Opozicijai šią savaitę pavyko sušaukti neeilinę Seimo sesiją, kurios metu bandyta įkurti laikinąją tyrimo komisiją.
Ji būtų tyrusi, kas ir kaip galėjo nutekinti informaciją Čilėje buvusiam K.Bartoševičiui apie tai, kad prokurorai ketina kreiptis į Seimą dėl jo neliečiamybės panaikinimo ir pateikti jam įtarimus dėl mažiausiai keturių vaikų prievartavimo.
Išties, beveik neabejotina, kad sužinojęs apie tai K.Bartoševičius staiga pranešė konservatorių Seimo frakcijos vadovybei, jog traukiasi iš parlamento.
Taip pat beveik neabejotina, jog buvęs konservatorių frakcijos narys žinojo, kad teisėsauga dar lapkritį yra gavusi kreipimąsi dėl galimo nusikaltimo, kurį jis esą įvykdė, kaip kalbama užkulisiuose, praėjusią vasarą.
Pati dešiniųjų vadovybė yra viešai sakiusi, kad apie savo ketinimus atsisakyti mandato K.Bartoševičius pirmą kartą prabilo praėjusią vasarą, nors priežasčių jis esą nepasakė.
Galimi šaltiniai, iš kurių Seimo narys jau pačioje istorijos pradžioje galėjo žinoti, kas jam gresia, – nusikaltimo aukos ir jų šeimos.
O apie tai, kad teisėsauga ketina pateikti jam įtarimus, jis taip pat galėjo sužinoti iš galimų aukų aplinkos arba teisėsaugos, arba konservatorių viršūnių.
Seimo opozicija mano, kad labiausiai tikėtinas būtent trečiasis variantas. Esą tą pačią dieną, kai K.Bartoševičius atsisakė mandato, jį apie tyrimą informavo partijos lyderiai, apie tai sužinoję savais kanalais.
Šiuos įtarimus pasunkino paaiškėjęs faktas, kad frakcijos seniūnė R.Morkūnaitė-Mikulėnienė tą dieną bendravo su K.Bartoševičiumi, – kaip ji pati prisipažino, „gavusi tam tikrų indikacijų“, kad turi jam paskambinti.
Vėliau politikė tikslino, jog tos „indikacijos“ – buvusio politiko žinutė „Signal“ programėlėje, kad jis ketina trauktis iš Seimo.
Nepaisant to, įtarimų šešėlis krito ir ant Seimo pirmininkės, Liberalų sąjūdžio lyderės V.Čmilytės-Nielsen – esą ji taip pat dalyvavo šioje operacijoje.
Žinoma, visi, kuriuos opozicija įtarinėja, visa tai audringai ir kategoriškai neigė, o komunikacijos vairą perėmęs G.Landsbergis pareiškė, kad tai pats S.Skvernelis, kaip buvęs policijos vadovas ir vidaus reikalų ministras, naudojasi savo įtaka ir šaltiniais teisėsaugoje ir režisuoja muilo burbulą.
Be to, G.Landsbergis pabrėžė, kad partija turi pagaliau nustoti atsiprašinėti, aiškintis ar tūpčioti, nes neturi su tuo, kas vyksta, nieko bendra.
Taigi konservatorių vedlys su šalininkais įveikė tuos dešiniuosius, kurie norėjo, kad partija prisiimtų didesnę atsakomybę ir pati imtųsi politinio aiškinimosi, kodėl K.Bartoševičius nusprendė taip staiga pasitraukti iš Seimo, kaip pasitraukė.
Todėl ketvirtadienį valdančiosios koalicijos balsais tyrimo komisijos sudarymui nebuvo pritarta.
Vis dėlto iškalbinga tai, kad net keliolika valdančiųjų balsuodami susilaikė. Tarp tokių buvo ne tik Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio atstovų ar net lyderių, bet ir grupelė konservatorių.
Nors formaliai susilaikymas šioje situacijoje reiškė tą patį, ką ir balsavimas „prieš“, akivaizdu, kad tai buvo simbolinis pozicijos, nepritariant dešiniųjų viršūnėms, pademonstravimas.
Kai kurie koalicijos partnerių lyderiai net viešai vis griežčiau ragina dešiniuosius nekišti galvos į smėlį ir nebėgti į aklą gynybą. Tą patį užkulisiuose kartoja ir dalis pačių konservatorių.
Be to, pastarieji dešinieji piktinasi, kad partijos vadovybė apskritai nesuvokia grėsmės ir problemos masto bei būtinybės kuo aktyviau ir iniciatyviau į ją reaguoti.
Tai, pasak tokių konservatorių, liudija ir G.Landsbergio sprendimas šią savaitę išeiti seniai šeimos suplanuotų atostogų.
Galima įžvelgti, kad skandalas ir konservatorių reakcija į jį (iš pradžių padrika ir sutrikusi, o po to agresyviai gynybinė ar net puolamoji) jau pasėjo nesutarimo sėklą ne tik valdančiojoje koalicijoje, bet ir pagrindinės valdžios partijos gretose.
Nepaisant viso to, G.Landsbergis ir jo aplinka kartoja, kad reikėjo „padėti brūkšnį“ ir neleisti opozicijai įsukti politikavimo rato.
Esą jei konservatoriai būtų pritarę laikinosios tyrimo komisijos kūrimui ir patys jos veikloje aktyviai dalyvavę, jiems tai nebūtų padėję ir jie būtų tik sudalyvavę kaip įrankiai opozicijos žaidime.
Gal ir taip. Tačiau dabar akivaizdu, kad dešinieji savo veiksmais tik dar labiau sustiprino įtarimų šešėlį ne tik tos visuomenės dalies, kuri ir taip nekenčia šios valdžios, bet ir tarp tų, kurie nežino, ką manyti.
Bet svarbiausia, kad G.Landsbergio norams „užbrėžti brūkšnį“ greičiausiai nelemta išsipildyti. Priešingai.
Jau kovo mėnesį prasidėsianti eilinė Seimo sesija iš karto po paskutinių himno žodžių „vienybė težydi“ gali startuoti nuo interpeliacijos Seimo pirmininkei V.Čmilytei-Nielsen ir Seimo vicepirmininko pareigas einančiai konservatorių frakcijos seniūnei R.Morkūnaitei-Mikulėnienei.
Beveik neabejotina, kad į viešumą pradės plaukti vis daugiau bylos detalių, o tai labiausiai tirštins šešėlį, krintantį pirmiausia ant dešiniųjų.
Tiesa, G.Landsbergis žadėjo, kad politinę atsakomybę dėl šio skandalo kas nors iš partijos vadovybės prisiims tik tuo atveju, jei būsimų savivaldos, Europarlamento bei Seimo rinkimų rezultatai bus akivaizdžiai prasti.
Vis labiau tikėtina, kad taip ir gali būti, nepaisant konservatorių noro kuo greičiau ir griežčiau užbrėžti brūkšnį.
