Jo teigimu, Lietuva tampa nebe emigrantų, o imigrantų valstybe, todėl laikas su tuo susitaikyti ir spręsti, kaip gyvensime toliau.
„Kai du trečdaliai apklaustųjų Lietuvos gyventojų sako, kad nenori gyventi šalia ruso, tai yra velniškai iškalbinga tendencija. Mes 30 metų apsimetinėjome, kad jų nėra, tai gal pripažinkime, jog tai neveikia ir pamėginkime tai pakeisti“, – „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ sakė A.Petrošius.
Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė paragino Lietuvos valdžios institucijas atkreipti dėmesį į šalyje gyvenančių rusų ar baltarusių poreikį būti išgirstiems ir patiems turėti, ką klausyti ar skaityti, nes dabar jie priversti informaciją susirinkti „sugedusio telefono“ principu.
„Mes turime pripažinti tiesą“
„Diversity Development Group“, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyriaus bei „Media4change“ 2022 m. atliktos Lietuvos gyventojų nuostatų etninių ir religinių grupių atžvilgiu tyrimo bei žiniasklaidos stebėsenos rezultatai atskleidė neraminančias tendencijas, susijusias su požiūriu į kai kurias Lietuvos tautines mažumas.
Daugiausiai dėl karo Ukrainoje šiuo metu neigiamų reakcijų susilaukia rusai ir baltarusiai, net ir tie, kurie Lietuvoje gyvena jau seniai.
„Mes užfiksavome, kad rusų ir baltarusių tautos žiniasklaidos naratyvuose ir viešojoje erdvėje yra nužmoginamos. Tai, mūsų galva, yra labai pavojinga tendencija. Aš suprantu, iš kur tai ateina, kad objektyvūs įvykiai, naujienos, kurios mus pasiekia apie tas baisybes, kurias Rusijos kariuomenė išdarinėja Ukrainoje, yra šokiruojančios.
Bet lygiagrečiai tas nužmoginimas, ypač rusų tautybės asmenų, turi savo precedentų istorijoje ir tie precedentai rodo, koks pavojingas tai yra reiškinys“, – pastebėjo žiniasklaidos stebėjimo bendrovės „Mediaskopas“ atstovas A.Petrošius.
Anot jo, žiniasklaidos naratyvuose atsirado tam tikros etiketės, kurios klijuojamos rusams ir baltarusiams.
„Visų pirma, eilinio ruso ar baltarusio etiketė. Po ja slepiasi ištisas kompleksas šių dviejų tautų atstovų vertinimų. Paprastai eiliniai rusai ir baltarusiai vaizduojami propagandos praplautomis smegenimis, nelabai galintys, o veikiausiai ir nenorintys priešintis tiems despotiškiems režimams, kurių valdžioje jie atsidūrė.
Dažnai yra pateikiamas įtarimas ar net kaltinimas, kad eiliniai rusai, baltarusiai, pavyzdžiui, tyliai palaiko arba net aktyviai pritaria savo režimų daromiems nusikaltimams, konkrečiai – ir neteisėtai invazijai į Ukrainą.
Iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas apibendrinimas „eiliniai“ iš tikrųjų yra labai talpus ir pakankamai negatyvus šių dviejų tautų atžvilgiu“, – aiškino pašnekovas.
Ekspertas atkreipė dėmesį, kad dėl rusų ir baltarusių sugretinimo labiausiai nukenčia pastarieji. Paskutinius kelerius metus, kaip rodo apklausos, Lietuvos gyventojų nuomonė apie baltarusius blogėjo net sparčiau, nei apie rusus.
Prie to esą prisideda ir tai, kad žiniasklaida nelabai domisi šalyje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis.
„Ką mes žinome iš politinės sociologijos: jeigu yra kažkokios socialinės grupės, kurios yra ignoruojamos žiniasklaidos arba neprasimuša iki žiniasklaidos, negauna galimybės pasisakyti, jos automatiškai tampa pažeidžiamos diskriminacijai, persekiojimui.
Tai yra nematomi žmonės“, – pastebėjo A.Petrošius.
Šiandien Lietuvoje, kaip skaičiavo jis, turime tris nematomas tautinių mažumų grupes – Lietuvos rusus, baltarusius ir, kaip bebūtų paradoksalu – šalyje ilgą laiką gyvenančius ukrainiečius.
„Mes turime pripažinti tiesą. Yra viena tiesa – Lietuva iš emigrantų šalies tapo imigrantų šalimi ir metas su tuo susitaikyti. Tikėtina, kad artimiausią dešimtmetį ši tendencija tik stiprės.
Kitas dalykas, metas pripažinti, kad mes 30 metų vaikščiojome ant pirštų galiukų ir ignoravome Lietuvos rusakalbių temą, žiūrėjome į tuos žmones kaip į neaišku ar lojalius šiai valstybei, vertinome kaip galimą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kaip galimą Kremliaus įrankį. Metas pripažinti, kad taip buvo.
Trečias dalykas, pripažinkime, kad dabartiniame karo kontekste tas nepasitikėjimas ir neapykanta yra tiek išaugęs, kad kenkia ir mūsų rusams, mūsų ukrainiečiams. Pradėkime nuo problemos pripažinimo, o tada rasime ir sprendimo būdus“, – nurodė žiniasklaidos stebėjimo bendrovės atstovas.
Prašo valdžios įsikišimo
Dabartinė situacija Lietuvoje nerimą kelia ir Tautinių mažumų departamento direktorei V.Montvydaitei.
Jos teigimu, Lietuvoje vykstantys įvairūs tautinių mažumų susibūrimai, pavyzdžiui, kasmet Vingio parke organizuojama tradicinė Rusų kultūros dienos šventė, rodo, kad Lietuva yra daugiakultūrė šalis, tačiau problemų kyla dėl tokių asmenų priėmimo, tolerancijos jų atžvilgiu.
„Yra skirtis – Lietuvoje gyvenantys žmonės ir atvykę per pastaruosius metus ar dvejus, kuriuos mes šiaip kviečiame atvykti – tiek iš Rusijos, tiek ypatingai iš Baltarusijos. Galiu pasakyti dešimtis pavyzdžių, konkrečius žmones, kurie atvyko iš Rusijos – Maskvos, Peterburgo – arba mokytis, arba dirbti į Lietuvą kaip į svajonių šalį.
Svajonių, vakarietišką šalį, kurioje su rusų kalba galima gyventi, ją vartoti. Jie būtų puikūs mūsų šalies piliečiai, bet dabartinis visuomenės supriešinimas, įsijautrinimas gali kenkti tolerancijos suvokimui ir bendram mikroklimatui“, – pažymėjo Tautinių mažumų departamento direktorė.
Pasak ekspertės, tai turi keistis ir Lietuvoje turi būti rastas atsakymas, kaip tinkamai sąveikauti su šalyje vis gausiau įsikūrinėjančiais rusais, baltarusiais, ukrainiečiais.
„Lietuva tapo imigracijos šalimi, kuo ji nebuvo. Mes buvome emigrantus kurianti šalis, iš mūsų išvykdavo žmonės. Dabar dešimtimis tūkstančių, virš 100 tūkst. – 140–150 tūkst. – žmonių per pastaruosius 2–3 metus yra naujai atvykusių“, – skaičiavo V.Montvydaitė.
Problemų rusakalbiams asmenims, kaip aiškino ji, Lietuvoje kyla ir dėl kalbinių klausimų.
„Mes esame tokia šalis, kurioje labai jautriai žiūrima į kalbinį klausimą. Aš tai žinau dirbdama su lietuvių bendruomenėmis, kad labai jautriai žiūrima, jeigu antros, trečios kartos žmonės nebeišlaiko lietuvių kalbos. Sako, koks jis lietuvis, jeigu lietuviškai nemoka?
Lygiai taip pat visuomenei mes keliame labai aukštus reikalavimus (ir, matyt, pagrįstai), kad kiekvienas atvykęs ir pasirinkęs gyventi šioje šalyje mokėtų kalbą. Kalbos kursų poreikis yra milžiniškas, bet tam reikalingas mikroklimatas – ar darbovietėje, ar gatvėje, ar kurortuose.
Nes tai, kas dabar vyksta, kad Druskininkų sanatorijoje rusų kalba besikalbantys žmonės yra išprašomi iš eilės ir jų neaptarnauja, yra fobijos“, – dėstė pašnekovė.
A.Petrošius akcentavo, kad valstybė turėtų investuoti į šalies žiniasklaidos priemones, jog šios daugiau rašytų apie Lietuvos rusus, baltarusius, ukrainiečius ir pan. Tuomet jie ir patys esą naujienų ieškotų vietiniuose kanaluose, o ne Kremliaus propagandą skleidžiančiuose nepatikimuose šaltiniuose.
„Taip mes po truputį sukursime atspirties tašką, kai galėsime sakyti: žiūrėkite, tai yra mūsų rusai, mūsų baltarusiai, mūsų ukrainiečiai, nuo seno gyvenantys, gimę Lietuvoje. Dalis jų stovėjo Sausio 13-osios barikadose, ką mes dažnai pamirštame“, – kalbėjo jis.
„Mūsų tikslas – kad turinys būtų toks, kokį norime perduoti atvykusiems žmonėms, nes šiuo metu jie susirenka informaciją sugedusio telefono bangomis“, – pritarė ir V.Montvydaitė.
