Tiesa, kaip pažymėjo politologė R.Urbonaitė, šįkart konservatoriai vieni šlapti kojų nenori, tad į kompaniją bando kviestis ir prezidentą G.Nausėdą.
Praėjusią savaitę dešinieji vienas paskui kitą ėmė laidyti užuominas, kad šalies vadovas turėtų įsitraukti į vis labiau aštrėjančius ginčus dėl vokiečių karių brigados dislokavimo. Iš pradžių tai padarė G.Landsbergis, paraginęs G.Nausėdą paaiškinti susitarimą, prieš pusmetį pasirašytą su Vokietijos kancleriu O.Scholzu.
Vėliau užsienio reikalų ministro raginimus pakartojo ir I.Šimonytė, rėžusi, kad neužtenka, jog prezidentui viskas aišku. Anot premjerės, daugiau aiškumo reikėtų ir kitiems, tad esą būtų gerai sulaukti labai aiškios žinios, kaip šį dokumentą skaito jį pasirašę asmenys.
Anksčiau nei G.Landsbergiui, nei I.Šimonytei neaiškumų dėl šio komunikato teksto nekilo. Priešingai, ministras pats atkakliai tikino, kad, pagal susitarimą su Vokietija, jos brigada Lietuvoje turi būti dislokuota nuolat ir su vokiečiais esą reikia sutarti tik dėl jos įkurtuvių datos.
Todėl konservatorių lyderis kartu su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovu L.Kasčiūnu supeikė krašto apsaugos ministrą A.Anušauską dėl jo neužtikrintos laikysenos ir pasakymų, esą nieko tokio, jei vokiečių kariai, kilus krizei, atvyks per dešimt dienų.
Į šiuos triukšmingus barnius tada sureagavo net V.Landsbergis. Bet dešiniųjų patriarchas, skirtingai nei jo anūkas, akivaizdžiai stojo į A.Anušausko pusę. Profesorius taip pat jau spalį apdairiai įžvelgė, kad saviškių kritika A.Anušauskui gali reikšti norą pakeisti vieną populiariausių šalies politikų.
Ar gali būti, kad V.Landsbergis buvo teisus dėl grėsmės šiam ministrui?
Iš tiesų viešų debatų buvo galima nesunkiai išvengti, bet ne vien tik profesoriui turbūt galėjo susidaryti įspūdis, kad dėl brigados Vilniuje kylančią balsų kakofoniją kažkas organizuoja lyg tyčia.
Tai ausis jau ėmė rėžti ne vien socialdemokratų vedlei V.Blinkevičiūtei, kuriai net ėmė atrodyti, kad turime tris krašto apsaugos ministrus – A.Anušauską, G.Landsbergį ir L.Kasčiūną.
Pastarasis iš tiesų galėjo turėti nuoskaudų, kad netapo krašto apsaugos ministru, bet valdančiuosius dėl brigados užklupusios bėdos, ko gero, daug didesnės nei galimos asmeninės L.Kasčiūno ambicijos.
Konservatorių vadovybė jau kurį laiką turbūt pagrįstai nuogąstauja, kad jeigu brigada virs tolimu miražu, grėsmė netekti posto kils ne tik A.Anušauskui – esą gali imti braškėti ir jų pačių kėdės.
Bene pirmasis šią grėsmę pajuto buvęs krašto apsaugos viceministras V.Semeška. Derybas su vokiečiais vedęs konservatorius staiga pasiprašė atleidžiamas iš pareigų. Gali būti, kad V.Semeška suprato galįs tapti pagrindiniu iešmininku, jei nepavyks palenkti vokiečių. O tai daryti sekėsi vis sunkiau, ypač neturint ministro ir kariuomenės vadovybės palaikymo.
Sprendžiant iš kai kurių buvusio viceministro pasakymų, neatrodo, kad ir jis pats būtų degęs noru spausti vokiečius.
Šiaip ar kitaip, galimų iešmininkų ratas sumažėjo, ir konservatorių akys nukrypo į A.Anušauską. Kartu ir į G.Nausėdą, kuris iki šiol stengėsi tiesiogiai nesikišti į diskusijas dėl vokiečių brigados.
Vis dėlto akivaizdu, kad likti nuošalyje prezidentui nepavyks.
Ar iš G.Landsbergio bei I.Šimonytės lūpų nuskambėję raginimai aiškiai įvardyti, ką G.Nausėda mano apie su Vokietijos kancleriu pasiektą susitarimą, yra bandymas atsakomybę permesti prezidentui?
Galbūt yra ir toks noras, bet vargu ar gyvybiškai svarbiu vadinamo projekto nesėkmės atveju pakaktų konstatuoti, kad susitarime dėl brigados įsivėlė apmaudi klaida. Ir kas tada?
Gali būti, kad iš dokumentą pasirašiusio šalies vadovo vis dėlto tikimasi rykštės konservatorių vadovybės negirdinčiam ir jos pasitikėjimo aiškiai stokojančiam krašto apsaugos ministrui.
Ne veltui ir I.Šimonytė sako, kad tai – joks pasišpilkavimas su prezidentu. Gali suprasti, kad tai – daug rimčiau.
Vis dėlto išspirti A.Anušauską iš posto nebūtų taip lengva. Ir ne tik dėl aukštų ministro reitingų ar garsiai nuskambėjusio V.Landsbergio užtarimo.
Dar vienas A.Anušausko privalumas – ramybė. Kitaip nei per tranzito skandalą apie pasitraukimą suskubęs paskelbti G.Landsbergis, krašto apsaugos ministras vargu ar bus toks vikrus.
