Apie savo ir tautiečių išgyvenimus S.Judinas pasakojo specialioje „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje apie karą Ukrainoje.
Rusai neišpildė nei vieno pažado
S.Judinas pasakojo, kad, nors plataus masto karas prasidėjo vasario 24-ąją, jis pats pozicijose buvo jau nuo gruodžio mėnesio – esą jau tada buvo apšaudymų, artilerijos, laivų.
„Tikėjomės, kad puolimas bus iš rytų pusės, bet taip neatsitiko – puolimas buvo vykdomas visomis kryptimis, ir epicentre atsidūrė Mariupolis“, – teigė S.Judinas.
„Azov“ pulko kariai rusų buvo apsupti tris mėnesius – 87 dienas. Sergejus puikiai prisimena ir tą dieną, kai Ukrainos gynėjai gavo įsakymą sudėti ginklus.
„Tai buvo eilinė diena Mariupolyje, kai pabundi vykstant valandiniams apšaudymams. Bet tą dieną viskas nutilo, ir tada sužinojome, kad yra gautas įsakymas sudėti ginklus. Buvo suformuluota, kad tai nėra nelaisvė, kad tai yra tiesiog ginklų sudėjimas, bet ne pasidavimas“, – prisiminė kariškis.
Rusai ukrainiečių kariams pasakė, kad po 2 mėnesių jie bus pakeisti, galės grįžti namo, o vėliau – vėl į frontą.
„Buvo sunku pasiruošti sunkiosioms bomboms, kurios buvo mėtomos aviacijos. Tai 500 kilogramų – tonos svorio sprogmenys, kurie pramuša viską. Nėra tokio bunkerio ar slėptuvės, kurioje gali pasislėpti, ir jeigu susirėmimams, kovoms buvome pasiruošę, tai tokiam bombardavimui pasiruošti neįmanoma“, – kalbėjo S.Judinas.
Paprašytas apibūdinti tokių sprogimų mastą, „Azov“ pulko karys tvirtino, jog po tokios bombos sprogimo 5 aukštų pastatas „tiesiog subyra“.
„Namas susmenga – jo nebėra. Tokio sprogmens krateris yra maždaug 5 metrai gylio ir 30 metrų pločio – į tą kraterį gali įvažiuoti automobilis ar net sunkvežimis, ir jo nesimatys“, – aiškino S.Judinas.
Pasak ukrainiečio, patekus į rusų nelaisvę kariai tikėjo tais susitarimais, apie kuriuos juos informavo rusų kariuomenė. Okupantai žadėjo leisti iš „Azovstal“ gamyklos pasiimti viską, ko kariams gali prireikti – maisto, medikamentų.
Pagal susitarimą, rusai nelaisvėje būtų turėję prižiūrėti tik aplinką, tačiau ne pačią lagerio tvarką.
„Po trijų mėnesių „Azovstalyje“ mums tai skambėjo kaip sanatorija – galvojome, kad pailsėsime ir po dviejų mėnesių galėsime grįžti į kovą. Bet realybė buvo priešinga – jokie pažadai buvo neįvykdyti“, – prisiminė S.Judinas.
Pasak jo, tokiomis sąlygomis išgyventi yra beprotiškai sunku tiek fiziškai, tiek emociškai.
„Mus visus išskirstė, išskyrė kovos draugus, kurie sunkiais momentais galėtų pagelbėti. Tai tikrai nebuvo sanatorija.
Kažkurią dieną vieną iš mano kovos draugų FSB pasikvietė į tardymą, iš kurio jis negrįžo. Maniau, kad jį pervedė kažkur kitur, bet po dviejų dienų sužinojau, kad jį tiesiogine prasme užmušė. Kažkuriuo metu atsirado baimė dėl savęs, kad kitas galiu būti aš.
Šitas jausmas man nepatiko, aš nenorėjau bijoti, nenorėjau žūti parklupdytas ir bijantis, tai sugalvojau tokį planą, kad įėjęs į tardymo kabinetą pasakysiu „Šlovė Ukrainai“, – pasakojo Ukrainos gynėjas.
Kad užsitarnautų pagarbą pirmiausia pats sau, jis būtent šią frazę ir pasakė – tai išgirdę susibūrė visi pastate buvę okupantų karininkai, kurie grasinamai klausė, kaip Sergejus drįsta taip kalbėti. Pats Sergejus tepasakė, kad yra kariškis, ir būtent toks yra kariškių pasisveikinimas.
„Jie buvo tikri, kad mes būtume puolę Rusiją, ir jie labai džiaugėsi, kad buvo 6 valandomis greitesni. Su kuo mes galėjome pulti, jeigu Mariupolyje turėjome 12 tankų, iš kurių tik 10 veikė? Jiems visi, kas kalba ukrainietiškai, yra fašistai, kuriuos reikia naikinti.
Per radiją nelaisvėje girdėjome, kad reikia sunaikinti ukrainietišką Višivanką – mūsų nacionalinį rūbą vien dėl to, kad 1941 metais, kai atėjo Vermachtas, jį ukrainiečiai pasitiko vilkėdami šį savo nacionalinį rūbą“, – prisiminimais dalijosi S.Judinas.
Kadangi nelaisvėje šiandien vis dar yra apie 2000 ukrainiečių karių, iš kurių apie 700 – vien „Azov“ pulko karių, jis teigė dar negalintis apie savo išgyvenimus pasakoti tiek daug, kiek norėtų.
„Buvo iš tiesų blogai. Net elektrikas kalėjime buvo įsitikinęs, kad ukrainiečiai žudo vaikus. Manęs paklausė, kiek vaikų aš nužudžiau, tai atsakymas buvo labai paprastas – mes su vaikais nekariaujame“, – pasakojo S.Judinas.
Po karo ukrainiečiams atsivėrė akys
Tiesa, palaikyti kontaktą su išoriniu pasauliu Ukrainos kariams taip pat buvo labai nelengva – svarbiausia tebuvo susisiekti su šeima, ir pasakyti, kad vis dar esi gyvas.
„Paskutinis skambutis šeimai buvo kovo 12 dieną, bet ne visada pavykdavo pagauti ryšį. Reikėdavo lipti į 4 aukštą vykstant kovos veiksmams, ir tik ten pavykdavo jį pagauti.
O būnant nelaisvėje pagal susitarimą turėjo būti po 2 telefonus viename barake, turėjome turėti galimybę bent kelias minutes pabendrauti su artimaisiais, bet tokios galimybės nebuvo“, – prisiminė „Azov“ karys.
Pasak S.Judino, su Rusija tartis bei kalbėtis galima tik vieninteliu būdu – jėga.
„Yra tokie smurtautojai „gopnikai“ – tai laiptinių plėšikai, kurie gviešiasi paimti tavo piniginę ir telefoną, tai su jais galima kalbėti tik jėga. Išsitraukus pistoletą jie labai greitai išsilaksto, tai panaši logika yra bendraujant ir su Rusija“, – palygino jis.
Anot ukrainiečio, karas daugeliui jo tautiečių atvėrė akis – mat iki tragiškų įvykių pradžios apie 30 procentų Ukrainos gyventojų vis dar buvo visiškai nesvarbu, kur jie gyvena, kas jų prezidentas, kokia kalba jie kalba.
„Prasidėjus karui įvyko praregėjimas, kad Rusija yra priešas. Ir aš nematau skirtumo tarp Rusijos ir rusų – tai yra tas pats“, – pabrėžė S.Judinas.
Pats Sergejus iki karo buvo verslininkas, botanikas, pakankamai pacifistinių pažiūrų, ir visada manė, kad įvairiose situacijose visada galima susitarti.
„Bet susitarti galima tik su tais, kurie turi smegenis, o su kitais nelabai pavyks“, – tikino jis.
Tiesa, paklaustas, ar Ukrainos kariai būtų pasiruošę savo šalį ginti dviem frontais, jei savo karius atsiųstų ir Baltarusija, S.Judinas teigė, kad savo žemes gins nuo visų, kas į jas bandys įžengti.
„Kol su mumis yra Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija – mums niekas nebaisu. Mes laukiame, kol jie ateis, ir kai jie ateis, mes juos sunaikinsime kaip ir bet ką kitą, kas į mūsų žemę ateis su ginklu“, – kalbėjo S.Judinas, kartu dėkodamas Lietuvai už besąlygišką paramą.
„Kai tu matai savo šalies vėliavas, supranti, kad esi namie, kad esi draugiškoje teritorijoje“, – sakė „Azov“ karys.
