Pandemija, nelegalių migrantų iš Baltarusijos antplūdis, karas Ukrainoje – jau vien šių krizių visiems pakaktų su kaupu. O kur dar kainų šokas ir kitos nuolatinės ekonominės turbulencijos.
Vyriausybė ir valdančioji koalicija, žinoma, teigia, kad su šiomis krizėmis tvarkytasi ir tvarkomasi puikiai.
Negana to, gesindama gaisrus valdžia esą randa pakankamai laiko bei jėgų ir žadėtiems kitiems dideliems darbams – įvairioms struktūrinėms reformoms.
Opozicija, aišku, šia proga kartojo, kad ir Vyriausybė, ir valdančioji dauguma yra pakrikusios, silpnos ir nekompetentingos, nemoka kalbėtis su visuomene, skęsta smulkiose rietenose.
Esą valdančioji koalicija yra tapusi tiek premjerės I.Šimonytės, tiek konservatorių vadovybės įkaite. Pasak kritikų, kitaip ir negali būti, kai ir ministrai, ir kiti aukščiausi politiniai pareigūnai silpni.
Daugiausia pirštais badoma vis į tas pačias figūras, kurios atrodė silpniausios nuo pat pradžių, – į sveikatos apsaugos, vidaus reikalų, žemės ūkio, susisiekimo ministrus A.Dulkį, A.Bilotaitę, K.Navicką, M.Skuodį.
Pastaruoju metu prie jų priduriamas į politinius sūkurius vis pakliūvantis energetikos ministras D.Kreivys. O bene populiariausią ministrą, Krašto apsaugos ministerijos vadovą A.Anušauską, pešioja patys dešinieji.
Anot valdžios oponentų, ir premjerė, ir konservatorių lyderiai, žūtbūtinai ginantys net prasčiausius ministrus, apskritai negali susitaikyti su jokiomis nesėkmėmis ar kritika, kurią suvokia kaip egzistencinį pavojų, ir dėl to dar labiau kurstomos aistros.
Bent iš dalies tokiai kritikai pagrindo suteikė ir šią savaitę pasibaigusios konservatorių ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininko M.Majausko skyrybos. Juk ši drama taip įkaito ir užgožė visą politinę padangę ne tik ir ne tiek dėl to, kad ją įkaitino M.Majauskas, nusprendęs eiti iki galo, kad ir koks jis būtų.
Kartelę dar aukščiau užkėlė Vyriausybės ir konservatorių viršūnės, reagavusios į visa tai kaip į pasaulio pabaigos ženklus.
Ši kaktomuša įsiūbavo padėtį ir visoje koalicijoje, mažesniesiems partneriams (dalis buvo metusis prie M.Majausko ir opozicijos) ėmus jau viešai svaidytis grasinimais skyrybomis, jei konservatoriai keršys ir jiems.
Opozicija šią savaitę pamėgino dar labiau įsiūbuoti konservatorių laivą surengusi „nepasitikėjimo“ BFK pirmininku procedūrą. Valdžios oponentai tikėjosi, kad taip M.Majauskas pagal Seimo statutą būtų apsaugotas nuo bet kokio pasikėsinimo dar mažiausiai pusmetį.
Valdantieji sutartinai nedalyvavo slaptame balsavime, kuriame reikėjo mažiausiai 71 Seimo nario balso, kad M.Majauskas netektų pareigų. „Už“ pasisakė tik 9 politikai, „prieš“ – 44, dar 5 susilaikė, o vienas kažkodėl sugadino biuletenį. Tačiau konservatoriai, jau puolę deleguoti naujus frakcijos narius į BFK, demonstravo, kad vis viena pakeis komitetų sudėtį ir atstatydins M.Majauską paprastos daugumos reikalaujančiu atviru balsavimu.
Galbūt matydamas, kad pabaiga vis viena bus tokia, M.Majauskas nutarė vis dėlto nebesispyrioti ir pasitraukti ne tik iš partijos Seimo frakcijos, bet ir iš komiteto vadovo posto.
Tačiau čia pat buvęs konservatorius pranešė, kad nenuleidžia kardo, tik pakelia jį dar aukščiau – kandidatuos Vilniaus mero rinkimuose kaip nepriklausomas kandidatas. Tai, be abejo, noras pagadinti kraują V.Benkunskui – konservatorių kandidatui į sostinės mero postą bei partijos etikos sargų, išmetusių M.Majauską iš savo gretų, vadovui.
Pats M.Majauskas teigia, kad tikisi ne tik pakirsti kojas V.Benkunskui, bet ir per jo galvą iškopti bent jau į antrąjį rinkimų turą. Kiek pagrįstos tokios ambicijos?
Norėdamas to pasiekti M.Majauskas turi stengtis ne vien susigrobti kuo daugiau konservatorių balsų – pirmiausia dėl to, kad tikimybė įvažiuoti į antrąjį turą remiantis jais yra labai maža. Juk sostinės dešinieji yra vieni lojaliausių partijos vadovybei ir I.Šimonytei. Vadinasi, M.Majauskui reikėtų kurti ne tik su buvusiais bendražygiais kovojančio buvusio konservatoriaus, o būtent su jokiomis partijomis nieko bendra nebeturinčio ir visiems esą tinkančio kandidato įvaizdį.
Tik ar šis politikas, beveik prieš dešimtmetį su savo partijos užnugariu sostinės mero rinkimuose surinkęs vos daugiau kaip 8 proc. balsų, sugebės tai padaryti?
Ar partijai pasipriešinęs M.Majauskas iki savivaldos rinkimų apskritai sugebės išlikti tokiame dėmesio centre, kokiame buvo šiomis dienomis? Ar šio susikirtimo su konservatorių vadovybe istoriją ir aistras jis sugebės konvertuoti į ilgalaikį ir tvarų politinį kapitalą, sukurti nuosavą ir tvirtą politinį pagrindą?
Vis dėlto tokiais scenarijais kol kas galima labiau abejoti nei jų tikėtis.
Taigi bent šiuo metu M.Majausko šansai būsimuose mero rinkimuose atrodo panašūs kaip kito atskilėlio – buvusio „darbiečio“ A.Gedvilo, kuris, su skandalais ir triukšmu palikęs partiją, paskelbė sieksiąs Vilniaus vadovo posto.
Tiesa, už A.Gedvilo nugaros jau stovi radikaliųjų „maršų“ jėgos, kurioms jis atstovavo jau būdamas Darbo partijoje.
Bet kokiu atveju sostinės mero rinkimai vis labiau susipina su nacionalinės politikos viršūnių aistromis ir tų aistrų padariniais.
Natūralu – toks greičiausiai bus ir visas savivaldos, Europos Parlamento, prezidento ir Seimo rinkimų ciklas, į kurį dabartinė valdžia ir visas politinis elitas jau įžengė gerokai prieš kadencijos pusiaukelę.
