Misiją „Gyvačių sala“ vykdo Kaune įsikūrusi viešoji įstaiga „Iki pergalės“, o jos pavadinimui pasirinktas simbolinis vardas, primenantis istoriją, kai ukrainiečių gynėjai pademonstravo didvyriškumą ir drąsą necenzūriškai atsiliepę į Rusijos karinio laivo šaukinį pasiduoti be kovos.
Misijos pradžią žymi jos įkūrėjo ir idėjinio vado, Kaune gyvenančio Sigito Maliausko sprendimas jau antrąją karo savaitę vykti padėti ukrainiečiams kariauti su okupantais. Išgirdęs Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kvietimą atvykti į kariaujančią šalį, daug karinės patirties turintis vyras Ukrainoje ketino užsirašyti į užsieniečių legioną.
Tačiau sužinoję apie jo turimą patirtį Lietuvos kariuomenės gretose bei misijose Bosnijoje ir Hercogovinoje, Irake ir Afganistane, Ukrainos kariuomenės vadai iškart pasiūlė S.Maliauskui organizuoti būsimų karių mokymus.
Susibūrę į instruktorių grupę iš Lietuvos, prie kurios prisidėjo ir buvę fronte bei karinės patirties turintys kariškiai iš kitų valstybių, jie Ukrainoje jau apmokė per 8000 dažniausiai jokios karinės patirties neturinčių žmonių.
Vykdami į Ukrainą vyrai taip pat kartu veža Kaune sukauptus krovinius, gyvybiškai reikalingus fronte kariaujantiems Ukrainos kariams – maistą, kurą, aprangą, būtiniausią karinę įrangą.
– Ką pastaruoju metu dažniausiai vežate į Ukrainą ir iš kokių lėšų tai perkate? – „Laikinoji sostinė“ paklausė misijos „Gyvačių sala“ įkūrėjo S.Maliausko.
– Į Ukrainą vežame tiksliai tai, ko reikia kariams fronte. Šiuo metu sandėlyje Kaune yra sukaupta įvairių daiktų. Dalį jų nuperka mūsų rėmėjai – tarkim, susidėjo trys įmonės ir nupirko talpyklų su tepalu. Dalį žmonės aukoja, pavyzdžiui, naujas karines uniformas, kurias gal laikė spintoje.
Žinoma, nemažą dalį reikalingų daiktų tenka nupirkti patiems, todėl esame labai dėkingi visiems, kurie aukoja mūsų misijai.
– Tačiau pagrindinė jūsų misija – karių apmokymas, tiesa?
– Į Ukrainą kariauti vykome dviese, tačiau kai brigados, į kurią patekau, vadovybė sužinojo, jog turiu 21 metų dalyvavimo įvairiose misijose patirties ir esu ginklų specialistas, iškart pasiūlė organizuoti mokymus visai naujai brigadai, 480 žmonių. Taip ir prasidėjo mūsų veikla.
Kadangi ukrainiečiai nemokėjo net ištarti „Iki pergalės“, pasivadinome paprasčiau – misija „Gyvačių sala“. Manau, kad tos salos gynėjai, „pasiuntę“ raketomis ginkluotą rusų karinį laivą, pademonstravo labai didelę drąsą. Tai įkvepia mūsų komandą.
– Dažnai girdime, kad ukrainiečiai lengvai ir greitai mokosi karybos, ar tai tiesa?
– Taip, jie labai motyvuoti. Be to, visi supranta, kad tai yra jų gyvybės ir mirties klausimas. Kai po pirmųjų pratybų ir vėliau vykusių mūšių vėl susitikome su brigados vadu, jis pasakė: tie žmonės, kurie čia vėl susirinko gyvi, mačiau, buvo aktyvūs ir per jūsų mokymus. Suprask, tų, kurie neišmoko elgtis karo atveju, nebėra tarp mūsų – žuvo, buvo sužeisti.
Turime suprasti, kad Ukrainos kariuomenėje buvo per 100 tūkstančių paruoštų žmonių, dar pusę milijono žmonių jiems teko pakviesti į karą be pasirengimo. Mokymų poreikio mastai yra didžiuliai.
Iš pradžių mokėme kariauti turimais ginklais, dabar tenka mokyti jau su mums pažįstamais vakarietiškais. Tai nuolatinis procesas, į misijas vykstame kiekvieną mėnesį.
– Gal galite palyginti Ukrainoje vykstantį karą su kitomis misijomis, kuriose teko būti – 1999-aisiais Bosnijoje ir Hercogovinoje, 2003-aisiais – Irake, 2010-aisiais – Afganistane?
– Labai skiriasi ir patys konfliktai, ir situacijos. Ukrainoje šiuo metu vyksta ne kažkoks sukilimas ar kelių priešiškų grupuočių kovos – tai tikras karas, kuriame dalyvauja reguliariosios kariuomenės: artilerija, minosvaidžiai, tankai, aviacija.
Tiesą sakant, matęs esu daug visko, bet netikėjau, kad rusai puls Ukrainą. Buvau įsitikinęs, kad pasienyje sutelkta kelių šimtų tūkstančių karių kariuomenė yra tik grasinimas ir kad jie turės proto to nedaryti.
– Esate karys iš pašaukimo, ar galėtumėt gyventi be karo?
– Yra duomenų, kad ilgiausia pauzė, kai pasaulyje nebuvo karinių konfliktų, – vienas mėnuo. Esu vakarietiško mąstymo karys, mano mąstymas yra ne apie karą, o apie gynybą. Kaip apginti savo šalį, savo miestą, savo namus. Tuo skiriuosi nuo ruso, kuris eina nužudyti kito kario. Nors vertinu, kad karas rodo diplomatų nekompetenciją susitarti, Rusijos atveju yra kitaip, nes su Vladimiru Putinu susitarti neįmanoma ir, jei jam neduosime atkirčio, vieną dieną jis ateis ir prie mūsų durų.
Dedu pastangas apmokyti kuo daugiau karių Ukrainoje tam, kad man nereikėtų gintis čia, Lietuvoje.
– Šiuo metu gyvenate Kaune. Socialiniame tinkle esate rašęs, kad nereikėtų smerkti dabartinio miesto mero dėl jam priklausančių verslų Rusijoje. Nemanote, kad tai svarbu?
– Kaunas yra labai puikus miestas, strategiškai labai svarbioje valstybės vietoje, ne veltui buvo pasirinktas įkurti Laikinąją sostinę. Karo atveju miestas būtų svarbus strategiškai, per jį eina visi pagrindiniai šalies keliai.
Rašydamas nuomonę dėl Vičiūnų grupės verslų, turėjau omenyje, kad turime visų atžvilgiu būti vienodai kritiški. Nes dabar vienus labai viešai ir garsiai smerkiame, o prieš kitų lygiai tokią pačią veiklą užsimerkiame.
Jei kalbame, kad Kauno meras nenutraukia jam priklausančių įmonių veiklos Rusijoje, pakalbėkime ir apie tas 500 įmonių, kurios vis dar turi verslus Baltarusijoje, kuri tiesiogiai dalyvauja Rusijos kare su Ukraina. Pačioje Rusijoje vis dar įvairią veiklą vykdo net 200 lietuviško kapitalo įmonių. Ar tai normalu?
– Galima sakyti, kad vis dar yra manančių, jog galima turėti kokių nors santykių su Rusija ir dėl to nenukentėti?
– Tai labai priklauso nuo mūsų pačių, ką mes apie tai manome. Jei atsiras bendras požiūris, kad Rusija yra teroristinė valstybė ir santykiai su ja niekur neveda, tada bus ir pokytis.
Man protu sunkiai suvokiama, kaip galima turėti reikalų su šalimi, kurios kareivis pasivogė šuns būdą iš karo lauko. Kokio reikia būti mentaliteto, kad negalėtum pats savo šuniui net būdos sukalti?
