atvykstančius iš Rusijos, Baltarusijos ar net Ukrainos žino ne daugiau nei Lietuva. Per protestus prie Seimo, Vyriausybės ar kur kitur kilti riaušėms užtenka kelių profesionalių diversantų – pasaulyje tai žinoma praktika.
Keistai šiame kontekste atrodo ministrės ir buvusio Viešojo saugumo tarnybos vado viešas susikirtimas. VRM negali skųstis vidinių problemų stoka, bet tokią tariamą ar tikrą tarnybinio konflikto viešą ekspoziciją tenka matyti pirmą kartą.
Linksniuojama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vadovė A.Armonaitė, bet ne dėl jos einamų pareigų. Lietuvos ūkis banguoja su visa Europa.
Pikti žvilgsniai į Laisvės partijos pirmininkę įsmigo dėl Stambulo konvencijos ir partnerystės koncepcijos.
Didelei Lietuvos žmonių daliai tai yra ir dar ilgai bus nepriimtina. Jei partija, kaip koalicijos dalis, veršis pro konservatyvias visuomenės barikadas, ji palaidos ir save, ir savo politinius partnerius.
O ką pasakyti apie opozicijos dažniausiai neigiamai minimą užsienio reikalų ministrą G.Landsbergį?
Lietuvos užsienio politika, kuri vadinama vertybine, labai paprasta: kariauti su Rusija, Baltarusija ir Kinija ir draugauti su visais kitais, nors tarp jų net tie, kurie savo valstybes tvarko pagal Koraną, įtraukdami ir viešas bausmes. Ką čia daugiau ir bepasakysi.
