Vienos valandos filmas toks pat geras kaip ir kur kas ilgiau skaitoma knyga. Tai pavykusi vaizdinė medžiaga, istorijos pamoka. Filme žodinis ir vaizdinis pasakojimai paremti ano meto Lietuvos ministro pirmininko E.Galvanausko, kuris protarpiais ir pats pasirodo aktoriaus pavidalu (beje, tai populiaru šio žanro filmuose visame pasaulyje), atsiminimais.
Tai reiškia, kad Lietuva žengia koja kojon su kitais, pristatančiais visuomenei savo šalių istorijas. Šaunuoliai, sakytų mano anūkė moksleivė, kuri kaip tik tokias vizualines istorijos pamokas ir pradeda žiūrėti. Žinoma, greta sagos apie Harį Poterį.
Kadangi esu apžvalgininkas, bet nebūtinai panegirikų rašytojas, susidomėjau tiek filmo, tiek knygos beveik žanriniu prierašu „atvadavimo saga“. Atvadavimas tikriausiai reiškia išlaisvinimą ar išgelbėjimą. (Pvz., Vytautas sukilo prieš vokiečius, atvadavo anksčiau jiems parduotus žemaičius.) Saga – tai senovės skandinavų ir airių pasakojimas su eilėraščių intarpais.
Tikriausiai turima kita, lietuviška, sagos reikšmė, sakmė – pasakojamosios tautosakos rūšis, kur ryški nuostata vaizduoti tikroviškus praeities įvykius.
Beje, dažna tiek sagų, tiek sakmių tema – kariniai savo šalies įvykiai. Žinoma, Klaipėdos krašto kartu su uostamiesčiu tapimas paskelbtos nepriklausomos Lietuvos valstybės dalimi buvo strateginės reikšmės įvykis – langas į pasaulį.
Apsidairykime, kiek valstybių tokios galimybės neturi. Net visai šalia mūsų esanti. Skiriasi tik versijos, kaip tai atsitiko.
Esu susidūręs net su labai kritišku požiūriu į Klaipėdos sukilimą. 1973 m. dalyvavau turistinėje kelionėje po Žemaitiją, kuriai vadovo žinomas istorikas (jo pavardės nenoriu sakyti), dar visai neseniai perėjęs visas sovietinių lagerių tortūras.
Kažkam paklausus apie Klaipėdos sukilimą apie tai atsiliepė labai neigiamai. Jo vertinimu, Lietuvai pasiuntus perrengtą kariuomenę, Klaipėdos „klausimas“ buvo privestas, susierzinus dėl naujai kylančio karinio konflikto Santarvės valstybėms, prie krašto ir miesto netekimo ribos daugeliui metų.
Buvau vienas iš tų, kurie ano meto istorinio švietimo sąlygomis apie sukilimą visiškai nieko nežinojo. Pradėjau domėtis. Po ranka tik sovietiniai tekstai.
„Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“ už penkis rublius perskaičiau: „Po ilgų derybų (dėl Klaipėdos krašto likimo. – Aut.) ypač ėmus V.Europoje bręsti konfliktui dėl Vokietijos atsisakymo mokėti reparacijas, Lietuvos vyriausybė, pasinaudodama draugiška TSRS pozicija, ryžosi prijungti K.k. prie Lietuvos.
To meto tarptautinė padėtis leido manyti, kad Antantės valstybės tam neprieštaraus. Lietuvos vyriausybė pasiuntė savo kariuomenę į Klaipėdos kraštą ir užėmė Klaipėdą. Prancūzai pasitraukė. Antantės šalių vyriausybės į K.k. įvykius reagavo abejingai. Tik Lenkijos vyriausybė įteikė notą Ambasadorių konferencijai, prašydama imtis priemonių padėčiai sutvarkyti, ir pasiuntė į Klaipėdą karo laivą. TSRS vyriausybė griežtai įspėjo Lenkiją dėl jos kar. pasirengimų, ir karinio konflikto buvo išvengta. Po ilgų derybų Tautų Sąjungoje ir kitur 1924 m. Paryžiuje buvo pasirašyta konvencija, kuria K.k. perduotas Lietuvai.“
Kaip matote, nė menkiausios užuominos apie sukilimą.
Neskaičiau kitų sovietinių tekstų, bet spėju, kad buvo sutarta ar nurodyta „iš aukščiau“ neminėti sukilimo.
Pristatant kokiame nors istoriniame kontekste Mažosios Lietuvos kultūros ir politikos veikėjus tik puse lūpų paminimas vieno ar kito dalyvavimas prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.
O ką mes sužinome iš energingos grupės istorikų, iš kurių net keturi gyvai dalyvauja filme, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę?
Paaiškėjo, kad sukilimas buvo, bet jei iniciatyva kilo tiek iš Klaipėdos krašto prisijungimo patriotų, tiek iš pačios Lietuvos, akcijos realizavimas gulė ant Lietuvos Vyriausybės pečių.
Išmaniai ir sėkmingai ji tai ir padarė. Ne tik organizuojant savanorius kariškius, šaulius, visuomenininkus, bet ir paruošiant dirvą Klaipėdos krašte perkama spauda, agitacija, pinigais.
Juolab kad Klaipėdos gyventojai nestatė barikadų prancūzų revoliucijų pavyzdžiu. Lietuvos pagalba savo pačios organizuotam sukilimui nebuvo lengva: ilgas kelias, žiema, lijundra, iš visokių pašalių sugraibyta civilinė apranga kariškiams, o apie tuoj pat permirkstančius batus neverta ir kalbėti.
Filme detalės pateikiamos įtikinamai ir, ko gero, netoli tiesos.
A.Eidinto knygoje taip pat daug įdomių detalių.
O kokia slaptos savanoriškos pagalbos sukilimui motyvacija? Vieša paslaptis – Lietuvai reikia solidaus priėjimo prie jūros, o tai pirmi Klaipėdoje gali padaryti lenkai, padedami prancūzų. Laikraščiai garsiai apie tai nerėkė, bet Kaunas išlydėjo karius į Lietuvos pasienį su dūdų orkestru.
Galima įvairiai vadinti žygį į Klaipėdą – savanoriška pagalba sukilimui, atvadavimu, saga, herojine sakme ar paprastai – prijungimu (tarptautinis žodis – aneksija). Lietuvos valstybei reikėjo atverti langą į pasaulį ir ji tai ryžtingai padarė. Kiti galėjo jį tik uždaryti ar patys prie jo atsistoti.
Iš esmės tai E.Galvanausko, jo pasikviestų žmonių, Mažosios Lietuvos lietuvybės patriarchų ir savanorių nuopelnas.
