Kaip ir reikėjo tikėtis, valdantieji opoziciją įveikė užtikrintai – 73 balsais „už“, 43 „ prieš“ ir 6 susilaikius.
Kita vertus, vos 2 balsais už kvalifikuotą Seimo daugumą didesnis rezultatas – dar vienas priminimas, jog valdančioji dauguma nėra tokia svari, kad galėtų jaustis ramiai.
Be to, valdžią tradiciškai parėmė opozicijai atstovaujantis A.Vinkus.
Dar iškalbingiau valdančiosios koalicijos būklę atskleidė aistrų viesulas dėl keliasdešimt milijonų, užgožęs diskusijas dėl šimtų milijonų ar milijardų paskirstymo.
Prieš galutinį biudžeto priėmimą valdantieji patyrė žeminantį pralaimėjimą – Seimas pritarė, kad 9 proc. PVM lengvata maitinimo paslaugoms būtų pratęsta metams, o ne pusmečiui, kaip norėjo Vyriausybė.
Už šį pasiūlymą balsavo 70 parlamentarų. Tokį skaičių lėmė, kad valdančiosios Laisvės partijos siūlymą parėmė ne tik devyni „laisviečiai“, bet ir vienas Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas bei du konservatoriai.
Pastarieji – iš restoranų mintančiai Palangai atstovaujantis M.Skritulskas bei Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas M.Majauskas.
Taigi tai buvo ir asmeninė M.Majausko pergalė prieš premjerę I.Šimonytę ir partijos lyderį G.Landsbergį, su kuriais BFK vadovas pastaruoju metu pliekėsi ne tik dėl biudžeto reikalų.
Net du antausius per abu skruostus gavę dešiniųjų lyderiai sunkiai tvardė rūstybę, o G.Landsbergis net viešai paskelbė, kad pasitikėjimas koalicijos partneriais yra susvyravęs.
Išties po dažnų I.Šimonytės raginimų nebepešioti biudžeto įvairiomis PVM lengvatomis ar kitokia saviveikla kone visos Laisvės frakcijos balsavimas priešingai atrodė, švelniai tariant, įdomiai.
Ypač dėl to, kad „už“ balsavo ir „laisviečių“ lyderė, ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė.
Dešiniųjų lyderiai tikino, kad tiek su A.Armonaite, tiek su kitais „laisviečiais“ esą buvo sutarta nebedaryti jokių viražų, be to, pati premjerė atsitraukė ir nusileido jiems net keletą kartų.
O koalicijos partneriai ir viešai, ir užkulisiuose tik pūtė nekaltas akis. Esą jokių gelžbetoninių susitarimų nebuvo, o buvo priešingai.
Anot jų, I.Šimonytė, paklausta, ar keliasdešimt papildomų milijonų lengvatoms pratęsti sugriaus biudžetą, atsakiusi, kad nesugriautų net keleriopai daugiau. Šį ironišką atsakymą partneriai ir palaikę žalia šviesa.
Negana to, abiejų pakraipų liberalai dešiniuosius užkulisiuose kaltino, kad jie visas problemas nori nurašyti koalicijos partneriams, taip dangstydami savąsias.
Partneriai konservatorių vadovus ne be pagrindo kaltino ir tuo, jog būtent jie daugiausia prisidėjo prie to, kad klausimai, kurių finansinė išraiška biudžeto kontekste yra kone niekinė, tapo tokio masto politine problema.
Išties dešiniųjų principas „arba visi su mumis, arba pasaulio pabaiga“ čia vėl jiems aiškiai pakišo koją.
Klausantis tokios mokinių lygio komunikacijos beliko spėlioti, ar iš tamsių debesų iškris bent keli lašai.
Ar M.Majauskas bus išmestas iš BFK vadovo posto, o gal net iš partijos ir frakcijos? M.Skritulsko taip pat laukia išspyrimas iš partijos? O gal jie bus nubausti švelniau – tik sustabdyta narystė ir uždrausta dalyvauti rinkimuose? Gal bus nubaustas tik M.Majauskas? Gal premjerė pareikš nepasitikinti A.Armonaite ir „laisviečiais“ apskritai? Gal bus imtasi kokių nors drakoniškų sankcijų? Gal grius visa koalicija?
Tačiau bent kol kas įvyko (ir tai sąlyginai) tik vienas dalykas – konservatorių prezidiumas paskelbė, kad M.Majauskas turi netekti BFK pirmininko posto, o dėl jo ir M.Skritulsko likimo partijoje vėliau turės spręsti Priežiūros komitetas.
Dešinieji taip pat oficialiai paskelbė, kad „laisviečiai“ pažeidė koalicijos sutartį. Ir ką? Ogi nieko.
Čia pat G.Landsbergis, o po to ir I.Šimonytė patikino, kad jokių veiksmų nesiims, nes tokio konstatavimo esą ir pakanka.
Tiesa, kai kurie žemesnio rango konservatoriai kone atvirai ėmė koalicijos partneriams grasinti, kad nuo šiol jie gali peržegnoti ir palaidoti visus jiems svarbius įstatymų projektus. Pavyzdžiui, Laisvės partija – civilinės sąjungos įteisinimą.
Žinoma, prognozuoti, kad dabar koalicijos partneriai pradės masiškai skandinti vieni kitų projektus ar vienas kitą, per ankstyva.
Tai išties vestų į faktinį koalicijos subyrėjimą, o to nė vienai partijai nesinori.
Baimė vis dėlto perspausti situaciją ir per aukštai iškelti grasinimų kartelę ir yra pagrindinė priežastis, kodėl konservatorių vadovybė ėmė taip staigiai trauktis atatupsta ir tikinti, kad nieko ypatingo neįvyko.
Juk jau net dabar dešiniųjų vedliai, prispjaudę tiek ugnies, atrodo gerokai komiškai. O kaip jie atrodys, jei M.Majausko, atsisakiusio trauktis iš BFK pirmininko posto (beje, šio konservatoriaus iš vadovų nenori paleisti ir opozicijai priklausantys komiteto nariai), vis dėlto nepavyks iš ten išmesti arba tai virs ilga drama?
Gali būti, kad daugės tokių mažųjų koalicijos partnerių ar dalies konservatorių pasilakstymų į šoną sudarant „momentines koalicijas“ vietoj „motininės“. Be to, dešinieji išties įgyja pasiteisinimą neremti jiems netinkančių partnerių projektų.
Priemonių to išvengti dešiniųjų ir koalicijos vadovybė turi nedaug. Tai arba partinės drausmės stiprinimas botagu, arba dialogo ir meduolio viliotinis.
Nei vienoje, nei kitoje srityje valdantieji politikai, kaip matyti, didesnės pažangos nepadarė. Abejotina, ar ją padarys antrojoje kadencijos pusėje.
Apžvalgininkas
