Apie stipriausio karinio Aljanso iššūkius ir karo Ukrainoje aktualijas politologas kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“.
Investuoti į gynybą bet kuriuo atveju teks
Viešojoje erdvėje vėl pasirodžius informacijai apie artėjantį NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, L.Kojala pažymėjo, kad gynybai skiriamos Aljanso narių lėšos neabejotinai bus viena iš prioritetinių susitikimo temų. Pasak politologo, šiandien dėl to vis dar kyla nemažai iššūkių.
„Žinome, kad NATO valstybės dar 2014 metais įsipareigojo skirti gynybai bent 2 proc. nuo BVP. Deja, bet šiandien turime konstatuoti, kad šį rodiklį yra pasiekusios tik maždaug apie trečdalį valstybių. Vadinasi, apie du trečdalius šalių vis dar išleidžia per mažai pinigų, net ir žinant, kad įsipareigojimai tam buvo duoti jau prieš beveik dešimtmetį.
Akivaizdu, kad Vilniuje bus tikimasi papildomo proveržio, kuris tikrai leistų sukurti tuos gynybinius pajėgumus, kurių reikia visam Šiaurės Atlanto Aljansui.
Puikiai suprantame, kad jokie kiti politiniai sprendimai neturės didelės prasmės, jei šalys neturės pakankamų išteklių, gynybinių pajėgumų ir planavimo dėl ilgamečių investicijų tam, kad tuos politinius įsipareigojimus galėtų realizuoti praktiškai“, – aiškino Rytų Europos studijų centro vadovas.
Visgi, L.Kojalos teigimu, proveržis jau tikrai yra padarytas – daugybė valstybių yra rimtai įsipareigojusios ženkliai didinti gynybos finansavimą, nors greitų rezultatų laukti ir nereikėtų.
„Turbūt labiausiai pastebėjome Vokietijos pažadus skirti papildomus 100 mlrd. eurų tam, kad būtų atkurti per kelis dešimtmečius prarasti gynybiniai pajėgumai.
Tad judėjimas pozityvia linkme tikrai vyksta, bet aišku, kad rezultatai nėra pasiekiami iš karto. Labai svarbu, kad jie būtų ilgalaikiai. Kitaip tariant, kad tas karo šokas, karo efektas nebūtų sukratantis vieneriems ar dvejiems metams, nes akivaizdu, kad ypatingai Europos valstybės pakankamai lėšų gynybai neskiria iš esmės nuo pat Šaltojo karo pabaigos laikų.
O tai reiškia, kad neturima galimybių investuoti į gynybos sistemas, paremti karininkus, neturima pakankamai karių tam, kad būtų formuojamos brigados ir kiti vienetai. Tai yra klausimas, kurį reikia spręsti ne penkerius ir turbūt ne dešimtį metų“, – aiškino L.Kojala.
Paklaustas, kiek Vakarų pasaulis yra pasirengęs gintis ir kiek laiko jis turi, politologas atkreipė dėmesį, jog NATO yra pats sėkmingiausias gynybinis aljansas, ir su juo varžytis negali niekas.
„Tad tikrai neturime nuvertinti to, koks yra NATO šiandien, net jeigu ir konstatuosime daugybę trūkumų, kurie yra reikalingi tam, kad būtų atlieptos ypatingai NATO rytinio sparno šiandien patiriamos problemos, matant agresyvią ir daugybę karinių resursų sutelkusią Rusiją.
Be abejo, sėkmė labai didele dalimi priklauso nuo to, kaip seksis Ukrainai. Fokusuodamiesi į tai, kiek NATO valstybės išleidžia gynybai, tikrai niekaip negalėsime pastumti į šalį klausimo dėl ilgalaikės paramos Ukrainai, nes šiandien ši šalis realiai gina NATO perimetrą.
Būdama valstybe, ginančia savo šalį, bet ginanti ir visas vakarietiškas vertybes, kovoje su agresoriumi“, – tvirtino politologas.
L.Kojala pridūrė, jog, kuo didesnė bus Ukrainos sėkmė, tuo daugiau laiko bent jau teoriškai NATO šalys turės investuoti į savo gynybinius pajėgumus.
„Bet tikrai nereikėtų tuo kliautis ir piktnaudžiauti. Juo labiau, kad suprantame, jog parama Ukrainai taip pat nėra ta, kuri kol kas būtų šimtu procentų atitinkanti Ukrainos lūkesčius“, – pažymėjo specialistas.
Aptarė Vokietijos delsimą dėl tankų Ukrainai
Jis palietė ir daug diskusijų sukėlusią Vokietijos poziciją dėl siunčiamų tankų Ukrainai. Vokietijos kancleris O.Scholzas iškelė sąlygą, kad, jeigu norima, jog Vokietija tiektų sunkiuosius tankus Ukrainai, reikia, kad juos siųstų ir JAV.
Pasak L.Kojalos, tenka pripažinti, kad šiandien tai atrodo kaip gana klampi diskusija.
„Ir Ukrainos vadovai gana kritiškai, net jeigu ir netiesiogiai, atsiliepia į šį teiginį. Juo labiau, kad precedentas jau yra sukurtas. Ir JAV, ir Jungtinė Karalystė, ir Prancūzija, ir kitos šalys yra pažadėjusios šarvuotas mašinas Ukrainai, tad tam tikra prasme raudonoji linija jau yra peržengta.
Kaip žinome, per pastarąsias dienas Jungtinė Karalystė ir dar kelios valstybės yra pasiruošusios siųsti net ir tankus – vadinasi, Vokietija šiuo atveju nebūtų viena.
Taip, vokiečiai kol kas referuoja į JAV, kad jie nesiunčia savo tankų, bet amerikiečiai tą grindžia dažniausiai ne politinės valios trūkumu, o tuo, kad amerikiečių turimi tankai „Abrams“ yra labai sudėtingi išlaikyti logistiškai, labai brangiai kainuojantys, nes sunaudoja labai daug kuro, yra sudėtinga logistinė grandinė, kad jie būtų palaikomi.
Galbūt praktiškesnis variantas būtų kitokio modelio tankai, nepakeičiant esmės, kad Vakarų šalys sutarė, jog Ukrainai šiandien jų reikia“, – aiškino politologas.
Tačiau, jo manymu, ši klampi diskusija vis tiek turėtų realizuotis konkrečiais sprendimais.
„Žinome, kad jau dabar vyksta susitikimai tarp gynybos ministrų, penktadienį Ramšteine bus dar vienas susitikimas, tai akivaizdu, kad tai bus viena iš svarbiausių temų ir artėsime sprendimų link“, – sakė L.Kojala, pridurdamas, kad Ukrainai yra svarbi kiekviena diena, tad delsti nereikėtų.
Paklaustas, kodėl Vokietija dėl tankų visgi susvyravo, politologas įžvelgė kelias priežastis. Anot jo, galbūt Vokietija iš tiesų nenori būti viena ir imtis tam tikros lyderystės.
„Žinome, kokį pokytį Vokietija įgyvendino per pastaruosius keliolika mėnesių, kalbant apie savo gynybos ir saugumo politiką. Dar 2022 metų sausio mėnesį Vokietija apskritai atsisakė teikti bet kokią ginkluotę Ukrainai, teigdama, kad negali prisidėti prie potencialių karinių veiksmų. Tai nuo to tikrai pasistūmėta į priekį“, – priminė L.Kojala.
Kitas dalykas, pasak jo, yra ir gana kritiška pačių Vokietijos gyventojų reakcija.
„Jei pasižiūrėtume į nuomonių apklausas, matytume, kad tik apie pusę gyventojų, net šiek tiek mažiau, pritaria tankų siuntimui, ir apie 50 procentų sako, kad galbūt tankų Ukrainai siųsti nereikėtų.
Vadinasi, politinis procesas yra gana sudėtingas, ir Vokietijos kancleris kol kas nepriima tų sprendimų, kurie nėra sutinkami vienareikšmiškai“, – tvirtino politologas.
