Šį bruzdėjimą į naują lygį pakėlė Vokietijos ambasadorius Lietuvoje M.Sonnas. Jis aiškino, jog Lietuvoje esą smuko pasitikėjimas Vokietija kaip partnere, be to, ji kaltinama, kad esą nevykdo įsipareigojimų ir pažadų kaip NATO valstybė.
Negana to, ambasadorius pareiškė, kad tokie kaltinimai ne tik nepaskatins Vokietijos atsiųsti į Lietuvą bent vieną papildomą karį, bet ir yra ardantys ir žalingi.
Taigi M.Sonnas paragino pirmiausia išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia brigados nuolatinis buvimas vietoje, ir ironiškai pridūrė, kad dabar Lietuvoje yra gausybė ekspertų, aiškinančių šį klausimą labai įvairiai.
Pagrindiniai mūsų politikai į tai mėgino reaguoti santūriai ir vaizduoti, kad nieko ypatingo neįvyko. Jie kartojo, kad vidaus diskusijos kiekvienu klausimu kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra natūralus dalykas, be to, prisiekinėjo, jog Lietuva visiškai pasitiki Vokietija.
Šitaip padėtį komentavo ir premjerė I.Šimonytė. Bet tokiuose komentaruose buvo galima justi norą bent netiesiogiai nusistebėti ambasadoriaus kritika, kad Lietuvoje vyksta vidaus ginčai, ir jam pasakyti, jog to negalima uždrausti.
Buvo ir tokių, kurie viešai paskelbė, kad ambasadorius peržengė visas diplomatines ribas šiurkščiai įžengdamas į Lietuvos vidaus politikos daržą.
Bet kai kas M.Sonnui audringai pritarė. Pavyzdžiui, opozicinių valstiečių vedlys R.Karbauskis net paskelbė viešą „atsiprašymo laišką“, kuriame atsiprašinėjo už šalies valdžią, kuri baigia išvesti iš kantrybės ne tik Lietuvos opoziciją.
Nei vienam, nei kitam kraštutiniam požiūriui, be abejo, negalima be išlygų pritarti. Juk, viena vertus, ambasadorius tikrai nesikišo į vidaus politiką, o pirmiausia iš esmės reagavo į kritiką Vokietijai, kurią laiko nepagrįsta.
Galbūt šioje reakcijoje perteklinė buvo beveik neužmaskuota grasinanti žinia, kad Lietuva nustotų tai daryti, nes tai tik pakenks jai pačiai. Būtent tai labiausiai kelia nerimą, juolab kad tokie pareiškimai turėjo būti suderinti su Berlynu.
Kita vertus, R.Karbauskio nusižeminantys atsiprašinėjimai – tuščias politikavimas siekiant ambasadorių iš tiesų įtraukti į mūsų vidaus politikos žaidimus ir juo pasinaudoti.
Šiaip ar kitaip, išties akivaizdu, kad Lietuvoje jau seniai skamba ir neslūgsta tokia kritika Vokietijai, kuri šią valstybę skelbia itin nepatikima, silpna, bailia ar net korumpuota Rusijos vasale.
Teigiama, kad Berlyno viršūnių elgesio iš esmės nepakeitė net karas Ukrainoje ir tos šalies kančios.
Žinoma, tokie kritikai negali nepastebėti, kad Vokietija ir remia Ukrainą ginklais, kitomis priemonėmis, ir esmingai keičia savo energetinę bei kitokią politiką Maskvos atžvilgiu.
Nepaisant to, aiškinama, kad tai Vokietija daro stumiama ir esą nuolatos ieško, kaip grįžti prie įprasto verslo su Rusija.
Toks niekinamas ir net priešiškas požiūris į Vokietiją ėmė ryškėti net ne nuo šiemetės Rusijos invazijos pradžios, o nuo Krymo okupacijos ar net anksčiau.
Šį požiūrį, pirmiausia radikalios dešinės sluoksniuose, ypač pakaitino ir pabėgėlių krizė, už kurią atsakinga buvo paskelbta būtent Vokietijos valdžia ir tuometė kanclerė A.Merkel.
Žinoma, aukščiausi mūsų šalies pareigūnai tiek viešai, tiek užkulisiuose nuolatos konstatuoja, kad Vokietija buvo ir visuomet bus kertinė Lietuvos partnerė ir gyvybiškai svarbi mums valstybė.
Kita vertus, ir tarp įtakingiausių politikų paplitęs arogantiškas ir įtarus požiūris, kad Vokietija tik ir ieško progų kaip nors išsisukti nuo rimtesnių saugumo reikalų ar įsipareigojimų.
Aišku, galima iki užkimimo ginčytis, kiek radikalus ir viską suabsoliutinantis tokios didelės ir sudėtingos šalies kaip Vokietija kritikavimas yra pagrįstas, kiek ne.
Tačiau kalbant apie dabartinius itin konkrečius ir svarbius reikalus – Vokietijos kariuomenės brigados dislokavimą Lietuvoje – negalima neprisiminti buvusio prezidento R.Pakso sparnuotojo posakio apie tai, kur slypi didžiausios problemos. O jos juk slypi „mūsyse“.
Aukščiausi Lietuvos politikai, neoficialiai kaltinantys Vokietiją, kad ji tik ir ieško dingsties kuo labiau atsitraukti, patys pripažįsta, jog mūsų šalis savo rankomis tą pretekstą gali suteikti.
Esminis klausimas: ar brigada turi būti dislokuota Lietuvoje visa, ar užtenka, kad būtų „vadovavimo elementas“, o pagrindinės pajėgos būtų pasirengusios čia atskubėti per 10 dienų?
Bet aršiausi ginčai dėl to vyksta būtent Lietuvos valdžios užkulisiuose.
Pagrindiniai dešiniųjų veikėjai kaltina saviškį krašto apsaugos ministrą A.Anušauską, neva jis nieko nedaro, kad Vokietija rinktųsi tik „visų batų ant žemės“ variantą. Dėl to esą kai kurie krašto apsaugos viceministrai net neteko postų.
Konservatorių bei Vyriausybės viršūnių kaltinimų kone sabotažu sulaukia ir kariuomenės vadovybė.
Esą kariuomenė pernelyg įsijautė į „valstybės valstybėje“ vaidmenį, siunčia politikus tolyn, galbūt nori, kad ištekliai, kurie būtų skirti kažkokiems vokiečiams, būtų skirti lietuvių kariams.
Taigi esą Berlynas gauna signalus net iš kariuomenės, kad dėl 10 dienų formulės viskas gerai.
Belieka laukti, kada šiais vidiniais konservatorių nesutarimais pamėgins pasinaudoti ir prezidentas G.Nausėda, kuris maksimalią atsakomybę tikriausiai norės suversti visiems.
Žodžiu, užuot besipiktinus kitų valstybių diplomatų pareiškimais, reikėtų prisiminti kitą liaudišką patarimą – pažvelgti į veidrodį.
