Visai kitokios nuotaikos tvyrojo 2017-ųjų sausio 25-ąją, kai Kaunas pirmąkart pasveikino Vilnių gimtadienio proga, mat dauguma vilniečių tąkart net nežinojo, kada reikėtų jį minėti.
Šis Kauno valdžios poelgis ištirpdė porą pastarųjų dešimtmečių tvyrojusį šaltuką tarp dviejų didžiųjų šalies miestų ir atvertė naują santykių lapą.
Vėliau kauniečiai kasmet nustebindavo vilniečius vis kitokiais sveikinimais, graži tradicija nenutrūko net įsisiautėjus pandemijai, tęsiasi ir šiemet.
Dabar jau net sunku prisiminti, kodėl po nepriklausomybės atkūrimo abiejų miestų gyventojai laidė pagiežingas pastabas į priešininkų stovyklą.
Vilniečiai vadino Kauną degaline pakeliui į pajūrį, o kauniečiai sostinės gyventojus – išpuikusiais kaimiečiais.
Galbūt tokį požiūrį lėmė miestų vadovų pasirinktos kryptys. Vilniuje steigėsi prašmatnūs prekybos ir biurų centrai, restoranai, viešbučiai, kilo šiuolaikiški daugiabučiai. Kasdien jis panašėjo į šiuolaikišką Europos miestą.
Kaunui tuo metu niekaip nesisekė atsikratyti sovietmečio šešėlių. Net Laisvės alėja atrodė liūdna ir nušiurusi, miesto centrą bjaurojo apleisti pastatai vaiduokliai, dauguma pramonės įmonių išleido paskutinį kvapą.
Nenuostabu, kad dalis kauniečių traukė ieškoti laimės į Vilnių ar užsienio šalis.
Netrukus tiek patys miestai, tiek vaizdas juose smarkiai pasikeitė. Vilniaus plėtra buvo tokia sparti, kad gatvės pavirto ištisomis automobilių sangrūdomis, kurias įveikti kartais prireikia poros valandų. Būsto kainos pasiekė neįtikėtinas aukštumas, todėl naujakuriai džiaugėsi apsigyvenę 20–30 kilometrų nuo centro.
Dauguma sovietmečio laikų daugiabučių niekur neišnyko, todėl į Vilnių atvykę turistai nesiliauja stebėtis, kodėl žavingo miesto vaizdą bjauroja prieš pusšimtį metų ar dar anksčiau iškilę pastatai, kurių kiemai tiesiog plyšta nuo automobilių gausos. Ne ką gražiau negu Kauno vaiduokliai.
Tuo metu Kaunas per pastarąjį dešimtmetį žengė neįtikėtinai didelį žingsnį į priekį. Išvažiuoti į gatves jau nebaisu, atnaujintas miesto centras ir Senamiestis. Neįtikėtina – pernai Kaune atidarytas rekonstruotas tarptautinius reikalavimus atitinkantis Dariaus ir Girėno stadionas. Kito tokio Lietuvoje nėra ir greitai nebus.
Atvykę pasidairyti po Kauną aikčioja net vilniečiai. O ką jau kalbėti apie mažesnių miestelių gyventojus.
Svarbiausia, kad pasikeitė patys kauniečiai, kurie išsivadavo iš kompleksų nelaisvės, nors išlaikė savitą požiūrį į kai kuriuos reiškinius ar valdžios sprendimus. Menka bėda – tai tik suteikia miestui išskirtinumo.
Tiesiog sunku pasakyti, kas Kaune yra blogai arba blogiau negu kituose šalies miestuose. Nepatinka Kauno meras, tarybos sudėtis? Pokyčiai pačių kauniečių rankose – jie savo sprendimą paskelbs per rinkimus.
Rimta priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno iškyla tik tuomet, kai argumentus ant stalo pradeda berti krepšinio aistruoliai, tačiau tai – amžina klasika. Kai kuriose Europos šalyse aistruoliai gerokai aršesni.
Kauniečių ir vilniečių ambicijos taip pat sukyla, kai prasideda varžytynės dėl Kalėdų eglės, tačiau tai – sveika konkurencija. Ir tik kartą per metus.
Žinoma, Kauno spurtas taip pat nebus amžinas. Galbūt jį pasivis Vilniuje iškilę rūpesčiai, galbūt kitokie. Galbūt svarbiausius sprendimus mieste priiminės žmonės, kurie neturės išskirtinių idėjų arba tiesiog noro jas paversti tikrove.
Naujai gali sužibėti ir Vilnius. Štai nuspręs sostinės valdžia pagaliau nutiesti metro liniją iš Santariškių iki Vilniaus oro uosto – kitų miestų gyventojai sprogs iš pavydo ir savaitgalį vyks bent pasivažinėti nematyta transporto priemone.
Vos per 100 kilometrų nutolę Vilnius ir Kaunas tiesiog pasmerkti likti vienas šalia kito, ir nėra jokių rimtų priežasčių, kodėl reikėtų gadinti draugiškus santykius, o bendros šventės tik sustiprina draugystę.
Dipolis seniai įkurtas, nors ir neoficialus. Kas kitas, jeigu ne Kaunas, išties Vilniui ranką? Arba atvirkščiai.
