Reguliariai paramą į Ukrainą gabenanti moteris „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ papasakojo, kokia yra nepagražinta Ukrainos karių realybė ir kas jų gali laukti karui jau pasibaigus. Tarp baisiausių scenarijų, pasak jos, yra ir galima ukrainiečių savižudybių banga.
Netrukus vyks ir į Bachmutą
Dažnai į Ukrainą važiuojanti bei paramą tiesiai į apkasus teikianti M.Dubickienė į Lietuvą grįžo prieš pat Kūčias. Pasak jos, šis kartas karo kamuojamoje šalyje buvo pakankamai išskirtinis.
„Tikriausiai tai buvo viena ilgiausių mūsų kelionių, nes važiavo pati geriausia komanda – trys moterys ir vienas vyras. Važiavome labai stipriu maršrutu – pirmiausia Lvive turėjome labdaros renginį automobilių pirkimui.
Tai įsivaizduokite: po dviejų parų, nemiegojusios ir vairavusios moterys, elektros ir vandens nėra, bet vis tiek sugebėjome nueiti į renginį, surinkti pakankamai nemažai pinigų parduodant lietuvių menininkės paveikslus, tą naktį pamiegoti tris valandas, iš ryto išvažiuoti pas arkivyskupą, kur remiami ligoniai, kariai, buvę belaisviai, motinos, kurių vaikai mirę, vėliau vėl tame pačiame šaltyje pramiegoti tris valandas, ir tai mums atrodė baisiausia. Bet tai buvo tik pradžia“, – prisiminė pašnekovė.
Vėliau komanda pasiekė Mykolajivą, kur prieš pat šventes Mariją „pasitiko“ visai šalia nukritusi rusų raketa.
„Tuo metu į Ukrainą buvo paleista 100 raketų. Buvo kaip tik ta diena, tai mus pasitiko pusę kilometro nuo mūsų namų nukritusi raketa „Bulava“, kurios leidžiamos iš jūros, skrenda 400 kilometrų.
Dėl tos vienos dalies, kuri nukrito šalia mūsų, kilometro spinduliu neliko stiklų, ir ta dalis yra 6 metrų. <...> Tą raketą numušė būtent tas dalinys, į kurį mes važiavome, ir todėl gavome iš arti pamatyti, kaip dega žemė. Apie sprogimus jau turėjau supratimą, bet iš taip arti matyti tikrai buvo netekę“, – teigė M.Dubickienė.
Tačiau savisaugos instinktas pas ją esą nėra dingęs, netgi priešingai – pasak pašnekovės, tai dar labiau sustiprina norą gyventi.
„Jausmas yra toks dviprasmiškas – jis gal dar labiau padidina norą gyventi, ir supranti, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti. Jeigu tu po ta raketa nepapuoli, vadinasi, tu turi važiuoti. Vadinasi, taip lėmė viršus, kad tu atliktum savo misiją.
Kiekvienas įvykis, kai tu kažkur pavėluoji ir būni apsaugotas, kai nukrenta raketa, bet pusė kilometro iki tavęs – man tai yra ženklai, kad šitą karą aš turiu pabaigti kartu iki pergalės“, – aiškino fondo „Saulės smiltys“ vadovė.
Dabar M.Dubickienė ruošiasi dar vienam žingsniui – netrukus ji turėtų keliauti į vieną iš karščiausių taškų Ukrainoje – Bachmutą.
„Ten laukia tie žmonės, su kuriais aš dirbu nuo karo pradžios. Pirmas mano santykis su Ukraina buvo toks, jog aš jos nežinojau. Aš esu off roaderė, važiuoju džipais, esu buvusi Ukrainoje iki karo porą sykių, su draugais varžybose. <...>
Iki karo Ukrainoje kažin, ar Charkovą nuo Chersono būčiau atskyrusi. Apie Mariupolį iš viso buvau negirdėjusi, nes Užkarpatė yra visai kita dalis, kiti miestai, palyginus su visa Ukraina“, – aiškino keliautoja.
Paklausta, kaip atrodo mūšio laukas ir kariai, kurie ten kovoja, M.Dubickienė pažymėjo, jog savanorių į patį mūšio lauką niekas neįleidžia, nes tai yra uždaros teritorijos. Visgi pamatyti karo realybę iš arti jai tenka dažnai.
„Reikėtų išskirti kelis aspektus – pirmas yra deokupuotos teritorijos, kurios jau išvalytos, kur jau galima pateikti pirmą humanitarinę pagalbą žmonėms, kurie buvo okupacijoje, kur jau prasideda pradinis gyvenimas, ir jis pirmas porą savaičių yra labai sudėtingas, kol pradeda dirbti infrastruktūros, kol pasiekia organizacijos, nes tada žmonės neturi nieko. Šiandien dažniausiai jie neturi nei elektros, nei vandens.
Antra dalis yra seniai laikoma fronto linija, kur yra labai aiškios apkasų bazės, tai ten yra labai baisu. Ten yra labai aiški zona, kur yra tarpas – vienoje pusėje stovi kacapai, kitoje – mūsiškiai“, – vardijo pašnekovė.
Trečioji zona, pasak M.Dubickienės, yra visiškai nepasiekiama, ir padėti ten kovojantiems ukrainiečiams galima tik per specialų tarpininką.
„Tai yra žmogus, kuris atvažiuoja nuo dalinių. Atvyksta tiekėjas, jis iš manęs persikrauna tai, kas skirta daliniui, ir išvažiuoja. Bet ten tu jau garsiausiai girdi ir minosvaidžių sprogimus, ir ginklus, girdi mūšio foną.
Iš ten atvažiuoja trumpai kalbantys, labai greitai viską darantys ir labai konkretūs žmonės“, – pasakojo ji.
Kovos dvasia, M.Dubickienės teigimu, pas ukrainiečius vis dar yra be galo stipri.
„Jie visi vis tiek kovoja už laisvę. Kaip jie atrodo? Jie atrodo įvairiai. Aišku, kiti po mėnesio tik pamato dušą, tualetą. <...> Yra automobiliai–pirtys, kur atvažiuoja kariai, kad gautų nusiprausti – žinoma, tai nėra ten, kur krenta bombos, bet tai yra tam tikra zona, kur jie gali nusiprausti, atsitraukti, pasipildyti atsargas, pasikrauti savo įrangą.
Šią savaitę kraunu fūrą šlapių servetėlių vien dėl to, kad šitose apkasų pozicijose šlapios servetėlės yra vienintelis dalykas, kuo prausiasi kariai, ir kartu jas panaudoja ir ginklų valymui“, – paaiškino ji.
Ukrainiečių dvasia – nepalaužiama
Pasak M.Dubickienės, ukrainiečiai turi labai stiprią šeimyninę filosofiją, ir net esant baisiausioms sąlygoms nesitraukia nuo savo artimųjų.
„Man reikia padėti pusbroliui, kūmai, mano pusseserė viena, kai kam reikia šerti gyvulius ir prižiūrėti laukus. Žmonos, motinos ir dukterys lieka tam, kad palaikytų besikaunančius vyrus. Joms reikia ruošti maistą ir jos turi dienas, kada važiuoja ir perduoda tai. Ir jos sako, kad nebus nei antros, nei trečios pabėgėlių bangos, nes tie, kurie norėjo, jau pabėgo, o mūsų tauta liks prie žemės.
Susidūriau su rimtais kariais, kurie turi finansinių galimybių išvežti šeimas, bet šeimos likusios Ukrainoje. Gal jos pervažiuoja iš labai sudėtingų vietų, bet vos tik ten apsitvarko, grįžta“, – tvirtino pašnekovė.
Pasak jos, karas Ukrainoje turi ir savo veidą – tai moters veidas.
„Vyrai kaunasi dėl tėvynės, dėl mamos, dėl močiutės, dėl žmonos ir dukros. Karys žino, kad tėvai, broliai, pusbroliai kausis šalia jo. Ir tai yra kova už šeimą ir pačią brangiausią žemę“, – pabrėžė M.Dubickienė.
Keliautojos teigimu, karo niekada nesuprasi jame iš tiesų nepabuvojęs, nes jis turi savo taisykles ir baisumus.
„Netgi žinant, kad aš grįšiu, man po grįžimo reikia minimum dviejų parų su savimi, kad grįžčiau į sociumą. Kare nėra romantikos, yra tik labai gryna mirtis ir gyvenimas. Žmogus nori išgyventi, apginti, ir nelieka „aš“ – lieka mes“, – sakė ji.
M.Dubickienė pridūrė, kad šiandien ukrainiečiams svarbiausia nepalūžti, nes nežinomybė juos ir taip žudo.
„Jeigu nebūtų tos vienalytės tautos idėjos, jei tai nebūtų labai stipri, nepalaužiama tauta, tas nuovargis jaustųsi dar labiau“, – pastebėjo ji.
Pasak jos, ukrainiečiai jau pripratę prie oro pavojaus, prie krentančių raketų, prie to, kad šventes reikia praleisti požemiuose ar metro, tačiau prie mirties jie tikrai nepripranta.
„Prie mirties niekas nepripranta. Aš domėjausi postrauminiu sindromu – žmonėmis, kurie patiria traumą karo metu. Tą patiria ir moterys, ir kariai, ir vaikai.
Statistiškai, kadangi tuo domėjausi nuo pat karo pradžios, tuo domėjausi ir Amerikoje, po Vietnamo karo, po Sirijos karo – vyrai, patyrę postrauminį sindromą, pasibaigus karui pabaigia suicidu. Tai įsivaizduokite, kokia banga laukia.
Net ir kariai sako: turtuoliai pabėgo, verslininkai grįš dirbti, o mes, paprasti, susirinksime kapus. Jie tai žino, bet tai yra jų žemė, ir tai minties kovoti už šią žemę nesumažina“, – sakė M.Dubickienė.
Pasak moters, karas yra vienas etapas, tačiau karių „išsivalymui“ ir grįžimui į normalų gyvenimą reikės daugiausiai pagalbos.
„Mane visada domina žmonės užribyje ir kaip galima jiems padėti. Nuo pat karo pradžios palengva, bet einu link to, kad tie žmonės nepasijustų nereikalingi, kai baigsis karas. Nes jau dabar tie sužeistieji yra nereikalingi.
Ką spėjam – sutalpinam vienuolynuose, ką spėjam – surenka organizacijos. Bet jūs įsivaizduokite: fronto linija be proto ilga, niekas neskelbia realių skaičių. Bet kai ateis taika, ateis suicidinė banga.
Jeigu mes laiku neparuošime, turėsime ne mažesnius negu karo praradimus. <...> Kodėl aš ten važiuoju? Nes mano apsikabinimas ir atvažiavimas ten, kur jie netikėjo manęs sulaukti, turi būti besikartojantis.
Yra Zaporožės srityje būriai, kurie žino, kad ketvirtadienis yra lankomoji diena. Jie sako, kad juos muša artilerija, bet jie žino, kad mes atvažiuosime. Ir tu išgyveni tą dieną, nes žinai, kad jie atvažiuos“, – dalijosi savanorė.
