Didžiausia intriga tvyrojo belaukiant, ką pasakys dabartinis Kauno meras V.Matijošaitis, tačiau jo sprendimas šokti į rinkimų ugnį pernelyg nenustebino nei politologų, nei miesto gyventojų.
Nepaisant pastaraisiais mėnesiais sumenkusių reitingų, V.Matijošaitis apklausose atrodo geriau negu kitų didžiųjų šalies miestų vadovai.
Galbūt sutapimas, tačiau praėjus vos porai dienų po šio pranešimo viešąją erdvę pasiekė naujos informacijos pliūpsnis apie V.Matijošaičio šeimos įsigytus žemės sklypus galimai pasinaudojant įtartinomis veiklos schemomis, prisiminti nesutarimai su Kultūros paveldo departamento specialistais dėl dvaro rekonstrukcijos pakaunėje ir net susirūpinta jo sveikata.
Turbūt nenorėdamas dar kartą atsakinėti į tuos pačius klausimus V.Matijošaitis atostogų metu išplatino pranešimą apie dalyvavimą rinkimuose.
Šiuo požiūriu jis pernelyg neišsiskyrė iš kitų kandidatų. Tokiu pat būdu kauniečiams apie savo kandidatą pranešė Liberalų sąjūdis, Darbo partija, Laisvės partija.
Susidaro įspūdis, jog šios politinės organizacijos rinkimuose dalyvauja tik todėl, kad reikia dalyvauti ir kad rinkėjai jų visiškai neužmirštų.
V.Matijošaitis bent jau pasigyrė nuveiktais darbais, paaiškino motyvus, kodėl jis priėmė tokį sprendimą, ir ką dar ketina nuveikti šiame poste.
Mero bandymai savotiškai slapstytis visiškai nesiderina su klasikine ikirinkimine kandidatų elgsena, kai politikai siekia bet kokio dėmesio ir neriasi iš kailio mėgindami išryškinti savo privalumus prieš konkurentus.
Nemalonūs klausimai – sudedamoji rinkimų kampanijos dalis. Jeigu politikas tikisi tik liaupsių, jis atitrūko nuo tikrovės.
Konservatoriai pernelyg neatviravo, tačiau ir nesislapstė, informuodavo apie kandidato parinkimo eigą, kartais pasirodydavo viena kita galimo kandidato pavardė. Nors galutinis sprendimas šią misiją patikėti Seimo nariui V.Juozapaičiui gerokai nustebino daugelį kauniečių, niekas nežino, kur link nusvirs rinkimų svarstyklės.
Jeigu partijos turėtų garantuotai sėkmę nešančių kandidatų ir sėkmę nešančių rinkimų receptų, nepanirtų į pasirinkimo kančias.
Tuo metu visiškai kitaip elgėsi socialdemokratai ir valstiečiai. Pastarieji dar vasarą viešai paskelbė, kad Kauno mero poste regi buvusį sveikatos apsaugos ministrą A.Verygą, o politikas porą valandų kantriai atsakinėjo į žiniasklaidos klausimus.
Panašiai elgėsi socialdemokratai, kurie partijos bičiuliams ir visuomenei pristatė kandidatus mero bei tarybos rinkimuose, išdėstė programą, o į Kauną atvykusi Socialdemokratų partijos pirmininkė V.Blinkevičiūtė kaip įmanydama gyrė bendražygius.
Galbūt tik aplinkybės šiek tiek nepalankiai susiklostė socialdemokratams, nes jie kandidatą paskelbė tuo metu, kai virė aistros dėl Seimo nario M.Majausko pašalinimo iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretų ir politiko pasiryžimo dalyvauti Vilniaus mero rinkimuose.
O Kauno mero posto siekiančių politikų sąrašą galima pavadinti nuobodžiu. Jame nematyti spalvingų asmenybių, kurios įnešdavo į rinkimų kampaniją naujų emocijų, – V.Šustausko, K.Pūko, S.Buškevičiaus.
Paprastai jie nesulaukdavo didelio kauniečių palaikymo, bet bent jau pažerdavo išskirtinių minčių bei idėjų. Šįkart šie rinkimų veteranai turbūt nusprendė padaryti pertrauką ir neeikvoti lėšų bei jėgų.
Žinoma, paskutinę akimirką gali išdygti ir visiškai naujų kandidatų. Kauniečiai gerai prisimena liūdnai pagarsėjusį bankininką V.Romanovą, kuris sumanė dalyvauti šalies prezidento rinkimuose tik todėl, kad žingsniuodamas Vilniaus gatvėmis atsidūrė prie Vyriausiosios rinkimų komisijos būstinės durų ir nusprendė užeiti į vidų.
Vis dėlto norint tikėtis sėkmės tai turėtų būti ypač charizmatiškas žmogus, tačiau net ir jam būtų sunku per tokį trumpą laiką išjudinti rinkėjus.
