Ukrainoje, Berdianske, nuo žinučių telefone ir tolumoje girdimo duslaus dundėjimo anksčiau nei įprastai akis atmerkė ir tarp Lietuvos bei Ukrainos šiuo metu gyvenantis politologas Alvydas Medalinskas.
Nors dar lemtingo ryto išvakarėse, vaikštinėdamas Azovo jūros pakrante, nujautė, kad galbūt paskutinį kartą gali pasimėgauti taikios Ukrainos vaizdiniu, jis vis tiek liko sukrėstas liguistu Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino planu ir nauja realybe, kurioje jau metus priversti gyventi ukrainiečiai.
Išskirtiniame interviu naujienų portalui lrytas.lt A.Medalinskas pasakojo, kodėl nusprendė pasilikti Ukrainoje, kokį vaizdą Berdiansko gatvėse išvydo pirmąją karo dieną, pavojingą pabėgimą iš okupuoto miesto ir akistatą su mirtimi.
– 2022-ųjų vasario 24-osios ankstus rytas, Lietuvoje žmonės pabunda nuo telefonuose skambančių pranešimų, kad į Ukrainą veržiasi rusų pajėgos, prasideda karas. Jūs tuo metu buvote Ukrainoje. Kaip jus pasiekė ši žinia? Tikriausiai puikiai pamenate, ką tuo metu veikėte ir kokia pirma mintis atėjo į galvą?
– Buvo girdėti dundėjimas, bet jis buvo gana duslus, nes fronto linija nuo Berdiansko dar buvo toli. Pati žinia mane pasiekė taip pat, kaip jus – iš visų pusių pasipylė skambučiai su klausimais, kur esu, kas vyksta. Pradėjo skambinti žurnalistai iš visų žiniasklaidos priemonių.
Kokios mintys užplūdo? Vasario 23 dieną aš buvau Berdianske, į kurį atvažiavau vasario 22 dieną, nes ten turėjau susitikimų. Iki to laiko buvau Mariupolyje, į kurį turėjau sugrįžti ir vakare. Ten buvo mano lagaminas, į Berdianską buvau pasiėmęs tik mažą lagaminėlį. Vasario 23-ąją, po vasario 21 dieną vykusio V.Putino pasisakymo, jau turėjau nuojautą, kad karas gali prasidėti. Ir anksčiau sakiau, kad karas gali prasidėti ne vasario 16-ąją ar kitą dieną, bet būtent vasario 23–24 dienomis. Išėjau prie Azovo jūros ir feisbuke parašiau tokį tekstą, kad galbūt tai yra paskutinis taikus vakaras.
Kai sužinojau, kad vasario 23 dieną negaliu grįžti į Mariupolį, nes vairuotojas, kilęs iš Berdiansko, tą vakarą manęs paprašė dar pasilikti, nuėjau į parduotuvę. Prieš tai susiskambinau su žmogumi, kurio bute apsistojau, ir pasakiau, kad nupirksiu daug visokių produktų, kurie gali ilgai stovėti, ir niekas nepraloš – jeigu karo nebus, viskas liks jums, jeigu karas bus, akivaizdu, jog tas žmogus negrįš, aš lieku ten ir tai bus mano atsargos.
Vidinę nuojautą, kad tuoj prasidės karas, turėjau nuo gruodžio mėnesio, kai V.Putinas pateikė ultimatumą NATO. Sakiau, kad, jeigu Vakarai pasiduos V.Putinui, karo gali nebūti, bet tada griūna visa tarptautinė saugumo architektūra, kyla didžiulis pavojus ir mums, Baltijos valstybėms. Jeigu Vakarai atmeta V.Putino ultimatumą – greičiausiai bus karas ir V.Putinas su visais savo liguistais įsitikinimais, kad jis yra pasaulio valdovas ir kitos šalys turi jam paklusti, matyt, puls Ukrainą.
– Sakote, kad nujautėte, jog tuoj prasidės karas, jo išvakarėse ėjote į parduotuvę. Ką joje matėte? Kaip elgėsi paprasti ukrainiečiai, ar jie taip pat plūdo į parduotuves, jautėsi panika? Pamenu, kad likus kelioms dienoms iki vasario 24 dienos per vieno kanalo žinias mačiau reportažą, kuriame kalbinti Kijevo gyventojai šypsojosi ir netikėjo, jog karas iš tiesų prasidės.
– Taip, iš tikrųjų tas (ramybės – aut.past.) jausmas buvo visoje Ukrainoje. Ne tik Ukrainoje, visa eilė mano kolegų ekspertų rašė, kad jiems buvo siurprizas, niekas netikėjo, jog karas iš tiesų prasidės. Sakiau jiems, palaukite, pasižiūrėkite į pasisakymus. Aš visą laiką sakiau, kad karas ateis ir jam reikia ruoštis.
Kai tik atvykau į Ukrainą sausio mėnesio pabaigoje, aš buvau labai nustebęs, sutikęs optimistiškai nusiteikusius Kijevo gyventojus. Jie netikėjo, kad karas bus. Aš nenorėjau jų gąsdinti, bet sakiau jiems, kad karas gali būti. Bet, kai Vakarai paskelbė NATO ir Europos Sąjungos šalių ambasadų evakuaciją, Kijeve atsirado didžiulis nerimas.
Vėlgi, kai nuvažiavau į Donbasą, pastebėjau labai įdomų dalyką. Tuomet jau žinojau, kad karas bus, nes, kalbėdamas su NATO šalių diplomatais tiesiai šviesiai paklausiau, ar jie evakuojasi, nes mano, jog puls Kijevą? NATO šalių diplomatai man tuomet rekomendavo išvažiuoti iš Ukrainos, bet, pajutęs žmonių nuotaikas po paskelbimo apie evakuaciją, labai tvirtai pasakiau, kad negaliu išvažiuoti, nes jūs išvažiuodami sudarote labai stiprų moralinį smūgį Ukrainai.
Nusprendžiau, kad kaip tik liksiu Donbase ir raginsiu savo kolegas, Vakarų ekspertus, kurie dar neišvykę, pasilikti Ukrainoje. Sakiau jiems, kad Kijevas būtų daug saugesnis, jeigu jūs, Vakarų diplomatai, tarptautinių organizacijų atstovai, liktumėte Kijeve. Nemanau, kad tada V.Putinas pultų ir raketomis apšaudytų Kijevą. Bet kokioje Ukrainos vietoje esantis Europos Sąjungos diplomatas yra tarsi savotiškas skydas, jeigu ta informacija yra žinoma.
Atvažiavęs į Donbasą labai nustebau. Kai kurie žmonės galvojo, kad, jeigu puola Kijevą, Donbaso nelies. Juo labiau, Mariupolio valdžia tvirtino, kad miestas yra labai stipriai saugomas, yra labai geri įtvirtinimai ir t.t. Kijeve nuotaikos buvo blogesnės, nei jos buvo Mariupolyje.
Taip kad tos nuojautos buvo labai įvairios, bet visai eilei mano pažįstamų Ukrainoje plataus masto karas buvo netikėtas. Nors buvo tokių, kurie evakavosi, ir aš pats padėjau neįgaliems žmonėms išvykti į Vakarų Ukrainą, nes dirbau su socialiniais klausimais.
Kalbant apie parduotuves, kai nuėjau vasario 23 dieną apsipirkti, jos buvo apytuštės. O jau vasario 24 dieną buvo milžiniškos spūstys ir šluojamos lentynos.
– Karui prasidėjus, negalvojote apie grįžimą į Lietuvą? Juk pirmosiomis dienomis, rodos, mažai kas tikėjo, kad Ukraina atsilaikys.
– Vienam diplomatui pasakiau, kad, jeigu man kažkas atsitiks, tai bus gyvas priekaištas jums, jog jūs bėgate ir paliekate Ukrainą.
– Gal galite papasakoti, koks yra jūsų santykis su Ukraina? Tiek prieš karą, tiek karo metu ten praleidžiate turbūt daugiau laiko nei Lietuvoje. Žmonėms smalsu, ką ten veikiate.
– Žmonai irgi atrodo, kad daugiau laiko praleidžiu ten. Sakyčiau, kad maždaug pusę laiko praleidžiu Lietuvoje, pusę – Ukrainoje.
Glaudų santykį su Ukraina turiu dar nuo 1988 metų. Buvau tas Sąjūdžio žmogus, kuris važiavo ieškoti Ukrainos demokratų, kai Lietuvoje jau buvo Sąjūdis, o Ukrainoje tokio judėjimo dar nebuvo. Bendravau su disidentais apie tai, kad jie kurtų demokratinį judėjimą. Vėliau teko daug dirbti su Ukrainos demokratais. Kai prasidėjo Euromaidanas, karas Donbase, bendravimas su ukrainiečiais buvo daugiau nei darbiniais santykiais. Tai buvo žmogiškas ryšys ir žmogiška atsakomybė. Prisimenu, kokia mums svarbi buvo kitų demokratinių valstybių parama Sausio 13 dieną.
Ukraina užsiiminėjau jau seniai, bet ne Donbasu. Juo pradėjau užsiiminėti nuo 2014 metų. Įvyko taip, kad Lietuvos politologas, nieko nežinantis apie Donbasą, pasinėrė į jį ir pažino. O pažinęs tapau tokiu tarptautiniu ekspertu, kaip čia kukliau pasakyti, kad nekukliai neskambėtų – turbūt vienu geriausių tarptautinių ekspertų, kuris pažįsta Donbasą. Kartais net geriau už kai kuriuos Ukrainos ekspertus.
Keletą metų skaičiau paskaitas Ukrainos kariams apie Donbasą. Taip pat ir kariams, kurie patys kilę iš Donbaso. Paradoksalus atvejis, bet taip. Aš aplankiau daugiau nei 50 Donbaso gyvenviečių, dėl to dabar, kai vyksta karas, kiekvienos gyvenvietės, jeigu ji nėra labai labai maža, pavadinimas man kažką sako. Aš tą vaizdą, pavyzdžiui, kas yra Vuhledaras, turiu savo akyse – kur ten kas stovi, kaip gali išsidėstyti kariuomenė ir pan.
Nuo 2016 metų Ukrainoje visus metus nuomojausi butą, iki pat praėjusių metų. Ne tai, kad mėnesiui ar savaitei, bet visiems metams, net kai manęs ten nebūdavo. Gyvenau ten ir Mariupolis buvo pagrindinis mano veiklos taškas, iš kurio važiavau po Donbaso teritoriją, vėliau prisidėjo ir Paazovės teritorijos dalis. Tuomet darbavausi kaip tarptautinis ekspertas, dirbau su įvairiais partneriais tiek iš ES, tiek atskirų Europos šalių, tiek Ukrainos nevyriausybinėmis organizacijomis.
Skaičiau paskaitas Ukrainos universitetuose ne tik gynybos tematika.
– Jūs iš Ukrainos dėstote paskaitas ir Lietuvoje?
– Taip. Čia jau kovido situacija, kuri padiktavo distancinį dėstymą. Truputį skeptiškai žiūriu į dėstymą be gyvo kontakto su studentais, nes man jis buvo labai svarbus. Bet jau kovido metu, kai atsirado tokia galimybė, viskas pavyko natūraliai ir dabar jau praktiškai visą kursą pravedu iš Odesos ar kokio kito miesto. Net ir kaukiant oro pavojaus sirenoms.
– Grįžkime prie pirmosios karo dienos. Kas tądien dėjosi Berdiansko gatvėse?
– Pamenu, išėjau į visiškai tuščią krantinę ir daviau interviu. Tuo metu prie parduotuvių buvo pilna žmonių. Rusų kariuomenė iš karto neužėjo į Berdianską, ji prie Berdiansko priartėjo vasario 27 dieną. Į miestą nesiveržė, tiesiog užblokavo du kelius, vedančius į Berdianską. Jų pagrindinis taškas buvo Mariupolis.
Berdianske pirmoji karo diena buvo informacijos gaudymas, kas darosi visoje Ukrainoje ir žmonių sąmyšis vis dėlto suvokus, kad karas atėjo. Žmonių gatvėse praktiškai nebuvo, bet, tie, kuriuos pamačiau, buvo be galo sunerimę. Pagrindinė judėjimo kryptis buvo parduotuvė ir susirūpinimas, kad jau šito ar šito produkto nebėra.
Kavinių, esančių Berdiansko krantinėje, savininkai ragino kuo greičiau jas uždarinėti, užkalinėti langus, nes iš kitų vietų jau žinoma, kad lekia raketos, dūžta langai.
– Kaip jau užsiminėte, rusų kariuomenė į Berdianską įžengė po kelių dienų. Kiek pamenu, jūs iš karto neišvykote, dar kurį laiką buvote okupuotame mieste?
– Taip, praleidau ten dar mėnesį.
– Kodėl neišvykote ir kada nusprendėte, kad jau reikia išvažiuoti?
– Rusų kariuomenės atvykimas į Berdianską buvo labai netikėtas. Teko daug bendrauti su karininkais, žinojau, kad prie Melitopolio stovi labai stiprūs įtvirtinimai, o tiltą iš Krymo gali susprogdinti. Kariuomenė buvo nutolusi apie 80 km nuo Berdiansko. Įvyko dalykas, kurį ukrainiečiai iki šiol bando išsiaiškinti. Kas atsitiko, kodėl buvo atidaryti visi keliai?
Pamenu, kalbėjausi su vienu diplomatu ir staiga vienas žmogus man parašo: „Alvydai, rusų kariuomenė prie Berdiansko. Užimti abu keliai.“ Negaliu pasakyti tiksliai, kokie būtų buvę mano planai, bet greičiausiai aš nebūčiau laukęs okupacijos, būčiau judėjęs per Zaporožę kur nors link Kijevo. Norisi palaikyti Ukrainą, jos žmones, o ne sėdėti kaip įkaitui okupuotoje teritorijoje. Man buvo netikėta, kad taip nutiko. Maniau, rusų kariuomenės pajudėjimas yra dengiamas iš Mariupolio, prie Melitopolio, iš Krymo pusės.
Prasidėjo okupacija, kuri buvo kaip visiška kilpa, nes visi keliai buvo užblokuoti.
Kodėl aš išvykau? Pagal savo sąžinės jausmą negaliu matyti vykstančio neteisingumo. Prasidėjo žmonių protestai prieš okupaciją. Išėjau į vieną jų kaip stebėtojas ir pamačiau tam tikrus netobulumus juos organizuojant. Jie skelbė, kad protesto akcijos bus kiekvieną dieną, bus informuojama, kada, bet jie rinkosi tik miesto aikštėje, o visur kitur apie juos mažiau kas žinojo. Aš su jais pasikalbėjau ir tapau kai kurių aktyvistų konsultantu, kaip organizuoti protestus. Turėjau patirties iš Sąjūdžio laikų, nes tuomet buvau atsakingas už visų svarbiausių įvykių – demonstracijų, manifestacijų, protesto akcijų, lapelių gaminimo, atsišaukimų – organizavimą. Mes pradėjome kalbėtis, daviau jiems savo telefono numerį.
Kovo 20 dieną, kai okupacija užsitęsė, buvo aišku, kad reikia bandyti iš ten išvykti. Pasiūlymai, kuriuos gavau, buvo labai keisti, pradedant nuo visiškai avantiūrinio, vos ne pasiimk kuprinę, pas tave naktį ateis žmogus, tik nekreipk dėmesio, kad jis ateis su automatu, bus dar kiti žmonės, ir mes tave pravesime per fronto liniją. Sakau, kaip jūs mane pravesite, yra blokpostai ir visa kita, kaip pagaliau praeisime per pagrindinį kelią? Jie sako, čia mūsų reikalas, mes tave pravesime, bet taip, operacijos sėkmė yra 50/50.
Taip pat buvo komerciniai variantai. Atsirado organizacijų, kurios siūlė pravesti už pinigus. Sakau, aš neturiu tiek pinigų, man mano gyvybė yra svarbi.
NATO šalių ambasados domėjosi mano likimu, buvo įrašiusios mano pavardę į savo informacinius šaltinius. Pradėjome ieškoti variantų, kaip mane ištraukti, kokią apsaugą duoti. Vokiečiai man pasiūlė variantą, kad apsimesčiau vieno jų portalo bendradarbiu. Tada sutarėme su LRT, kad esu jų bendradarbis. Taip atsirado LRT bendradarbio pradžia. Maniau, kad visa tai mane saugo. Pasirodo, kad tai nesaugo. Jokiomis priemonėmis išeiti nepavyksta.
Kovo 20 dieną buvo protestas prieš rusų okupacinę valdžią, jis buvo išvaikytas, o prieš savaitę buvo sulaikytas vienas iš tų protestų organizatorių. Jis turėjo mano telefono numerį. Kovo 20 dieną gatvėje mane pamatę žmonės sako: „Tu dar čia? Juk yra nurodymas kovo 21 dieną tave suimti. Turi pusę dienos atrasti kokį nors variantą iš čia išvažiuoti.“ Supratau, kad viskas, reikia eiti va bank. Kilo iššūkių, kaip surasti automobilį, nes niekur benzino nebuvo, automobilį, kuriame būtų vietos, kaip išvažiuoti ir pan. Per savo pažįstamus, su kuriais dirbome Donbase, atradome variantus ir mane išvežė. Blokpostus teko kirsti pačiam.
Prie pirmojo blokposto budėjo buriatai. Jie mus ramiai praleido, nieko neklausė. Prie antro blokposto išgirdau, kad Vakarų žurnalistus reikia šaudyti vietoje. Supratau, kad visa tai man reikia dėti į šoną ir nekalbėti, jog aš esu žurnalistas.
Kadangi norėjau pasinaudoti ta istorija ir buvo visi dokumentai, kad aš esu LRT bendradarbis, važiuodamas per blokpostus ištryniau iš feisbuko pranešimus, kuriuose esu su žmonėmis, kurie yra su karine uniforma, kuriuose rašiau apie bendradarbiavimą su ukrainiečiais. Bet palikau kai kurią informaciją iš protestų, vaizdo siužetus, nuotraukas – visą savo veiklą, kuri buvo žiniasklaidoje, manydamas, kad čia yra mano argumentas.
Tapo aišku, kad mano mobilusis telefonas su tais įrašais ir bet koks dokumentas apie žiniasklaidą yra mano priešas. Teko sugalvoti visą eilę kitų pasiaiškinimų, išlaikyti jų nepaniekinančią, neišsigandusią veido mimiką. Net neabejoju, kad buvau per plauką nuo suėmimo, o gal net ir nuo mirties. Įsitikinau, kad žmogaus protas veikia kaip kompiuteris: išgirdus klausimą, greitai prašoka visi galimi atsakymų variantai, ir galvoje turi būti atrastas optimaliausias variantas, o gal net toks originalus, kad klausiančiajam pasirodytų neįtartinas ir nelabai toli nuo teisybės.
Iš viso pravažiavome gal 17 blokpostų. Jei ne prie kiekvieno, tai bent prie kas antro, kas trečio buvo skirtingos istorijos. Viskas primena detektyvą. Akistatą su mirtimi. Neapykanta bet kokiam žmogui iš Vakarų buvo labai didelė. Mano, kaip Lietuvos piliečio pasas, man buvo labiau minusas, jei pliusas.
– Dabar gyvenate ir dirbate iš Odesos. Esate ne kartą pasakojęs, kad tenka išbūti ir be elektros...
– Nėra taip, kad gyveni be elektros, tiesiog vyko vadinamieji planiniai arba neplaniniai elektros atjungimai, priklausomai nuo to, ar buvo pažeistos elektros jungtys. Nuo to priklausydavo kiti dalykai – jeigu nėra elektros, nėra ir karšto vandens, interneto.
Bet, pavyzdžiui, Odesoje tie klausimai buvo išspręsti, nes atsirado „nepalaužiamumo“ punktai, kuriuose galima pasikrauti mobilųjį telefoną, yra šviesa. Viešbučiuose atsirado generatoriai. Savo bute tu gali neturėti elektros, bet, jeigu įsikuri viešbutyje, kuris savo reklamoje skelbia, kad jame yra generatorius, mažų mažiausiai gauni karštą vandenį, šildymą, internetą kambaryje. Tik gali neturėti šviesos, nes apšviesdavo tik mažą viešbučio priėmimo teritoriją, o kambariuose būdavo tamsu.
Paskutinę savaitę elektra išvis nebūdavo išjungiama. Skaitau rusų svarstymus, kad jie suprato, jog ši politika daužyti energetinę infrastruktūrą yra neefektinga. Gal galima teigti, kad Ukraina kaip ir atsilaikė prieš tokio pobūdžio karą.
– Kaip apskritai per šiuos metus pasikeitė paprasto ukrainiečio kasdienybė, buitis? Kaip vyksta darbai, mokslas? Prie kokių iššūkių sunkiausia priprasti?
– Dėl ėjimo į darbą, mokymosi yra įvairiai. Kai yra ekstra situacijos, žmogus gali neiti į darbą, gali dirbti nuotoliu, taip pat ir iš tų „nepalaužiamumo“ punktų, jeigu yra problemų su internetu.
Žmonės parodė labai didelį solidarumą. Jeigu šiaip kavinės būna nepatenkintos, kai žmonės ateina pasiimti tik kavos ir sėdi, norėdami naudotis internetu, šiuo atveju kaip tik rozečių kištukai buvo net išnešti į lauką. Kai dar buvo šilta, matydavau, kaip ant laiptelių sėdi daugybė žmonių, kurie kažką daro su mobiliaisiais telefonais ir pan. Buvo įvestas grafikas – nepaisant to, valgai ar ne, buvo įvestas laikas, kad tokiose kavinėse galima sėdėti dvi valandas.
Iš tikrųjų gyvenimas įgijo tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, eidamas vakare per tamsų miestą, matai šviečiančius langus, bet tuo pačiu ir neveikiantį šviesoforą, lempas. Supranti, kad šioje gatvėje nėra elektros, o visa gyvybė egzistuoja iš tų burzgiančių generatorių. Miestas atrodo kaip burzgianti statybų aikštelė. Nepaisant visų kalbų, kad žmonės pradės bėgti, iš Odesos praktiškai jokio bėgimo nebuvo.
Girdėjau vieną istoriją traukinyje, kaip merginos iš Zaporožės, kurios buvo išvažiavusios į Vakarų Ukrainą, vėliau vis dėl to nuspendė grįžti. Sutikau jas grįžinėjant. Jos pasakojo, kad jos gyveno kaime, Vakarų Ukrainoje, manė, kad ten yra saugiau dėl apšaudymų. Ten nebuvo nei šildymo, nei elektros. Vakarais jos susirinkdavo į vieną kambarį ir, kadangi būdavo tamsu, kalbėdavo, dainuodavo arba dar kažką veikdavo.
Į gatvę negalima išeiti be žibintuvėlio. Taip, yra mobilusis, bet jis gali išsikrauti. Kilo didžiulė problema, nes žmonės neturėjo atšvaitų. Dėl to keliuose kilo daug avarijų, daug užmuštų žmonių. Prasidėjo gaisrai. Geriau gyvenantys žmonės pirko generatorius, juos pastatydavo balkone ir nuo to kildavo gaisras. Atsirado naujų dalykų, kurių anksčiau nebuvo. Generatoriai tapo kasdienybe.
Žmonės viską priima kaip tam tikrą neišvengiamybę.
– Ukrainos ambasadorius Lietuvoje P.Bešta pranešė, kad V.Zelenskis planuoja atvykti į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje ir tikisi, jog iki to laiko situacija fronte bus drastiškai pasikeitusi. Turint omeny kalbas, kad Rusija pavasarį ruošiasi dideliam puolimui ir lėtai į Ukrainą keliaujančią Vakarų ginkluotę, ar toks lūkestis yra realus?
– Sakykime, šis lūkestis yra sąlyginai realus, jeigu yra įvykdomos kelios sąlygos. Manau, kad kovo mėnuo bus labai sunkus Ukrainai. Spaudimas toliau didės, Ukraina priešinsis, bet, jeigu Ukraina atsilaikys, o Vakarai iki kovo galo pristatys žadėtą ginkluotę, tokiu atveju yra įmanomas Ukrainos kontrpuolimas. Klausimas, kiek toli tas kontrpuolimas gali pavykti, ar rusai jį sustabdys, kiek toli Ukraina gali nueiti? Ir ar nuo to kontrpuolimo gali užsibaigti karas?
Jeigu karas užsibaigia sėkmingu Ukrainos kontrpuolimu ir Rusija staiga sugalvoja pasitraukti iš visų užimtų teritorijų (klausimas, ir kas yra užimtos teritorijos), NATO tikrai turi priimti sprendimą dėl Ukrainos priėmimo. Nepaisant to, kaip išsispręs teritoriniai klausimai, Vilniuje turi būti labai aiškiai pasakyta, kad Ukraina turi būti NATO nare. Ne kada nors, o iš karto, kai tik karas baigiasi.
Tuomet V.Putinas supras, kad viena sąlyga yra neabejotina – Ukraina tampa NATO nare. Jeigu vyks diskusijos, kuriose bus sakoma, kad „durys yra atviros“, bus šalių, kurios stums visokius Ukrainos neutralitetus, V.Putinas supras, jog Ukraina toliau lieka pilkojoje zonoje.
Aišku, Ukrainą labai gelbėja sprendimas birželį pradėti derybas dėl jos narystės Europos Sąjungoje. Pats visai neseniai pasirašiau įvairių politikų, ekspertų, visuomenininkų raginimą, kad šis sprendimas būtų priimtas.
– Šiandien tarsi vyrauja įsitikinimas, kad esame kaip niekad saugūs, nes Vakarai galiausiai suprato, kas yra Rusija, susivienijo, iš stalčių išsitraukė apdulkėjusius gynybos planus, pradėjo stiprinti savo kariuomenes. Kiti kaip tik pabrėžia, kad tarptautinė sistema jau seniai nebuvo tokia nestabili. Esame kaip niekad saugūs ar atvirkščiai?
– Mes esame daug saugesni, nei buvome iki 2022 metų vasario 24 dienos. Neabejoju, kad V.Putinas vasario 24 dieną ant stalo galėjo turėti du puolimo planus: vienas – pulti Ukrainą, kitas – Baltijos valstybes. Jis puolė Ukrainą, nes ir Vakarų, ir rusų žvalgyba vienu balsu tvirtino, kad Ukraina bus paguldyta per tris dienas.
Ką V.Putinas būtų daręs, jeigu Ukraina būtų taip sutriuškinta? Aš manau, kad jis nedelsdamas būtų puolęs Baltijos valstybes. Jeigu taip būtų nutikę, mes matome, kaip ilgai bunda NATO. Visus metus. Galime suprasti, kokia situacija būtų buvusi. Aišku, gal NATO būtų labiau reagavusi, nes Ukraina nėra Aljanso narė.
Šia prasme mes esame saugesni, nei iki vasario 24 dienos. Mano giliu įsitikinimu, mes būtume turėję labai daug problemų, kai kai kurios įtakingos NATO šalys būtų pradėjusios svarstyti, ar reikia ginti Baltijos valstybes, ar ne.
Yra ir kita pusė atsakymo. Vien dėl to, kad Ukraina ilgai laikėsi, NATO, kaip miegančioji gražuolė, prabudo. Prabudo labai didele – Ukrainos žmonių – kaina, kurie pasiaukojančiai gina savo valstybę ir bendrą Europos saugumą. Šia prasme mes vėlgi esame saugesni.
Bet, yra teisūs ir tie žmonės, kurie sako, kad dabar problema yra ne tik Rusija, bet ir Kinija, Iranas, Izraelis. Tarptautinė sistema tampa labai trapi, nes tai yra labai galingos jėgos. Be to, Rusija yra valstybė, kuri turi branduolinį ginklą. Pasaulis tapo labai nesaugus. Jis tapo daug nesaugesnis, nei buvo prieš dešimt metų.
Labai svarbu suvokti, kad esame bendrijoje šalių, kurios tai labai gerai supranta. Šia prasme būtent įvykiai Ukrainoje pažadino Vakarus, kurie, deja deja, pramiegojo rusiškojo fašizmo-putinizmo gimimą.
Ne kartą sakiau partneriams Vakaruose – jeigu jūs nereaguosite, šis monstras augs, ir, jeigu jūs dėl visokių savo dujų ir kitų reikalų darysite nuolaidas, elgsitės neryžtingai, V.Putinas išaugs Donbaso marškinėlius ir grasins ne tik Ukrainai.
Dabar visi supranta, kad tai nebuvo situacijos dramatizavimas.
