Negana to, karybos eksperto teigimu, Lietuva niekada neturės tokios infrastruktūros, kurioje taikos metu bent patenkinamai kovinį rengimą galėtų atlikti visa vokiečių brigada vienu metu – Lietuva tam tiesiog per maža.
Vokiečiai pakeitė nuomonę?
Birželį Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pasirašytame komunikate rašoma, kad „be jau veikiančios ir sustiprintos priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, Vokietija yra pasirengusi vadovauti tvirtai ir kovai paruoštai brigadai Lietuvoje, skirtai atgrasyti ir ginti nuo Rusijos agresijos“.
Tačiau Lietuvos ir Vokietijos vadovai šį dokumentą skaito skirtingai. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock kartoja, kad šalys sutarė, jog dalis Berlyno pažadėtos karinės brigados būtų dislokuojama Lietuvoje, o kita dalis liktų gimtinėje. Aukščiausi Lietuvos vadovai teigę perskaitę pažadą, kad visa brigada bus dislokuojama šalyje.
Lietuvos politikai neoficialiai kalba, kad Vokietijos pareigūnai dėl šio klausimo persigalvojo. Vieni svarsto, kad vokiečiai nebenori visos brigados dislokuoti Lietuvoje neva matydami mažesnį poreikį, Rusijai silpstant Ukrainoje. Kiti tikina, kad Vokietija visos brigados dislokuoti Lietuvoje negali fiziškai – neturi tam reikiamų resursų.
Už uždarų durų kalbama ir apie tai, kad vokiečiai girdi skirtingas pozicijas Lietuvos viduje – nors politikai garsiai pasisako už visos brigados dislokavimą šalyje, atsiradus reikiamai infrastruktūrai, teigiama, jog rezervuotai tokius politikų planus vertina Lietuvos kariuomenės vadas.
Mato populizmą
Tuo metu karybos ekspertas A.Matonis įsitikinęs, kad Vokietijos politikai savo pozicijos nekeitė – kaip kalbėjo apie dešimties dienų terminą krizės atveju, taip kalba ir dabar, ir toliau vykdo savo įsipareigojimus taip, kaip žadėjo.
„Susitarimuose tarp Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės ir Vokietijos kalbama apie dešimties dienų terminą, per kurį visi brigados kariai su visais batais, lagaminais ir šarvuočiais turi atsidurti Lietuvos teritorijoje. Ir tas dešimt dienų sukėlė kažkokį politikų erzulį – jie elgiasi lyg brigada priklausytų jiems, tarsi vokiečiai kažką privalėtų daryti.
Toks populistinis elgesys nepagrįstas, neturi nieko bendro nei su kariniu planavimu, nei su išmanymu to, kaip vyksta dislokavimo procesai. Tai yra nukreipta į garsų kalbėjimą – norime, kad vokiečiai čia būtų visi ir iš karto, o jūs, pone Anušauskai, padarykite taip, kad jie visi čia sutilptų“, – pastebėjo A.Matonis.
Karių pasiruošimas
Net jeigu Lietuvos pareigūnai įgyvendintų pažadą iki 2025 metų įrengti infrastruktūrą vokiečių kariams, A.Matonis įsitikinęs, kad Lietuva niekada neturės tokios infrastruktūros, kurioje taikos metu galėtų bent patenkinamai veikti ir kovinį rengimą atlikti visa vokiečių brigada vienu metu.
„Nemanau, kad Lietuvoje atsirastų žmogus, kuris pasakytų, kad papildomi 5 tūkst. žmonių – arba ketvirtadalis dabartinės mūsų kariuomenės – galėtų būti dislokuoti Lietuvoje ir būtų užtikrinta, kad jie ne šiaip sėdės, bet ir toliau tokiu pačiu intensyvumu vykdys savo kovinį rengimą, kaip turėjo galimybes vykdyti Vokietijoje. Man atrodo, kad tai yra nerealistiška.
Tačiau pasiekti, kad bent dalis tos brigados vienu metu galėtų būti Lietuvoje ir dalyvautų koviniame rengime su Lietuva, o kita brigados dalis būtų Vokietijoje, pasiruošusi bet kada pajudėti, yra realistiška. Ir taip darytų bet kuri kita NATO valstybė, prisiėmusi įsipareigojimų dėl saugumo Lietuvoje sustiprinimo“, – įsitikinęs A.Matonis.
Neturėdami kur treniruotis pilna apimtimi, vokiečių kariai esą negalėtų palaikyti savo įgūdžių – tiek individualių (šaudymo, judėjimo, orientavimosi ir t.t.), tiek ir kolektyvinio rengimo (veiksmų su kitais padaliniais jungtinumo, sąveikos su kovine technika ir kita).
„Kariui reikia nuolat, nuolat dirbti, ir tam jis turi turėti ne tik klases ar jaukias kareivines, bet pirmiausiai galimybę veikti lauke, atlikti taktinius žygius, šaudymo pratimus, kovinių veiksmų imitaciją su ir be šaudymo – daugybę sudėtingų užduočių“, – pabrėžė A.Matonis.
Vokiečių resursai
Kita problema dėl nuolatinio visos brigados dislokavimo Lietuvoje yra susijusi su Vokietijos resursais ir kariniu planavimu. Visi 5 tūkst. kitos valstybės karių negalėtų čia atvykti ir gyventi Lietuvoje visą laiką – tam yra numatyti rotaciniai mechanizmai.
Jeigu Vokietijos kariuomenė kasmet Lietuvai priskirtų po brigadą, kuri visa būtų perkeliama į Lietuvą, tuomet vien tik Lietuvos poreikiams būtų įdarbintos trys vokiečių brigados – kitaip tariant, visa Vokietijos divizija.
„Karinis planavimas vyksta ciklais. Vienas dalinys yra išvykęs, antras dalinys tuo metu intensyviai treniruojasi ir ruošiasi tam išvykimui, tuo pačiu metu atlikdamas nacionalines gynybos užduotis, o trečias, jau atlikęs misiją, ilsisi, yra performuojamas ir tuo pačiu vykdo nacionalines užduotis.
Todėl praktiškai visa Vokietijos divizija gali būti įtraukta į šį procesą. Tam, kad Lietuvoje būtų 5 tūkst. vokiečių karių, papildomai dar turi ruoštis 10 tūkst. žmonių, kurie turi savo nacionalinius ir tarptautinius gynybos įsipareigojimus“, – pabrėžė A.Matonis.
Tad jei Lietuvoje nėra galimybės visų karių dislokuoti vienu metu arba yra problemų generuojant reikalingą pajėgumą ateityje, anot A.Matonio, būtų geriau, kad dalis karių būtų Vokietijoje, kur jie turi savo infrastruktūrą – taip juos lengviau išlaikyti, vykdyti kovinį rengimą.
„Kaip tai atrodytų realiai? Lietuvai priskirta brigada sudaryta iš dviejų mechanizuotųjų pėstininkų bataliono, vieno inžinerinio bataliono, vieno žvalgų bataliono ir logistikos bataliono.
Logiška, kad vienu metu Lietuvoje būtų vienas mechanizuotųjų pėstininkų batalionas ir iš kitų – inžinerių, žvalgų papildomai priskirta po kuopą ar dvi, tiek, kiek reikia, kad ta brigados dalis, esanti čia, būtų visais požiūriais veiksminga.
Ir jie pusmetį sėdi čia ir dalyvauja koviniame rengime su Lietuvos pajėgomis, kitais sąjungininkais. Tada jiems ir poligonų užtektų – su sąlyga, jeigu naujasis Rūdninkų poligonas bus pastatytas per pora metų. O tada grįžta į Vokietiją, ir juos pakeičia kita brigados dalis.
Bet ir tie, kurie tuo metu Vokietijoje, ir tie, kurie čia, žino, kad, esant reikalui, per dešimt dienų visa brigada turi būti čia atvykusi, nes krizės metu visai nesvarbu, ar jie gyvens konteineriuose, ar palapinėse, ar veiks picerija, ar atveš tas picas prie Pabradės vartų, ar ne.
Jeigu krizė, tai krizė – visi pasiruošę kariauti“, – įvardijo ekspertas.
Saugumo aspektas
A.Matonis pabrėžia, kad tai, ar Lietuvoje bus dislokuota visa vokiečių brigada, ar tik dalis jos, niekaip nekeičia Lietuvos saugumo situacijos – priešingai, nei aiškina kai kurie šalies politikai, reikalaudami visos brigados Lietuvoje.
„Dabartinės karinės žvalgybos pajėgumai gali padėti identifikuoti krizę gerokai anksčiau nei dešimt dienų. Apie gresiantį karą Ukrainoje, konkrečias karines operacijas, kaip viskas vyks, JAV ir kitos NATO šalys Ukrainą įspėjo likus šimtui dienų iki Rusijos invazijos.
Turint informacijos, kuri gaunama iš žmogiškųjų, elektroninių, ryšių žvalgybos šaltinių, tikrai NATO valstybė informaciją apie gresiančią krizę gautų pakankamai anksti, kad spėtų visos – ir ne tik vokiečių – papildomos pajėgos, reikalingos gynybos sustiprinimui, čia atvykti, įsitvirtinti ir pasiruošti gynybai“, – pabrėžė A.Matonis.
Ekspertas taip pat klaidinančiais vadina teiginius, neva kelių tūkstančių karių su sunkiąja technika per kelias savaites atgabenti į Lietuvą yra neįmanoma.
„Dabar Pabradėje turime penktą JAV karių rotaciją. Visas batalionas sunkiosios technikos – daugiau kaip 40 tankų, virš 30 pėstininkų kovinių mašinų, šimtai kitos kovinės technikos iš Amerikos (dažniausiai iš Teksaso valstijos), iš uostų Meksikos įlankoje iki Europos atplukdoma per vidutiniškai 11–13 parų, o po to per 2–3 paras vežama iki Lietuvos. Tai yra dvi ar dvi su puse savaitės, taikos sąlygomis.
Tuo metu iš Vokietijos Pomeranijos, kur yra trys jūriniai uostai (iš kurių du pritaikyti keltams į Klaipėdą), yra 30 valandų plaukimo. Lėktuvu, kaip pratybų metu ne kartą išbandyta, iš Vokietijos technika atgabenama per dvi valandas, su visais pakrovimais ir iškrovimais – 3 ar 4 valandos.
Be to, kai brigada būtų priskirta ir čia būtų bent dalis karių dislokuota, didžioji dalis brigadai reikalingų atsargų būtų jau atgabenta čia – liktų dalies technikos ir pėstininkų atgabenimas. Dešimt dienų iš Vokietijos, net sausumos keliu per Lenkiją, yra realu, nekalbant apie jūros kelią ir oro kelią“, – įvertino A.Matonis.
Pasigenda politikų atsakomybės
Tad kodėl krašto apsaugos ministras A.Anušauskas buvo ne tik prezidento Gitano Nausėdos, bet net ir savo partijos bendražygių viešai pasmerktas, pranešęs Vokietijos žinią apie atvykimą per dešimties dienų laikotarpį?
A.Matonis pabrėžia, kad tai, jog kai kurie net ir nacionalinio saugumo srityje dirbantys politikai nėra susipažinę su kovinio rengimo specifika, neatleidžia jų nuo atsakomybės komunikuoti atsakingai.
„Tokia politikų retorika skirta parodyti, kad jie rimtai žiūri į reikalą, vos ne persiplėšia marškinius nuo krūtinės tam, kad užtikrintų Lietuvos gynybą iškilus pavojui.
Suprantame ir vertiname tų politikų darbą, žinome, kad jie ir gerų darbų pridarę, tačiau jų retorika galėtų būti atsargesnė, atsakingesnė ir neatitrūkti nuo realių procesų, kurie jau dabar vyksta tarp Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių. Politiniai sprendimai priimti, dabar reikia palikti kariškiams visa tai ramiai spręsti“, – teigė karybos ekspertas.
Realus Lietuvos pasiruošimas Vokietijos brigados priėmimui, anot A.Matonio, vyksta produktyviai. Per mėnesį nuo politinių sprendimų priėmimo į šalį atvyko vadavietės komponentai. Tam, kad atsilaisvintų reikalinga infrastruktūra, į Marijampolę iš Ruklos perkeltas Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas.
A.Matonis pastebėjo, kad Lietuvos politikų komunikacijos ypatumai, susiję su vokiečių brigados klausimu, greitai sugula ir į Vokietijos žiniasklaidos puslapius, kurie šios šalies kariuomenei nėra geranoriški.
„Reikia pabrėžti, kad Vokietijos žiniasklaida visuomet labai kritiška Vokietijos kariuomenės atžvilgiu. Jiems būdinga kažkokia nepasitikėjimo tradicija – gal tai susiję su blogesniu kariuomenės gebėjimu komunikuoti, galbūt su Antruoju pasauliniu karu, Vokietijos demilitarizacija ir istorinėmis klaidomis.
Vokietijoje nėra populiaru kalbėti apie išskirtinį kariuomenės vaidmenį ar jos reikšmingumą“, – pastebėjo jis.
