Ukrainoje gyvenantis ekspertas pastebėjo, kad, nepaisant patirtų nesėkmių kare, Rusijos visuomenės palaikymas Vladimiro Putino pradėtam karui Ukrainoje tik dideja, o pastaruoju metu sustiprėjęs naratyvas apie „žūtbūtinį karą“ reiškia, jog Rusija nusiteikusi eiti iki galo.
Požiūris keičiasi
Priešingai negu daugelis ekspertų prognozavo, nepaisant dalinės rusų mobilizacijos ir nesėkmių karo lauke, palaikymas V.Putino pradėtam karui Ukrainoje šiuo metu tik dar labiau išaugo – gyventojai, anksčiau dar laikęsi neutralios ar net priešiškos pozicijos, pradėjo jį palaikyti, pastebėjo A.Medalinskas.
„Dabar metamos didžiulės pajėgos papasakoti atskirų Rusijos karių žygdarbius dabartiniame fronte, kaip didvyriškai jie žuvo, palaikant Antrojo pasaulinio karo naratyvą.
Rusijai Antrasis pasaulinis karas yra didžiulės netektys – visi turi savo senelių, prosenelių, kurie kovojo ir žuvo, todėl dabar vis garsiau keliamas klausimas: „O ar jūs esate verti? Jie kovojo su nacizmu, fašizmu, o jūs ką darote?“ – pasakojo politologas.
Pasak A.Medalinsko, net ir tie Rusijos gyventojai, kurie karo pradžioje laikėsi neutraliai, dabar kartoja naratyvą, kad ne Rusija užpuolė Ukrainą, bet Ukraina buvo rengiama Vakarų valstybių vieną dieną pulti Rusiją, neva todėl šaliai tai dabar yra egzistencinis karas.
„Kai tai matai, supranti, kad ten procesai juda blogąja linkme, link to „didžiojo, žūtbūtinio karo“ suvokimo. Jeigu tai yra „žūtbūtinis karas“, akivaizdu, kad toks karas greitai nesibaigia“, – įvertino A.Medalinskas.
„Atsakomybę už tai turėtų prisiimti ir Vakarai, pro pirštus reagavę į Rusijos kaltinimus Ukrainai nacizmu, fašizmu ir niekaip nesugebėję, nepaisant daugybės ekspertų įspėjimų, įžvelgti, kam Rusija paišė paraleles tarp Antrojo pasaulinio karo kovos su fašizmu ir kaltinimų fašizmu Ukrainai“, – pridūrė jis.
Naujoji mobilizacijos banga
Net ir naujoji Rusijos mobilizacijos banga, kurią planuojama paskelbti sausio viduryje ir kuri šį kartą apimtų Maskvos ir Sankt Peterburgo gyventojus, anot A.Medalinsko, nesukels pasipriešinimo režimo veiksmams.
„Ši mobilizacijos banga vyksta su visai kitu mobilizacijos padažu. Jeigu pirmosios mobilizacijos bangos metu buvo daug jai nepritarusių, tai dabar nepritaręs visuomenės sluoksnis jau išsibėgiojęs“, – įvertino jis.
Pasipriešinimo mobilizacijai nebus, spėjo A.Medalinskas, ir dėl to, kad šį kartą šaukimas į karą bus palydėtas ne tik propagandistų choro palaikymo, bet ir tam tikrų svarbių kultūros pasaulio veikėjų.
„Labai įdomus procesas, kaip propagandos dėka galima pakeisti požiūrį, kas yra kultūros pasaulio autoritetas. Jeigu anksčiau visa Rusija plojo katutėmis Alai Pugačiovai, Maksimui Galkinui, „BI-2“, tai dabar juos galima labai paprastai nubraukti, pasakyti, kad jie yra išdavikai, o kiti yra tikrieji kultūros žmonės.
To elito nubraukimas ramia ranka rodo režimo pasitikėjimą savimi šiame kare eiti iki galo, taip, kaip jie tą galą supranta“, – įvertino A.Medalinskas.
Ruošiasi rimtam puolimui
Dar vienas Rusijos planuojamas žingsnis sausio viduryje – bendros Rusijos ir Baltarusijos dviejų savaičių trukmės aviacijos pratybos. Ši žinia, anot A.Medalinsko, svarbi dėl dviejų aspektų.
„Tai reikš, kad sausio antroje pusėje Ukrainoje bus nuolatiniai oro pavojaus signalai. Kiekvienu lėktuvo su raketomis pakilimu į orą yra tikimybė, kad jis gali iššauti į bet kurį Ukrainos objektą. Vieną, antrą kartą neiššovus, gali būti užmigdytas budrumas ir trečią kartą tai gali būti padaryta.
Be to, Rusija pristabdė apšaudymus raketomis. Dabar tai darė dronais, bet ne todėl, kad neturėtų raketų – manau, kad Rusija rengiasi labai rimtam smūgiui Ukrainos atžvilgiu ir neatmetu varianto, kad tas smūgis gali įvykti šitų manevrų metu, kai pakils koks lėktuvas.
Manau, kad raketų jau yra sukaupta“, – įvertino A.Medalinskas.
Šį Rusijos pasiruošimą dideliam puolimui Donbase, anot politologo, dabar galima stebėti kertiniuose taškuose – Bachmute ir Soledare.
„Buvau labai nustebęs, kai tas kelias savaites, kada Rusija labai įnirtingai puolė ir Bachmutą, ir Soledarą, pasaulio, o ir kai kurie Lietuvos ekspertai pasakojo, kad nieko naujo nevyksta mūšiuose, vyksta tik tarpusavio apsišaudymai, ir nebuvo įžvelgta, kad tai yra bandymo surengti strateginį puolimą įžanga.
Tokius dalykus reikia matyti“, – pabrėžė jis.
Ką reiškia naujai išryškėję žaidėjai?
Pastaruoju metu žiniasklaidos dėmesio centre atsidūrė Bachmute kovojančios samdinių grupės „Wagner“ įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas. A.Medalinsko nuomone, suaktyvėjęs J.Prigožino vaidmuo – neatsitiktinumas.
Anot politologo, Ukrainoje J.Prigožinas siekia savų tikslų. Vienas iš jų – politinis, kitas – ekonominis.
„Kad „Wagner“ komanda savo karine jėga ateina į kitą valstybę ir užgrobia gamtiniais ištekliais turtingas teritorijas, yra faktas. Bachmutas, Soledaras visų pirma yra druska – ten yra milžiniški druskos klodai. Neatmetu varianto, kad J.Prigožiną tai domina, galbūt kaip užmokestį už visą šitą dalyvavimą jis paprašė atiduoti kontrolėn druskų kasyklas.
Kitas aspektas yra politinis. Tiek J.Prigožinas, tiek R.Kadyrovas per Ukrainą kuria sau didesnę ateitį Rusijos politiniame gyvenime. Nors girdėjau sakančius, kad R.Kadyrovas niekaip negalėtų pasirodyti Kremliuje, nes tuoj pat būtų papjautas, vis dėlto, jeigu pasirodo J.Prigožino ir R.Kadyrovo tandemas, išsukamas pasakojimas apie tai, kad Stalinas irgi buvo gruzinas, kad Kaukazo žmonės kartais gali padaryti naudingų dalykų Rusijai, tai visko gali būti.
Akivaizdu, kad J.Prigožinas ir R.Kadyrovas ramiai veikti negalėtų, jeigu neturėtų įtakingų dabartinių šio režimo vadų paramos, įskaitant patį V.Putiną.
Neatmetu, kad V.Putinas supranta, jog Ukraina irgi gali daryti rimtą kontrpuolimą – jeigu V.Putinui nepasisektų Donbase, jam reikėtų atsakingųjų. Neatsitiktinai J.Prigožinas daugiausiai kritikos kreipia V.Gerasimovo atžvilgiu, iš dalies net kalbėdamas apie S.Šoigu.
Dar vienas tikslas – Vakarams parodyti, kas gali ateiti po V.Putino: „Ai, jūs nesikalbate su V.Putinu, sakote, kad negalimos derybos su V.Putinu? Kitas gali būti J.Prigožinas ar D.Medvedevas. Geriau kalbėkitės su V.Putinu“, – galimų Kremliaus strategijų neatmetė A.Medalinskas.
Beprecedentė situacija
Politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius savo ruožtu pastebėjo, kad Kremliaus režimo būklė šiuo metu yra krizinė.
„Šiuo metu viešumoje matome ne kovą tarp taikos ir karo partijos, o kovą tarp skirtingų frakcijų karo partijoje. Ji išlenda į viešumą tokiais būdais, kuriais seniau būtų sunku net įsivaizduoti – kalbu apie J.Prigožiną.
Jeigu J.Prigožino kariai (akivaizdu, kad tai buvo ne spontaniškas veiksmas, o visa viešųjų ryšių kampanija) gali viešai išvadinti generalinio štabo viršininką, aukščiausią Rusijos karinį atstovą, išskyrus ginkluotųjų pajėgų vadą V.Putiną, įvairiais žodžiais, ir jiems dėl to nieko nenutinka, nenutinka ir J.Prigožinui, tai yra pakankamai beprecedenčiai dalykai.
Jeigu J.Prigožinas gali pats asmeniškai skelbti asmeninę amnestiją nusikaltėliams, kurie kariauja jo „Wagner“ samdiniams, irgi tokia beprecedentė situacija“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ įvertino M.Laurinavičius.
„Kai matai visą bendrą paveikslą, įtampos režimo viduje pasiekia beprecedentį lygį“, – pridūrė jis.
Tuo metu J.Prigožino planas, anot M.Laurinavičiaus, yra paprastas ir aiškus – kuo daugiau valdžios ir kuo daugiau pinigų.
„Rezervuotai žiūriu į tai, kad būtinai J.Prigožinas nori pats tapti gynybos ministru ar užimti V.Putino vietą. J.Prigožinas yra geriausiai viešai matomas tos mafijinės nusikaltėlių sistemos veidu.
Jo tikslas iš karo yra ciniškas – kuo labiau pasipelnyti, ir ne tik finansine, bet ir valdžios prasme, kuri nebūtinai yra įtvirtinta kažkokiu postu“, – įsitikinęs M.Laurinavičius.
Visgi, analitiko manymu, J.Prigožino vaidmuo ir įtaka yra šiek tiek sureikšminama, nors karo metu tikrai išaugo.
