Dar daugiau, specialistai žodžių į vatą nevynioja – jie sako, kad tvarumas šiems kandidatams į Vilniaus miesto merus tikrai nėra prioritetas, o jų pažadai tik „pakišos“ miestiečių įgeidžiams, nekuriant tikrai tvaraus miesto vizijos.
Viešai skelbtos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad pagrindiniai pretendentai užimti Vilniaus miesto mero postą yra Artūras Zuokas, Mykolas Majauskas, Valdas Benkunskas ir Tomas Vytautas Raskevičius. Jie turi didesnį nei 10 proc. vilniečių palaikymą.
Tad šių politikų programos, esančios Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisijos Nr. 57 informaciniame leidinyje, tvarumo požiūriu ir buvo pasirinktos analizuoti.
Yra kur tobulėti
ES iki 2030 m. siekia išmetamų teršalų kiekį sumažinti 55 proc. (lyginant su 1990 m.), o iki 2050 m. tapti klimatui neutralia – ES miestai turės nedaryti jokio neigiamo poveikio klimatui, rašoma Europos Komisijos interneto svetainėje.
Be to, 2022 m. Vilnius kartu su Taurage pateko tarp 100 Europos miestų, kurie klimatui neutraliais siekia tapti greičiau – iki 2030 m. Šie miestai įgyvendins eksperimentinę inovacijų programą, sieks iki minimumo sumažinti CO2 emisijas ir perduoti gerąją praktiką likusioms šalims.
Be kita ko, Aplinkos ministerijos iniciatyva 2022 m. atliktas Lietuvos savivaldybių aplinkosaugos reitingas (toliau – Reitingas), rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė – daugiausiai taškų surinkęs miestas įvertinus, kaip savivaldybėms sekasi siekti proveržio ir įgyvendinti aplinkosaugos bei klimato kaitos mažinimo tikslus.
Nors Reitinge Vilniaus miesto savivaldybė paskelbta pirmos vietos nugalėtoja, surinkti 59,99 taškai iš 100 galimų rodo, kad Vilniui dar tikrai yra kur pasistengti.
„Tvari Lietva“ kalbintas VšĮ „Žiedinė ekononomika“ steigėjas, aplinkosaugos koalicijos narys Domantas Tracevičius atkreipia dėmesį, kad visoms Lietuvos savivaldybėms yra kur „pasitempti“, o padėtis dalyje jų, vertinant tvarumą, yra labai bloga. Anot jo, itin problemiška sritis – atliekų tvarkymas.
„Vilnius dar nėra pradėjęs atskiro maisto bei virtuvės atliekų surinkimo ir nėra pritaikęs esančios infrastruktūros, kad būtų galima tai daryti. Maisto ir virtuvės atliekos turėtų būti perdirbamos, maistiniai komponentai grąžinami į dirvą. Jau yra puikių pavyzdžių kituose Lietuvos miestuose, deja, Vilnius jais neseka“, – teigia specialistas.
Pasak jo, kitos aktualios Vilniaus miesto problemos – nuotekų valymas, želdynų tvarkymas ir oro užterštumas.
„Vilniaus centrinė dalis yra apsupta kalvų, tad oro tarša, kurią daugiausia sukelia transporto sektorius, sunkiai sklaidosi. Ji daro neigiamą poveikį gyventojams, sukelia susirgimus ir chroniškas ligas. Mažinti iškastinio kuro naudojimą šildymui ir transporto priemonių su vidaus degimo varikliais skaičių turėtų būti (miesto valdžios – ELTA) prioritetas“, – pabrėžia VšĮ „Žiedinė ekononomika“ steigėjas.
Tvarumas nėra prioritetas: radikalių sprendimų reikia dabar
D. Tracevičius, paprašytas pakomentuoti keturių anksčiau įvardytų kandidatų į sostinės merus rinkimų programas, sako, kad matyti kai kurių politikų pažadai pažaboti oro taršą ar daryti miestą patogų pėstiesiems ir dviratininkams, kas yra sveikintina. Vis dėlto, anot jo, tokie su tvarumu susiję pažadai programose labai epizodiniai, o atliekų ar klimato problematika jose visai neminimos.
„Akivaizdu, kad aplinkosauga ir tvarumas nėra prioritetas nei vienam kandidatui, o galėtų būti, nes tai yra ir gyventojų sveikata, ir noras gyventi švarioje aplinkoje, ir tvaraus verslo bei paslaugų galimybės“, – pabrėžia specialistas.
Vartotojų aljanso tarybos narė Rūta Trainytė teigia, kad nė vieno iš pagrindinių kandidatų į Vilniaus miesto merus rinkimų programa nėra nukreipta į iš tikrųjų tvaraus miesto kūrimą. Anot jos, programose matyti tik tam tikri tvarumo fragmentai, kuriuos „išlupus“ iš teksto būtų galima „pritempti“ prie tvarumo temos.
Ji sako, kad kažką kažkur apie tvarumą nugirdę, bet sistemiškai šio principo nesuprantantys kandidatai tvarumu laiko gyventojų naudojimąsi ekologišku viešuoju transportu, važiavimą dviračiais, perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Vis dėlto anot jos, tai labai siauras ir fragmentiškas tvarumo supratimas.
„Tam, kad programą būtų galima pavadinti tvaria, joje turėtume aiškiai matyti integruotą, visa apimantį tvaraus miesto gyvenimo suvokimą. Tvarumas – tai principas, kaip nepakenkdami gamtai ir ateities kartoms vykdysime savo ūkinę-ekonominę veiklą jau dabar, o ne po kelių kadencijų. Tai tam tikras balanso išlaikymas tarp žmogiškos veiklos, aplinkos apsaugos ir gyventojų gerovės. To balanso siekiame nusistatę darnaus vystymosi tikslus (DVT)“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovė.
Anot jos, nė vienas iš pagrindinių kandidatų į Vilniaus miesto merus savo programoje nepamini nei DVT, nei aplinkosaugos, socialinių ir valdysenos aspektų (angl. ESG – Environment, Social, Governance), kurie apima tuos tikslus.
„Nežinia, kaip bus pasiektas tikslas iki 2030 m. Vilniui tapti klimatui neutraliu miestu. Liko tik pora kadencijų – reikia itin radikalių sprendimų“, – pabrėžia ji.
Koncentruojasi tik į keletą sričių: apleidžia kitus svarbius klausimus
R. Trainytė atkreipia dėmesį, kad pavyzdžiui, A. Zuokui labai kliūva nešienautos Vilniaus pievos, jis laiko Vilnių netvarkingu miestu.
„Vis dėlto pievų nešienavimas yra itin svarbu miesto bioįvairovei atkurti ir mažinti karščio bangas, kurias jau patiriame ir kurios ateityje tik stiprės bei dažnės. Tai, kas vyksta šiuo metu Vilniuje – šienaujamos pievos tik ten, kur privalu, žaliųjų plotų atkūrimas, medžių, krūmų sodinimas – yra kaip tik tai, ką turi daryti klimato iššūkiams besirengiantis miestas“, – įsitikinusi specialistė.
Filosofas, politikos mokslų daktaras, VDU Filosofijos katedros vedėjas Mantas Davidavičius sako, kad pavyzdžiui, Valdas Benkunskas savo programą pradeda nuo žaliosios energetikos klausimo. Anot jo, tai, be abejonės, yra sveikintinas dalykas, tačiau programoje taip pat rašoma, kad bus stabdomi gatvių siaurinimo projektai ir sukuriama daug stovėjimo vietų automobiliams.
„Asmeninių automobilių eismas Lietuvoje šiuo metu yra vienas iš pagrindinių oro taršos šaltinių, tad pažadai gerinti sąlygas automobilių vairuotojams yra veikiau duoklė žmonių kasdieniam patogumui, tuokart paaukojant žaliojo kurso siekius“, – pabrėžia VDU mokslininkas.
Pasak jo, V. Benkunsko programoje esantis pažadas, kad pievos „vešėtų tik mažai lankomose teritorijose“ taip pat atrodo kaip pataikavimas ekologiškai neišprususiam, bet dažnam skoniui.
M. Davidavičius pabrėžia, kad panašus akcentas į greitas ir patogias keliones matyti ir M. Majausko programoje, taip pat A. Zuoko šūkyje „be kamščių!“. Anot jo, strategiškai žvelgiant – tai tikrai nėra žingsnis žalumo link.
„Patogios sąlygos automobilių eismui ir parkavimui viso labo sukuria sąlygas plėstis automobilių eismui. Kitaip tariant, nors mums visiems ir nemalonu tai pripažinti, bet jos veikia kontraproduktyviai. Todėl šiuo aspektu T. V. Raskevičiaus programa maloniai nudžiugina – šis politikas drįsta laikytis kontraversiškų, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje miestui ir planetai naudingų sprendimų, – įžvalgomis dalijasi jis.
Vis dėlto politikos mokslų daktaras pastebi, kad ir kiti kandidatai turi gerų pasiūlymų, susijusių su automobilių sukeliamos oro taršos mažinimu.
„Pavyzdžiui, daugelis akcentuoja viešojo transporto sistemos reformos būtinybę, kuri Vilniuje yra akivaizdi“, – teigia jis.
M. Davidavičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad dažnas kandidatas viešoje komunikacijoje pabrėžia, jog skatins žaliosios energetikos mieste plėtrą. Vis dėlto, anot jo, toks akcentas šiemet šiek tiek atrodo kaip savaime išsipildanti pranašystė.
„Juk reikia turėti omenyje, kad pernai saulės elektrinių skaičius Lietuvoje ir taip be jokių šių kandidatų pastangų itin smarkiai išaugo. Jei saulės elektrinių skaičius ir toliau taip augs – laimėjęs kandidatas galės iškilmingai pranešti – štai, pažadas įvykdytas“, – svarsto „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Be to, M. Davidavičius pastebi, kad programose minimi žalieji klausimai yra gana siauri tematiškai.
„Dauguma kandidatų koncentruojasi į energetiką ir kelius, tačiau komunikacijoje beveik visai apleidžia atliekų tvarkymo, žaliųjų zonų priežiūros, Neries vandens kokybės kontrolės ir kitus ne mažiau svarbius klausimus“, – vardija politologas.
R. Trainytė antrina M. Davidavičiui sakydama, kad vilniečiams kaip vartotojams svarbu ne tik vandeniliu varomas transportas, atsinaujinanti energetika, bet ir galėjimas įsigyti vietos gamintojų produkcijos, švarus oras, ekologiškas maistas, taupus vandens vartojimas, užimtumas, atliekų tvarkymas.
„Beje, apie atliekų rūšiavimo gerinimą ir galimybę vartotojams rūšiuoti maisto atliekas, savo programose kandidatai užsispyrusiai tyli. Tvarus vartojimas būtų išvis negaminti atliekų. Jei bent vienas kandidatas pasiūlytų idėjų, kaip tai padaryti, tada, sakyčiau, būtų ir tvaru, ir originalu“, – svarsto ji.
Programas vadina „pakišomis“ miestiečių įgeidžiams
M. Davidavičius pasidalija ir įžvalgomis apie galimas priežastis, kodėl priešrinkiminė komunikacija tvarumo temomis politikų programose gana ribota. Anot VDU Filosofijos katedros vedėjo, kalbant apie ekologinį tvarumą, reikia turėti omenyje, kad sąžiningai tvarus politinis kursas, kaip ir ekologiškas santykis su aplinka, turi savo kainą, kurią turime sumokėti.
„Negalime būti tvariais visiškai nieko neatsisakydami, nemažindami savo poreikių, neapribodami vartojimo. Didelė mūsų visuomenės dalis, atrodo, nėra to įsisąmoninusi arba nėra emociškai pasiruošusi kažką paaukoti dėl žalesnės ir sveikesnės planetos. Visi supranta, kad ekologijos siekti turėtume, tačiau, pavyzdžiui, mažai kas sutinka dėl to mažiau važinėti automobiliu“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
Jis sako, kad kažką panašaus matome ir daugelio kandidatų į Vilniaus miesto merus viešojoje komunikacijoje: tvarumo problemas bandoma įtraukti į programas, tačiau tai daroma stengiantis neužgauti vidutinio Lietuvos gyventojo „patogumo“ sampratos.
Panašios nuomonės laikosi ir R. Trainytė. Ji pabrėžia, kad programose labai aiškiai matyti kandidatų į Vilniaus miesto merus noras įsiteikti gyventojų dabartiniams įgeidžiams (omenyje turimos nešienautos pievos, kamščiai gatvėse), nekuriant tikrai tvaraus miesto vizijos, kurioje tilptų viskas – ir žmonės, ir aplinkosauga, ir ekonomika kaip ūkio valdymas. Specialistė pagrindinių kandidatų į Vilniaus miesto merus programas vadina „pakišomis“ miestiečių įgeidžiams ir pabrėžia, kad tvaraus miesto vizijų jose – nulis.
„Jei matytume bendrą viziją, tuomet kandidatų žadamas darželių, mokyklų, gydymo paslaugų prieinamumo gerinimas įgautų kažkokį kontekstą. Dabar tai eilinis chaotiškas prisigerinimas rinkėjui. Pažadėsime tai, ko trūksta, tik išrinkite, bet kas bus toliau – nors ir tvanas“, – svarsto specialistė.
Politinės valios ir lyderystės stoka
Vis dėlto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros vedėja profesorė Kristina Juraitė atkreipia dėmesį, kad politikai formuluodami pasiūlymus rinkėjams elgiasi racionaliai, pasirinkdami visuomenės darbovarkėje esančius aktualius klausimus, todėl ir tvarumo idėjos čia tarnauja tik kaip instrumentas būti populiaresniems už kitus.
K. Juraitė taip pat teigia, kad žvelgiant iš tvarumo politikos perspektyvos, artėjantys savivaldos rinkimai nėra kažkuo išskirtiniai. Anot jos, nors ir matome retorinius bandymus įvardyti tam tikras problemas, tačiau visuminio, strateginio požiūrio, kaip būtų galima spręsti aplinkosaugos iššūkius ir užtikrinti tvarumą ilgalaikėje perspektyvoje, pasigendame.
Profesorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad fragmentiška aplinkosaugos politikos darbotvarkė rodo politinės valios ir lyderystės stoką Lietuvoje.
„Deja, bet per tris nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesusiformavo žaliosios pakraipos politinė jėga Lietuvoje, turinti aiškią darbotvarkę ir viziją tvarumo, vartojimo, visuomenės dalyvavimo klausimais, – įžvalgomis dalijasi ji ir priduria, – bent jau kol kas atrodo, kad politinio klimato pokyčių teks palaukti.“
Kandidatai įvardijo kur kas daugiau planų
„Tvari Lietuva“ primena, kad viešai skelbtos reprezentatyvios visuomenės nuomonės apklausos rodo, jog surinkę didesnį nei 10 proc. vilniečių palaikymą pagrindiniai pretendentai užimti sostinės mero postą yra A. Zuokas, M. Majauskas, V. Benkunskas ir T. V. Raskevičius.
Savo ruožtu „Tvari Lietuva“ asmeniškai pasiteiravus šių kandidatų, ką jie darytų, kad Vilnius būtų tvaresnis, jei laimėtų rinkimus, pateikė kur kas daugiau ir išsamesnių su tvarumu susijusių planų bei pažadų. Vis tik daugumos iš jų rinkimų programose nematyti.
Toliau pateikiama po keletą minėtų politikų „Tvariai Lietuvai“ įvardytų svarbiausių pažadų, susijusių su tvarumu.
V. Benkunskas:
papildomą 100 mln. eurų paramą skirtų daugiabučių namų renovacijos projektams įgyvendinti. Taip pat prie valstybės skiriamos paramos iš savivaldybių biudžeto lėšų būtų papildomai finansuojama 15 proc. renovacijos projektų vertės. Būtų suteikiamas papildomas finansavimas mažajai renovacijai. Taip pat būtų skatinama nauja namų renovacijos forma – modulinė renovaciją;
šilumos tiekimą efektyvintų investuodamas į tinklų modernizavimą. Elevatoriniai šilumos punktai pastatuose būtų pakeisti į automatizuotus, taip pat būtų plečiami žemos temperatūros šilumos tinklai, diegiami atsinaujinančios energijos šaltiniai šilumos ir karšto vandens gamybai, panaudojama gamyboje susidaranti atlikinė šiluma;
savivaldybės viešuosiuose pastatuose naudotų tik iš atsinaujinančių energijos išteklių pagamintą elektros energiją. Diegtų saulės energijos panaudojimo sprendimus atsinaujinančių išteklių energijos bendrijose, numatydamas automobilių krovos stotelių plėtrą;
gerintų geriamojo vandens kokybę, taip pat vykdytų tikslingą nuotekų tinklų plėtrą, diegtų naujas aplinkosaugines priemones nuotekų valykloje;
tvarkydamas atliekų sistemą taikytų inovatyvius sprendimus: diegtų tūrio daviklius atliekų konteineriuose ir optimizuotų atliekų surinkimo maršrutus siekdamas CO2 emisijų minimizavimo, užtikrintų modernią atliekų tvarkymo infrastruktūrą rūšiavimui visiems vilniečiams;
imtųsi vandenilio gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių elektrolizės būdu;
kai būtų organizuojami nauji pirkimai, užtikrintų, kad būtų įsigyjami tik vandeniliu ar elektra varomi autobusai. Mieste nebeliktų senų troleibusų, o į gatves išriedėtų ne mažiau nei 159 naujos „ūsuotos“ transporto priemonės su autonomine rida;
siekdamas mažinti automobilių srautus, investuotų į viešąjį transportą, kad jis būtų ne tik ekologiškas, bet ir patogus bei tikslus kaip laikrodis. Būtų nutiesta 550 km pėsčiųjų takų, užbaigtas dviračių takų tinklo sujungimas;
sustabdytų brangius gatvių siaurinimo projektus ir vietoje to atnaujintų 95 proc. miesto gatvių, kurioms tai būtina, kad jos būtų saugios ir pralaidžios;
atsigręžtų į tvarią miesto plėtrą ir planuodamas naujus mikrorajonus visas reikiamas paslaugas numatytų vietoje;
inventorizuotų visus esamus medžius ir visais įmanomais būdais siektų juos apsaugoti. Siektų padidinti mieste augančių medžių vertę ir baudas už savavališką medžių kirtimą ar žalojimą.
M. Majauskas:
užtikrintų viešojo transporto kokybę ir prieinamumą vilniečiams – taip, kaip pats teigia, spręstų ne tik kamščių problemą, bet ir tausotų gamtą bei resursus;
visame Vilniuje sujungtų dviračių takus;
investuotų į kvartalinę renovaciją, modernizuotų gausiai apgyvendintus mikrorajonus – tai leistų priimti ekologiškiausius sprendimus ir kurti tvarią aplinką tvarkant gatves, kiemus, šaligatvius bei šilumos, vandens ir elektros tiekimo tinklus;
siektų, kad kokybiškos paslaugos – šeimos gydytojo kabinetas, darželis ir mokykla – būtų arčiau namų ir vilniečiams nebereikėtų kasdien užstrigti kamščiuose, kurie sukelia aplinkos oro ir triukšmo taršą. Tvarkytų esamas ir įrengtų trūkstamas parkavimo aikšteles daugiabučių rajonuose, tuo pačiu tvarkytų ir rūpintųsi žaliosiomis erdvėmis, želdynais;
remdamasis Kopenhagos pavyzdžiu, skatintų tarptautinių duomenų centrų steigimą, kurių perteklinė šiluma, gaunama aušinant procesorius, būtų panaudota pastatams šildyti – tai nereikalautų papildomų gamtinių išteklių ir mažintų dabartines šildymo sąskaitas;
rengtų saulės energijos kolektorius ant viešųjų pastatų ir skatintų saulės elektrinių įrengimą ant daugiabučių namų stogų.
T. V. Raskevičius:
tvaraus miesto viziją įgyvendintų dėmesį skirdamas miesto architektūrai, urbanistiniams sprendimams, miesto gatvėms, „žaliajai bangai“, mobilumui (judumui) mieste ir energetiniams sprendimams;
principingai taikytų 10 architektūros ir urbanistikos taisyklių įgyvendindamas naujus nekilnojamojo turto ir infrastruktūros projektus Vilniaus mieste, užtikrindamas aiškų ir vienodą jų taikymą visiems plėtotojams;
koncentruotųsi į urbanistinius sprendimus. Jis pabrėžia, kad miestas turi būti plėtojamas taip, kad visas reikalingas paslaugas miestiečiai galėtų pasiekti per 15 minučių nuo savo gyvenamosios vietos. Miestas turi būti vaikštomas;
tęstų Vilniaus gatvių „humanizacijos“ projektą, perrengiant transformuojamų gatvių planą bent dviem metams į priekį ir suteikiant galimybę vilniečiams pateikti savo pastabas ir pasiūlymus. Perteklinio važiuojamosios dalies asfalto plotas būtų perduotas pėsčiųjų ir dviračių takams, želdynams, viešojo transporto juostoms ir papildomoms parkavimo vietoms įrengti. Tęstų „Naujojo Vilniaus gatvių standarto“ įgyvendinimą;
laikytusi principo, kad miesto centrinėje dalyje gyventojų skaičius turi augti – toks sprendimas, anot jo, ne tik kuria miestietišką miestą, bet ir ilguoju laikotarpiu sprendžia judumo – t. y. kamščių ir automobilių sukeliamas oro taršos problemas;
taip pat laikytųsi principo, kad „miegamųjų“ rajonų transformacija turi vykti pagal MIESTAS+ programos keliamus tikslus, kai yra ne tik renovuojami daugiabučių namų fasadai juos apšiltinant, bet ir transformuojamos sovietinių rajonų gatvės bei viešosios erdvės;
siektų, kad mieste atsirastų daugiau žaliosios infrastruktūros. Nuolat prižiūrėtų esamas žaliąsias erdves ir kurtų naujas, diegtų inovatyvias, gamtiniais sprendimais pagrįstas kritulių surinkimo sistemas, tęstų ir didintų „žaliąją bangą“ – medžių, krūmų, vijoklių sodinimą miesto erdvėse;
atnaujintų viešojo transporto priemonių parką, prioritetą teikdamas elektra varomam viešajam transportui, diegtų sprendimus siekdamas efektyvinti viešojo transporto sistemą, pavyzdžiui, A juostų įrengimą centrinėje gatvės dalyje. Sujungtų Vilniaus dviračių takus į nepertraukiamą tinklą ir jį plėstų, sukurtų palankias sąlygas palaikyti ir plėtoti dalinimosi ekonomiką mieste ir plėstų elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą;
tęstų miesto šilumos tinklų izoliaciją (mažinant šilumos energijos perdavimo nuostolius iš pietvakarinės į šiaurinę miesto dalį), šilumos atžvilgiu netvarių gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų renovaciją ir atsinaujinančios energetikos gamybos plėtrą. Plėstų galimybes gyventojams rūšiuoti atliekas (pavyzdžiui, įrengiant maisto atliekų rūšiavimo talpyklas).
A. Zuokas:
imtųsi veiksmų prisidėti prie nulinės emisijos ekonomikos pasiekimo;
šilumos ūkyje didintų biokuro, atsinaujinančių išteklių bei kietojo atgauto kuro dalis ir mažintų iškastinio kuro naudojimą;
imtųsi aplinką saugančių iniciatyvų, dėmesį skirtų želdynams, parkams. Atsisakytų, kaip jis pats teigia, neracionalių žaliosios politikos sprendimų, diskredituojančių pačią žaliojo miesto idėją – atsisakytų absoliučios miesto nešienavimo politikos;
didintų gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų renovacijos tempus;
skatintų Vilniaus miesto, pirmiausia viešojo ir miestą aptarnaujančio tarnybinio transporto elektrifikaciją, viešojo transporto parko atnaujinimą ir naują efektyvią transporto rūšį – lengvąjį tramvajų – bei kitas modernias transporto formas, kurios sujungtų gyvenamuosius rajonus su miesto centru;
skatintų gyventojų jungimąsi prie centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų. Įvestų atskirą plėtros tarifą, kuris padėtų greitai atvesti būtinas vandens ir nuotekų komunikacijas į sodų bendrijas;
siektų įgyvendinti ES įpareigojimus atliekų tvarkymo srityje. Peržiūrėtų ir tobulintų atliekų sistemos valdymą. Atliekų tvarkymo srityje siektų naudoti inovatyvius ir veiksmingus sprendimus, tokius kaip nenaudojamų sąvartynų įveiklinimas atsinaujinančių energijos išteklių gamybai, didelių gabaritų atliekų aikštelių tinklo plėtra ir procesų automatizavimas. Inicijuotų pilotinį tunelinio atliekų surinkimo projektą.
Vilniaus mero rinkimuose taip pat kandidatuoja Seimo socialdemokratė Rasa Budbergytė, save išsikėlęs Seimo narys Aidas Gedvilas, partijos „Jaunoji Lietuva“ atstovas Ramojus Girinskas, Tautos ir teisingumo sąjungos lyderis Petras Gražulis, europarlamentaras iš „valstiečių“ Stasys Jakeliūnas, Seimo „darbietė“ Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Remigijus Lapinskas, Liberalų sąjūdžio atstovė Eglė Radvilė, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ atstovas Lukas Savickas, Nacionalinio susivienijimo atstovas Vytautas Sinica, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, Regionų partijos atstovas Valdas Tutkus.
Merų ir savivaldybių tarybų rinkimai Lietuvoje vyks kovo 5-ąją.
