Statistika šokiruoja
Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, per 2020 metus Lietuvoje dėl galimai nuo seksualinio smurto nukentėjusių vaikų užfiksuoti 185 atvejai, 2021 m. – 239 atvejai, o praėjusiais metais – 300 atvejų. Šių metų pirmąjį mėnesį tokių atvejų užfiksuota 22.
Pasak Tarnybos vadovės Ilmos Skuodienės, seksualinis smurtas – viena iš smurto formų, kuri vis dar sunkiai atpažįstama ir įrodoma, nes dažnai nukentėję vaikai dėl patiriamų stiprių jausmų slepia savo išgyvenimus, nedrįsta apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos.
„Nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams gali būti sunku įvertinti, kas įvyko, suprasti pagal savo brandą jaučiamas emocijas ir nuspręsti, kaip reikėtų elgtis toliau, todėl jiems reikalingas ne tik artimųjų dėmesys, įsiklausymas, supratimas bei palaikymas, bet ir itin profesionali ir laiku suteikta specialistų pagalba“, – pabrėžė ji.
Pažymima, kad 70–85 proc. atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas yra asmuo, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas artimas žmogus.
Remiantis vaiko teisių gynėjų turima informacija, seksualinį smurtą dažniau patiria mergaitės, bet nebūtinai berniukų nuo seksualinio smurto nukenčia mažiau, tiesiog jie išgyvena stiprų gėdos jausmą ir vengia prisipažinti, dažnai yra linkę patirtus įvykius nutylėti.
Pasak I.Skuodienės, apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto galima ne tik reaguojant į vaiko siunčiamus pagalbos signalus ir pasikeitusį elgesį, bet ir skiriant nuoširdaus dėmesio ir laiko prevenciniams pokalbiams su vaiku seksualinės prievartos tema.
„Kiekvieno iš mūsų atsakomybė – nuo mažens ugdyti vaiko suvokimą apie save ir savo kūną, kuris priklauso tik jam ir be jo paties sutikimo niekam nevalia jo liesti. Turime mokyti vaiką atpažinti savo kūno ribas, pasakyti, kad ir aplinkiniai turi jas gerbti, taip pat paaiškinti, ką jis turėtų daryti, kai susiduria su kito žmogaus nemaloniu ir netinkamu elgesiu, prisilietimais, veiksmais.
Galiausiai, išmokyti vaiką pasakyti tvirtą „ne“ ir „stop“, kai kažkas kitas jo asmenines ribas nori peržengti“, – priminė ji.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ atkreipė dėmesį ir į lytinio švietimo Lietuvoje problemą.
„Mūsų tokiame katalikiškame krašte lytinis švietimas tampa kažkas baisaus. Labai gaila, bet nesuprantame, kad tame yra ir prevencijos dalykų. <...> Atrodo, jeigu vaikui pradėsi kalbėti apie jo kūną, tai atrodo kaip kažkas negražaus, nešvaraus, netinkamo, gal pagal amžių netinkamo, tai visa informacija turėtų būti skirta tam vaiko amžiui ir jo ribų supratimui. <...>
Europos Tarybos vienas leidinys netgi buvo įvardinęs „apatinių kelnaičių taisyklę“. Ten pavaizduota ranka, kuri gali glostyti, ranka gali duoti torto, gali groti, bet ranka jokiu būdu negali lįsti po apatiniais rūbais.
Tai yra tokių dalykų vaikiškai pagal jo amžių, kur galima jam paaiškinti, kiek ir kur kitas žmogus gali liesti, negali liesti, kiek kitas žmogus gali pagarbiai kalbėti, kur jau yra stop, bet vaikas irgi turi tai atpažinti“, – tvirtino E.Žiobienė.
Įrodyti nusikaltimą – nelengva
Globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė, vertindama seksualinio smurto statistiką, svarstė, jog didėjantys skaičiai iš tiesų gali reikšti tai, kad šią problemą po truputį išmokstama atpažinti labiau.
„Vienas dalykas yra tai, kad galbūt žmonės išmoksta atpažinti nukentėjusį vaiką, turi drąsos reaguoti, žino, kur kreiptis, ir dėl to atrodo, kad atvejų skaičius yra išaugęs. Tai čia nėra visai aišku, ar nusikaltimų skaičius yra didesnis, ar tų žmonių, kurie sureaguoja ir pastebi, skaičius yra didesnis.
Kitas dalykas – statistiką yra labai sunku pamatuoti. Vaiko teisės turi galbūt vieną statistiką, policija – kitą, mes taip pat turime savo statistiką.
Nuo 2016 metų birželio mėnesio pas mus apsilankė beveik 2000 vaikų, tačiau kadangi mes nedalyvaujame visame procese, jie pas mus būna tik kelias dienas, mes nežinome, kiek bylų patenka į teismą, kiek jų baigiasi kaltinamuoju nuosprendžiu, ir neaišku, kiek yra atvejų, kai teismas įrodo, kad tikrai įvyko nusikaltimas“, – aiškino V.Paliaukienė.
Pasak psichologės, teisme patirtą seksualinę prievartą įrodyti tikrai nėra lengva, nes reikia surinkti itin daug duomenų.
„Ypač, jeigu tai yra prievarta, nepaliekanti fizinių požymių ant vaiko kūno, ir visi įrodymai yra grįsti tik vaiko pasakojimu. Jeigu yra išžaginimo atvejis, tai labai svarbu, kad reakcija būtų iš karto, svarbu neleisti vaikui nusiprausti, neplauti jo drabužių, kad būtų objektyvių įrodymų.
Koks yra iš tiesų nusikaltimo mastas prieš vaikus, iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad nežinia. Bet manau, kad jis yra tikrai didesnis, nei oficiali statistika“, – pažymėjo specialistė.
Priežasčių, kodėl vaikai bijo prabilti apie patirtą seksualinę prievartą, pasak psichologės, yra labai įvairių. Esą neretai juos kausto baimė ir kaltės jausmas, kuris ir neleidžia ieškoti pagalbos.
„Apskritai apie seksualinius dalykus yra sunku kalbėti, net ir suaugusiam žmogui. Pati tema yra kelianti sunkius jausmus – vaikas jaučia kaltę, kad yra kaltas dėl to, kas vyksta, kad su juo kažkas yra negerai. Ir, be abejo, baimė.
Vienas dalykas yra tas, ar manimi patikės, nes žmonės yra labiau linkę tikėti suaugusiais – jei suaugęs žmogus pasakė, tai yra patikima, o jei vaikas – greičiausiai fantazuoja.
Jie jaučia baimę, kad jais nepatikės. Kartais smurtautojas pasako, kad, jeigu jis pasipasakos, vaiką pasodins į kalėjimą, o vaikai tikrai nežino teisinės sistemos ir tuo patiki. Nei vienas vaikas nenori sėdėti kalėjime. Kartais tėvai ar kiti artimos aplinkos asmenys būna prigąsdinę, kad atiduos jį į globos namus, dar kažkas atsitiks, tikrai baimių visokių yra, ir vaikai labai atsargiai apie tai pasakoja.
Ir dar tai yra paslapties tema, nes dažniausiai seksualinė prievarta prievartautojo yra pateikiama kaip „mūsų paslaptis“, ir niekam negali apie tai sakyti. Tai vaikas jausis blogai, jei tą paslaptį sulaužys“, – aiškino V.Paliaukienė.
Išskyrė pavojingiausius signalus
Psichologė taip pat pažymėjo, jog didžioji dalis seksualinio smurto atvejų vyksta artimoje aplinkoje, o smurtautojas paprastai yra vaikui gerai pažįstamas asmuo. Tačiau ji taip pat pridūrė, jog socialinė ar ekonominė padėtis įtakos tokiems nusikaltimams neturi.
„Vaikas gali nukentėti bet kur, smurtautojas gali būti bet kuris asmuo. Nėra tokios aplinkos, kad čia jau tikrai labai pavojinga, o čia saugu – tai gali būti bet kokio statuso ir išsilavinimo šeimoje.
Viena akimi mes matome šeimą, kuri gauna socialinę pagalbą, stokoja įgūdžių, tai atrodo, kad ten visko gali būti, o kitoje pusėje matome profesorių šeimą, ir galvojame, kad ten nieko nebus. Kai negalvojame, kad tai gali būti, yra tikimybė, kad to ir nepamatysime“, – svarstė specialistė.
V.Paliaukienės teigimu, seksualinė prievarta yra apie galios santykį, kai vaikas jaučiasi bejėgis, ir tada savo galią siekia kompensuoti, atstatyti vidinę pusiausvyrą. Tada jis esą ima smurtauti prieš kitus vaikus, todėl dažnai tie vaikai, kurie yra nukentėję, smurtauja ir prieš kitus.
„Yra tikimybė, kad tie suaugę asmenys ir patys kadaise buvo tie kenčiantys vaikai, kurie negavo pagalbos ir dabar smurtauja. Ir tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl taip vyksta“, – dėmesį atkreipė specialistė.
Psichologė išskyrė ir ryškiausius požymius, rodančius, kad vaikas galimai patiria seksualinį smurtą, tačiau pažymėjo, kad kiekvienas vaikas į tai gali reaguoti labai skirtingai.
„Reakcijos gali būti labai subtilios ir sunkiai pastebimos. Į ką be jokios dvejonės reikėtų reaguoti, yra paties vaiko pasakojimas, ką jis pasako, apie ką jis užsimena. Ryškus dalykas yra seksualizuotas vaikų elgesys, kas reiškia, kad įprastos vaikų seksualinio elgesio formos tampa labai ryškios.
Labai dažnai jie žaidžia seksualinio turinio žaidimus, kviečia įsijungti kitus vaikus, viešai masturbuojasi arba masturbacija yra tokia intensyvi, kad vaikas negali nuo to atsitraukti. Galbūt jis siekia paliesti kitų vaikų intymias kūno vietas. Į tokį elgesį paprastai žmonės tikrai atkreipia dėmesį, tai į tai reikėtų sureaguoti“, – kalbėjo V.Paliaukienė.
„Būna, kad vaikai turi žinių apie seksą, neatitinkančių amžiaus, kurių tikrai negalėtų natūraliu keliu atrasti. Tai vaikui pagalba vis tiek yra reikalinga, nepriklausomai nuo to, kokiu keliu tos žinios atėjo. Svarbu stebėti vaiką, kokia yra jo emocinė būsena, fizinė savijauta, kartais sutrinka miegas, apetitas, atsiranda nuotaikų svyravimai“, – vardijo psichologė.
Vaiko teisių gynėjai savo ruožtu pabrėžė, jog reaguoja visais atvejais, kai gauna pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Jeigu įtariama, kad vaikas nukentėjo nuo smurto, taip pat ir seksualinio, informacija yra nedelsiant perduodama policijai, kuri atlieka tyrimą.
„Jeigu įtarimai pasitvirtina, vaikas yra apsaugomas nuo smurtautojo. Vaiko teisių gynėjai bendrauja su vaiku ir inicijuoja tiek jam, tiek kartu išgyvenimus patyrusiems jo artimiesiems, reikiamą pagalbą, nukreipia į vienintelį šalyje veikiantį pagalbos centrą „Užuovėją“, kur teikiama pagalba nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams“, – rašė Tarnybos atstovai.
Valstybės Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba kasmet gauna vis daugiau pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus: 2020 m. buvo gauta 39 430 pranešimų, 2021 m. – 40 493, praėjusiais metais gauti 45 686 pranešimai.
