Politikos ekspertų teigimu, tikruosius opozicijos atstovų tikslus geriausiai atskleidžia jų paaiškinimai, kaip atrodytų tolesnis Seimo bei Vyriausybės darbas, jeigu nepasitikėjimo procedūros iš tiesų pavyktų.
Desperacija kvepiantis veiksmas
Klaipėdos universiteto (KU) politologės Gabrielės Burbulytės-Tsiskarishvili teigimu, nepasitikėjimo procedūra – opozicijos teisė, kuria jie ir naudojasi. Vis dėlto, politologė pastebi, kad per dažnai naudojama procedūra jau pradeda atrodyti komiškai.
„Nėra kuo stebėtis, kad opozicija naudojasi savo teise. Iš kitos pusės, rimti dalykai pradeda peržengti tokią šiek tiek komišką zoną. Tai primena desperatiškus veiksmus: vieną ministrą bandoma interpeliuoti, kitą, trečią, ketvirtą, matome, kad nesiseka.
Dabar – planai dėl užsienio reikalų ministro interpeliacijos, visai ne tada, kai tikrai reikėjo jį kviestis. Nepasitikėjimas visa Vyriausybe – jau desperacija kvepiantis veiksmas, kuris atrodo nerimtai“, – įvertino G.Burbulytė-Tsiskarishvili.
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas Lauras Bielinis teigė opozicijos planus inicijuoti nepasitikėjimą visa Vyriausybe vertinantis kaip vieną iš priešrinkiminių akcijų.
„Opozicija turi save viešinti, demonstruoti savo principus ir požiūrį į valdančiuosius – tą jie ir daro“, – įvertino L.Bielinis.
Ką keistų slaptas balsavimas?
Seimo opozicija argumentuoja, kad, inicijavę nepasitikėjimo procedūrą visai Vyriausybei, galimai sulauktų ir kai kurių nepatenkintų ministrų darbu valdančiųjų balsų, nes balsavimas būtų slaptas.
Vis dėlto, G.Burbulytė-Tsiskarishvili įsitikinusi, kad tokie opozicijos parlamentarų pareiškimai primena bandymą manipuliuoti visuomene.
„Tai daugiau bandymai manipuliuoti, sužaisti situacija, išprovokuoti daugumos skilimą arba visuomenėje sėti nepasitikėjimo sėklą, neva daugumoje tikrai yra ir kitaip manančių, ir kad ta dauguma jau tuoj tuoj skils“, – pastebėjo politologė.
Tuo metu L.Bielinis svarstė, kad, nors ir tikimybė, kad kas nors iš valdančiųjų palaikytų opozicijos sumanymą, egzistuoja, vis dėlto, politologas teigė manantis, kad balsavimas ir tokiu atveju būtų naudingas valdantiesiems.
Vyriausybę leistų formuoti tai pačiai daugumai?
Be to, opozicijos pareiškimai, esą net procedūrai pasisekus vis tiek būtų suteikta galimybė tai pačiai daugumai formuoti naują Vyriausybę, anot G.Burbulytė-Tsiskarishvili, tik įrodo, jog Seimo mažuma iš tiesų nesiekia realių pokyčių valstybėje.
„Viskas suvedama į ministrų personalijas, asmenines ministrų savybes. Jeigu įvyktų tai, ko siekia opozicija, ką pakeistų naujai paskirti valdančiosios daugumos ministrai?
Realiai jie vykdytų tą pačią programą. Todėl prieiname prie išvados, kad tai tiesiog bandymas asmeniškai susidoroti su nepatinkančiais ministrais, personalijomis, o ne iš esmės keisti Vyriausybės ir valdančiosios daugumos vykdomą programą.
O esmė būtų keisti visą kursą. Todėl šioje vietoje matome žaidimus, o ne rimtus ketinimus“, – pabrėžė politologė.
Profesorius L.Bielinis taip pat įsitikinęs, kad tokie teiginiai tik patvirtina, jog šis opozicijos žingsnis – tik bandymas save pademonstruoti veikloje.
„Tai patvirtina ir kitą dalyką – opozicijoje nėra vienybės. Kad politinės frakcijos, kurios dabar yra opozicijoje, tarpusavyje nelabai susikalba, ir tas nesusikalbėjimas gali užsitęsti iki pat kadencijos pabaigos. Todėl valdantieji pakankamai ramiai turi žiūrėti į situaciją“, – teigė politologas.
Po nepasitikėjimo – pasitrauktų?
Tiesa, politologė G.Burbulytė-Tsiskarishvili įsitikinusi, jog, Seimui išreiškus nepasitikėjimą Vyriausybe, premjerė I.Šimonytė nesiimtų iš naujo formuoti Ministrų kabineto.
„Tada opozicija turėtų prisiimti visą atsakomybę ir formuoti galbūt net mažumos Vyriausybę. Nepasitikėjimas Vyriausybe reiškia nepasitikėjimą ir ministre pirmininke.
Keistokai atrodytų, jei būtų išreikštas nepasitikėjimas visam Ministrų kabinetui ir tuo pačiu premjerei, o tada premjerė vis tiek formuoja naują kabinetą.
Tada jau peržengiame rimto politinio veikimo liniją ir pereiname į tą zoną, kur nebežinai, ar čia verkti, ar juoktis“, – apibendrino politologė.
Tuo metu L.Bielinis svarstė, kad I.Šimonytė imtųsi atsakomybės iš naujo formuoti Vyriausybę.
„I.Šimonytę vertinu kaip racionalią ir techniškai mąstančią politikę. Jeigu taip įvyktų, manyčiau, kad I.Šimonytė atsiklaustų ir paderintų savo poziciją su dabartiniais valdančiais, ir, suderinusi poziciją, vėl suformuotų Vyriausybę. Tikėtina, kad daugelis ministrų liktų tie patys“, – įvertino L.Bielinis.
Pagal Seimo statutą, Seimo sesijos metu ne mažiau kaip penktadalis parlamentarų (29), gali pateikti nutarimo, kuriame reiškiamas tiesioginis nepasitikėjimas Vyriausybe, projektą.
Per nepasitikėjimo procedūrą galima klausti visų ministrų, po to iš karto balsuojama dėl nepasitikėjimo Vyriausybe. Toks nutarimas priimamas slaptu balsavimu daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma, tai yra ne mažiau kaip 71.
Ketvirtadienį Seimo opozicija taip pat surinko parašus užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio interpeliacijai. Politiniai oponentai ministrui parengė beveik 45 klausimus.
Interpeliacija G.Landsbergiui nėra pirmoji. Šios Seimo kadencijos metu parlamento mažuma inicijavo jau tris interpeliacijas – energetikos ministrui Dainiui Kreiviui, sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui ir žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui.
Visi šie procesai baigėsi valdančiųjų naudai – atsakymams į klausimus buvo pritarta ir ministrai tęsia darbą postuose iki šiol.
