Išskirtiniame interviu naujienų portalui lrytas.lt europarlamentarė taip pat aptarė ir artėjančius rinkimus, opozicijos santykius su valdančiaisiais ir kaip politinė arena galėtų atrodyti po būsimų Seimo rinkimų.
Galimybių yra
– Pradėkime nuo Lietuvos aktualijų. Nors dirbate Europos Parlamente (EP), jūsų balsas, kritikuojantis dabartinę valdančiąją daugumą, dažnai girdimas geriau negu Seime dirbančios opozicijos. Šalį užklupusių krizių pastaruoju metu buvo ne viena, tačiau svarbiausia – kaip į jas reaguoja valdantieji. Kuriais klausimais pasigendate aktyvesnės Vyriausybės pozicijos? Kur padaryta per mažai, o kurie klausimai apleisti iš viso?
– Objektyvi tiesa, kad šiai Vyriausybei tenka dirbti tikrai sudėtingomis sąlygomis – pandemija nepasibaigusi, A.Lukašenkos atsiųsti nelegalūs migrantai ir karas mūsų kaimynystėje, ko niekas nesitikėjo. Visa tai veikia žmonių gyvenimus ir politikų sprendimus.
Lietuvos reakcija, visų valdžios šakų – Vyriausybė, Seimas, valdantieji, opozicija ir prezidentas – esame susivieniję paramos Ukrainai klausimu, dėl sankcijų Rusijai, nes tai puikiai suprantame. Kur kas geriau nei kai kurie kolegos EP, kuriems Rusija atrodo labai toli.
Dažnai jiems sakau – jūs nesuprantate grėsmės, kuri kyla visai ES, ne tik Baltijos šalims ar Lenkijai. Pademonstravome pakankamą vienybę ir išmintį, tačiau nežiūrint į tai, kad yra tikrai sudėtingas laikotarpis, gyvenimas nesibaigia.
Pačiu pagrindiniu dalyku, kuriam per mažai dėmesio skiria Vyriausybė ir valdantieji, matau beprotišką kainų augimą Lietuvoje, maisto produktų kainų augimą. Apskritai pirmaujame dėl infliacijos ir maisto produktų kainų – tik V.Orbano Vengrija aplenkė mus.
Nepakankamai suvokiama, kad sunkiausia esant tokiai didelei infliacijai, žvėriškam kainų augimui yra tiems žmonėms, kurie gauna mažas, vidutines pajamas, minimalią algą, nes jie vos suduria galą su galu. Kitaip sakant, Vyriausybė Lietuvoje daro nepakankamai, bandydama ieškoti priežasčių, dėl ko tos kainos taip auga.
Antra – kaip amortizuoti tą kainų augimą, kokius sprendimus galima priimti. Ir trečia – ar tikrai priimami tinkami sprendimai ir biudžeto lėšos skiriamos tam, kad būtų įveikta didžiulė socialinė atskirtis? Ar tos didžiulės lėšos iš biudžeto skiriamos tikrai tiems, kuriems daugiausiai reikia tos paramos?
– Kokias priemones tuomet pasiūlytumėte jūs?
– Socialdemokratai ne kartą siūlė ir viešai išsakė manymą, kad tos institucijos, kurios turi prižiūrėti rinkoje esančius dalykus, dirba nepakankamai – turiu omeny Vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VVTAT), Valstybinę energetikos reguliavimo tarybą (VERT), Konkurencijos tarybą.
Kontroliuojančių, prižiūrinčių institucijų turime daug, tačiau darbo, kad jis matytųsi, nepakanka. Neužtenka sakyti, kad „mums reikia sulaukti skundo“ – juk matosi, kas dedasi valstybėje.
Tai gal savo iniciatyvą reikia parodyti ir pasižiūrėti, iš ko susideda ta kainodara, ar tikrai nėra kur nors užsidedama per daug kažkurioje grandyje, pavyzdžiui, prekių ar maisto, paslaugų pateikimo, kai ateina nuo gamintojo iki prekybos bei vartotojo.
Ne kartą sakėme, kad reikia atlikti tokius stebėjimus, tyrimus, pateikti išvadas. Į tai visada buvo atliepiama: „Ką čia ta opozicija, tie socialdemokratai…“ O dabar žiūriu, kad premjerė prieš naujus metus sako, jog reikėtų pasižiūrėti, kas čia atsitiko, ir dabar, kiek girdėjau, Lietuvos bankas atliks tokį tyrimą, pateiks išvadas. Tai jau nėra blogai.
Kitas svarbus momentas – pasiūlėme sprendimus, kurie turėtų įtaką pagrindinėms maisto produktų kainoms, šiek tiek pagerintų gyvenimo kokybę, amortizuotų gyvenimą ties skurdo riba žmonėms, kurie uždirba tikrai mažai.
Pirmiausiai mūsų siūlymai buvo sumažinti PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams. Iš 27 ES valstybių likome mes ir dar viena valstybė, kurios to nepadarė. Ar Prancūzijoje, ar Belgijoje, kur man tenka dirbti, visur yra lengvatinis tarifas maisto produktams. Padarykime jį bent pagrindiniams.
Bet girdime, kad tai nieko neduotų, tai yra nesąmonė, to nereikia, važiuoja mūsų žmonės į Lenkiją, sėkmingai palaikome Lenkijos ekonomiką, pildome Lenkijos biudžetą.
Nereikėtų sakyti, kad nuo to niekas nepasikeis, nes niekas nesumažės, – ar yra bent kokia pastanga padaryta iš Vyriausybės pusės, kad prie bendro stalo susėstų prekybininkai, didžiųjų prekybos centrų vadovai, atstovai, kurie irgi jaučia atsakomybę? Negalime nurašyti, kad visi verslininkai a priori nori tik pelnus susikrauti ir nesuprastų sunkmečio.
Gal susėskime, tarkimės, gal šiuo sudėtingu laikotarpiu bandykime prisiimti, pasidalinti tą atsakomybę, ir nebijokime priimti lengvatinio tarifo pagrindiniams maisto produktams.
– Koks tas lengvatinis PVM tarifas turėtų būti?
Tai galėtų būti ir 9 proc., ir 5 proc., galėtų būti ir nulinis tarifas. Tiesiog tarkimės, koks jis galėtų būti, tarkimės ir dėl produktų krepšelio. Bet kad dabar Lietuvoje pieno produktai kainuoja brangiau nei Maltoje, kur nei vienos karvės nėra, tai irgi nesąmonė. Taip neturi būti.
Vėlgi, galvoju, kodėl taip yra – ar nėra taip, kad surinkti PVM mokestį yra lengviausia. Prisipildo valstybės aruodas, nereikia įdėti labai daug pastangų, nereikia trečius buvimo valdžioje metus pateikti jokios mokesčių reformos, apie kurią skambiai buvo žadėta einant į rinkimus. Kaip nėra, taip nėra. (...)
Dar vienas socialdemokratų siūlymas buvo sulyginti minimalią algą su NPD. Tada kiekvienas žmogus maždaug 130 eurų gautų sau į kišenę – tai jau jaučiasi prie dabartinių kainų. Tačiau buvome neišgirsti.
Kai buvo patvirtintas šių metų biudžetas, sakėme, kad tų šimtamilijoninių lėšų, skiriamų amortizuoti smarkiai išaugusias energetikos kainas, negali visi vienodai gauti – negalima visiems vienodai kompensuoti, nes vieni yra labai turtingi, turi didžiulius namus ir šildo baseinus, o visiems bus vienodai atseikėjama ir kompensuojama. (...)
– Be augančių kainų Lietuvos viešąją erdvę kaitino ir vokiečių brigados klausimas. Matėme konservatorių partijos lyderių kaltinimus ir krašto apsaugos ministrui A.Anušauskui, po to – prezidentui G.Nausėdai, kad šie nėra pakankamai aktyvūs šiuo klausimu, kviesta iš naujo pasiaiškinti, kas ir ką ne taip suprato. Kaip vertinate šią situaciją? Ar teisinga pasirinkta konservatorių strategija?
– Stop. Atsakymo čia nebus jokio. Aš 100 proc. esu įsitikinusi, kad tuos klausimus reikia spręsti ne viešai, o susėdus ekspertams prie stalo už uždarų durų, susitarti ir išsiaiškinti, nedaryti gėdos Lietuvai, nedaryti žalos apskritai bendradarbiaujant su NATO ir ES valstybėmis.
Mano patarimas būtų baigti žaisti tuos žaidimus viešojoje erdvėje. Laikas ne tas. Nuomonę turiu, bet daugiau nieko nekomentuosiu.
Rinkimai
– Aptarkime ir artėjančius rinkimus. Ar nėra sunku vadovauti partijai iš Briuselio? Galbūt artėjant savivaldos rinkimams dar dažniau išvysime jus Lietuvoje?
– Kiekvienos partijos pirmininko darbas yra sunkus ir atsakingas, visiems. Bet pirmiausiai aš atvirai ir aiškiai pasakau – mano darbo vieta yra Briuselyje, bet gyvenu Lietuvoje visą gyvenimą ir niekur iš Lietuvos niekada nebuvau išvykusi, ir nesiruošiu išvykti.
Kiekvieną savaitę, pirmadienį, atskrendu į Briuselį, o ketvirtadienį jau būnu Lietuvoje, o kartais ir trečiadienį. Įvertinkime ir šventinį, atostogų laiką. Kitaip tariant, aš niekur nesu išvykusi, gyvenu Lietuvoje, tiesiog mano darbo vieta dabar yra čia (Briuselyje, – aut.past.). (...)
Iš kitos pusės, socialdemokratų partija yra pati didžiausia narių skaičiumi, stipri struktūriškai, turi skyrius visose 60 savivaldybių. Tai nėra vieno asmens partija, niekada nebuvo ir niekada nebus – esu tuo įsitikinusi. Tai labai svarbu, nes, kai partija yra tik vieno asmens, tai tik tam projektui ir skirta.
Mūsų partija – vienintelė iš visų politinių partijų Lietuvoje iškėlė kandidatus į merus visose 60 savivaldybių. Turime kandidatų sąrašus į visas tarybas, mūsų kandidatų yra kažkur 2,5 tūkst. Vyksta darbai, žinau, kad labai intensyviai, ir dabar turime labai stiprių skyrių, labai stiprių merų. Dabar turime 16 merų.
– 16 merų? Socialdemokratų kandidatai į merus laimėjo 15-oje savivaldybių?
– Dabar ir Klaipėdos merą turime, nereikia pamiršti.
– Teisingai, aptarkime Klaipėdos miesto merą V.Grubliauską ir jo netikėtą sprendimą. Jūs ne kartą viešai pabrėžėte, kad socialdemokratai – vienintelė Lietuvoje kairioji partija, tačiau lapkritį, visų nuostabai, buvęs ilgametis Liberalų sąjūdžio atstovas V.Grubliauskas paskelbė tapęs socialdemokratų nariu. Ar nematote čia priešpriešos?
– Aš labai džiaugiuosi ir labai sveikinu Klaipėdos merą Vytautą. Vytautas yra pakankamai subrendęs žmogus ta prasme, kad jis jau ketverius metus nebuvo jokios partijos nariu. Negalime pasakyti, kad jis perbėgo iš partijos į partiją. Vadinasi, per tuos ketverius metus, dirbdamas uostamiesčio meru, jis domėjosi politika, save analizavo, kur galima pasiekti geriausius rezultatus, kuri politinė jėga geriausiai atitiktų jo matymą.
Taip, sveikinu Vytautą, kad jis pasirinko socialdemokratus, žemai jam lenkiuosi ir linkiu geriausios sėkmės.
Iš tiesų man labai gaila, kad kartais Lietuvoje stengiamasi suformuoti nuomonę dėl socialdemokratų – koks buvo puolimas prieš Vytautą viešojoje erdvėje prasidėjęs. Turbūt, jeigu jis būtų įstojęs į konservatorius, visi sakytų, vaje, kaip gerai. Kodėl taip? Žmogus pasirinko rimtą partiją, ne vieno asmens partiją.
Girdime sakančius, kad socialdemokratai balsavo už tai, ką pateikė konservatoriai. Ir balsuosime. Jeigu tai bus protingas sprendimas, kurio reikia Lietuvos žmonėms, tai tikrai neatmesim dėl to, kad ne tie pateikė.
To linkėčiau ir dabartiniams valdantiesiems – jeigu ką pateikė opozicija ir socialdemokratai, tai neiti buldozeriu ir neatmesti, ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai mums reikia kiek įmanoma daugiau vienybės.
Ir nereikia etikečių klijavimo, arogancijos, kuri juntama iš aukštas pareigas užimančių pareigūnių ar pareigūnų. Negalima taip žiūrėti į žmones, kurie turi kitą nuomonę, šokti į akis ir sakyti, kad tu nieko neišmanai. (...)
– Vienas svarbiausių politinių postų Lietuvoje – Vilniaus miesto mero, į kurį keliate Seimo narės R.Budbergytės kandidatūrą. Ką pasiūlysite liberaliausiam Lietuvos miestui, kad vilniečiai atsigręžtų į kairės partiją? Štai, Laisvės partijos kandidatas T.V.Raskevičius pasiūlė partnerystės įteisinimą Vilniaus mieste.
– Nesąmonę pasiūlė. Ir nesu įsitikinusi, kad Vilniaus miesto rinkėjai yra vien liberalai – taip tiesiog nėra. O tai, kad Laisvės partija pasiūlė tokį protu nesuvokiamą dalyką – esu baigusi teisę universitete, tai pasiūlyti partnerystę įteisinti viename mieste – dar negirdėjau tokių cirkų. Nors jų koalicijos partneris sakė, kad bus Vilnius be cirkų, bet dabar atvirkščiai išeina.
Tiek to, visi suprantame, kad nori būti žmogus ir partija matomi, tai reikia kažką siūlyti, kad ir visišką nesąmonę. Nemanau, kad mes, solidi partija, galime siūlyti nesąmones.
Svarbu kasdieniai dalykai, kurie rūpi kiekvienam žmogui. Pati gyvenu Vilniuje, ir aplink mane tiek susiaurino gatves, kad niekas nebegali prasilenkti. Arba tų augalų tiek prisodino – labai mėgstu augalus, pati juos sodinu, bet man gaila, kas dabar įvyko, negali taip būti.
Kitas dalykas yra dėl stadiono. Ilgą laiką gyvenau Šeškinėje, ir kai dar ten gyvenau, buvo pradėtas statyti stadionas. Tai kur jūs matėte, kad stadionas turi būti vos ne pačiame Vilniaus miesto centre, kur žmonės gyvena – ir taip spūstys didžiulės.
Iki šiol neturime baseino Vilniuje – kalbu ne apie tuos privačius. Nėra baseino, nepavyko pastatyti. Kažkas atsitiko, niekaip neatidarė.
O ponas V.Benkunskas „be cirkų“ eina į merus, vicemeras, tai yra tiesioginė jo atsakomybė. Energetika, kai toliau teršiamas Vilniaus miestas, deginant mazutą, neturime stadiono, baseino, gatvės nepravažiuojamos... Žinot, ko Vilniaus miestui trūksta? Gero ūkininko.
– Antro V.Matijošaičio? Kauno miesto meras savo simpatikų vis vadinamas „ūkišku“.
– Kiekviena savivaldybė išsirenka savo. V.Matijošaitis – geras ūkininkas, bet būtų gerai, kad jis savo verslus Rusijoje pabaigtų. Toks žmogiškas palinkėjimas jam.
Esu įsitikinusi, ir mūsų žmonės Lietuvoje tą patį sako – turi apsispręsti, ar esi politikas, ar esi verslininkas. Kaip ir energetikos ministro D.Kreivio atžvilgiu – apsisprendi, kas iš tiesų esi, ir tada tau taip palengvėja. Kiekvienas turi dirbti savo darbą.
Suprantu, kad verslininkams, susikrovusiems didelius turtus, nebeužtenka įtakos savo versle – jie nori daryti įtaką valstybėje. Tai ne visada gerai. Turi nueiti nuo tų verslų.
O Vilniui tikrai trūksta ūkininkų. R.Šimašių pažįstu labai daug metų – jis man daugiau teoretikas, nebuvo tokio ūkinio lygio, kuris gali spręsti problemas, neišvengiamai reikšmingas žmonėms.
– O R.Budbergytė, jūsų keliama kandidatė, būtų tokia ūkininkė?
– O Rasa, taip. Rasą irgi pažįstu nuo 18 metų, mes kartu mokėmės universitete. Rasa turi tokią savybę – ji yra labai konkreti, to tikrai reikia. Ji tvirtai stovi ant žemės, jeigu jau įsikabins, kad reikia išspręsti problemą, tai išspręs.
– Šiek tiek užsiminėme apie partnerystės įteisinimą. Prieš metus dalis socialdemokratų net pasitraukė iš partijos dėl to, kad Seimo socialdemokratų frakcija vieningai nepalaikė partnerystės įteisinimo, nors tai buvo pažadėta rinkimų metu. Kaip šį kartą socialdemokratai balsuos dėl Civilinės sąjungos?
– Mūsų partija yra didelė, turime virš 14 tūkst. žmonių, ir nuomonių, kai važinėji Lietuvoje, yra labai įvairių.
– Jūsų rinkiminėje programoje partnerystės įteisinimas buvo įrašytas.
– Teisingai, programoje yra. Ir kitų partijų programose yra įrašytų dalykų, ir ne visada viską įgyvendini. Didžioji dauguma frakcijos narių palaiko ir balsuoja, tačiau keli vienmandatininkai, kurie vienmandatėse apygardose yra išrinkti, sako, kad įsiklauso į savo rinkėjų valią. Yra ir skirtingų nuomonių.
Valdantiesiems, konservatoriams ir liberalams, kai nepriima vieno ar kito pateikto projekto įstatymo, yra tiesiog nepadoru kaltinti opoziciją, kad nepalaikė. Taigi jūs turite valdančiąją daugumą. Jeigu tą klausimą dedate į darbotvarkę, keliat jį, svarstot, vadinasi, esate įsitikinę, kad turite palaikymą.
Pasirodo, kad nei dalis konservatorių, nei dalis liberalų nepalaiko partnerystės klausimo. Va kur yra didžiausia problema dabar, šiuos dalykus pirmiausiai ir turi išspręsti valdančioji dauguma.
– Jums tapus partijos pirmininke, socialdemokratai iššovė į reitingų viršūnę ir joje laikosi jau turbūt metus laiko. Ar jau matuojatės premjerės kėdę?
– Ne, jokiu būdu. Tikrai nesimatuoju. Visą gyvenimą dirbau, visą laiką vertindavau savo galimybes ir vertinsiu. Ir mane stebina tie žmonės, kuriems atrodo, kad gali užimti visus esamus postus valstybėje. O aš sakau, kad kiekvieną kartą reikia rimtai įvertinti galimybes, pasverti jas, ar sugebėsi, ar tavimi pasitikės, ar sveikata leis, ar turėsi stiprią komandą.
Svarbiausias dalykas – kad socialdemokratai laimėtų Seimo rinkimus. Tada mes tuos sprendimus ir priimsime.
– Tuo metu prezidento rinkimuose naujausios apklausos prognozuoja dabartinio prezidento G.Nausėdos sėkmę. Ar socialdemokratai turės kandidatą, galintį pakonkuruoti su dabartiniu prezidentu? Ar jūs galėtumėte?
– Dar nesprendėme partijoje, kas bus mūsų kandidatas. Neabejoju, kad labai gerai apsvarstysime ir nuspręsime. Kol kas sprendimo nėra ir aš pati nesu tų sprendimų priėmusi.
– Reitingų viršūnėse, be socialdemokratų, taip pat yra S.Skvernelio vadovaujama partija „Vardan Lietuvos“ ir R.Karbauskio valstiečiai. Politologai po būsimų Seimo rinkimų prognozuoja būtent šių politinių jėgų valdančiąją koaliciją, tačiau dabar, atrodo, susitarti nėra lengva – nesutariama, pavyzdžiui, ir dėl opozicijos lyderio. Tad ar matytumėte lengvą darbą kartu su šiomis politinėmis jėgomis ir jų lyderiais?
– Pirmiausiai reikia laimėti rinkimus ir tada tarsimės, kokia galėtų būti centro kairės sudaryta valdančioji koalicija.
Dažnai girdžiu balsų apie tai, kokia nevieninga opozicija, kiek jų daug opozicijoje. Klausykite, bet gal gerai, kad daug opozicijoje partijų, ar blogai? Blogiausia, jei būtų viena partija – jau turėjome vieną partiją. Užmiegi ant laurų, nereikia su niekuo tartis. Bet demokratiniame pasaulyje tai yra nepriimtina. Tai nėra blogai, žmonės turi pasirinkimą.
Sakote, kad neišsirenkame opozicijos lyderio, bet tai yra normalu, nes turime skirtingas programas. Tam, kad turėtume opozicijos lyderį, išeitų, kad turime bendrą programą ir taip toliau.
Mums nereikia opozicijos lyderio. Dėl dalykų, dėl kurių galime susitarti, susirenkame ir susitariame, visą laiką aptariame, kada palaikome, kada bendrai balsuojame, kada teikiame kažką. Tai yra mūsų bendras darbas, o daryti dėl to, kad kažką padaryti, nors žinai, kad neturi bendrų programų, yra sudėtinga.
O kai sudaromos koalicinės vyriausybės, po rinkimų, tada žiūri, susidėlioji, kurie dalykai svarbūs, kuriuos bendrai spręsime.
– Vieningai Seimo opozicija pasirodė tik interpeliacijų I.Šimonytės ministrams metu, tiesa, visus kartus rezultatų nepasiekė. Interpeliacijas jau atlaikė G.Landsbergis, K.Navickas ir D.Kreivys, tiesa, opozicija minėjo, kad tokios pačios procedūros dar laukia A.Armonaitės, A.Bilotaitės ir S.Gentvilo. Nebus atsisakoma šios idėjos pavasario sesijos metu?
– Interpeliacija demokratinėje valstybėje yra labai normalus dalykas. Dėl to nereikia į tai keistai žiūrėti ir bandyti sumenkinti – kartais pasigirsdavo, kad opozicija nerimtai elgiasi, kam to reikia. Dar ir kaip reikia. Interpeliacija kiekvienam ministrui yra būdas gauti atsakymus į tam tikrus klausimus, dar kartą labai išsamiai vertinti ministro veiklą.
Tai yra instrumentas, kurį paprastai naudoja opozicija, todėl pasakyti, kad nepavyko – na, interpeliacijos labai retai pavyksta, nes valdantieji turi daugumą. Visose ES valstybėse interpeliacijos būna, dar daugiau būna nei pas mus, Lietuvoje. (...)
Dėl interpeliacijų kitiems ministrams, žiūrėsime. Dar nesitarėme, bet ateis pavasario sesija, matysime, kokia situacija, kokie darbai, kokie sprendimai ateina iš tų ministrų. Bet kad klaidų yra padaryta… Kiekvienas pasakytų, kad kas nedirba, tas neklysta, bet kartais tos klaidos yra skaudžios arba sunkiai paaiškinamos. Kad ir dėl susisiekimo ministro, dėl užsienio reikalų ministro, dėl kalio trąšų judėjimo.
Na susėskite, susitarkite. Leisiu sau švelniai pajuokauti ar įžnybti – gal čia poveikį padarė pandemijos laikotarpis, kai visi pradėjome dirbti nuotoliniu būdu, tai nebemokame ir susitarti, ir varo į eterį vienas ministras vieną, o kitas – kitą, trečias – dar kitą.
Net susiėmiau už galvos – o tai nesusėda prie bendro stalo, nesusitaria? Ar kiekvienas nori pasirodyti? Turbūt tai yra viešųjų ryšių akcijos, bet dirbant Vyriausybėje nebereikia pigiai rodytis, nes kiekvieną žodį, kuris išeina, žmonės priima rimtai, nes tai juos paliečia.
Būtų geriau solidžiau apsitarti ir tada išeiti su bendru sprendimu.
