Pasak jo, nors karo Ukrainoje akivaizdoje Aljanse ir buvo sumišimo, NATO savo vienybės egzaminą tikrai išlaikė.
Apie tai G.Jeglinskas kalbėjo „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“.
Aplankė ir beviltiškumo jausmas
Paklaustas, kaip NATO būstinė ir vadovybė lemtingą praėjusių metų vasario 24-ąją pasitiko žinią apie prasidėjusį karą, G.Jeglinskas pirmiausia pažymėjo, jog iki pat pirmosios Rusijos pradėto karo dienos NATO darė viską, ką galėjo, kad to karo nebūtų.
„Buvo daromi įvairiausi viražai dėl diskusijų su Rusija, buvo sušauktas ir NATO bei Rusijos tarybos posėdis. Tai buvo 4 valandų maratonas, kuriame realiai nieko nebuvo pasiekta, bet matėme tik Rusijos dalyvių pagiežą, panieką, neapykantą visai Vakarų sistemai ir tuos pačius teiginius, kuriuos Putinas prieš tai kalbėjo.
Tokius pačius teiginius, kuriuos dabar vis dar girdime iš Rusijos valdžios atstovų“, – prisiminė G.Jeglinskas.
Buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas pridūrė, jog V.Putino pradėta plataus masto invazija į Ukrainą visus Aljanso prioritetinius darbus iš karto nustūmė į antrą planą.
„Jei pažvelgtume į dieną prieš, vis tiek planas buvo toks, kad bus Madrido viršūnių susitikimas, mūsų pagrindinė užduotis yra pasitvirtinti 2030 metų viziją, kokie mes būsime po dekados, į ką mes fokusuosimės, kaip stiprinsimės politiškai ir kariškai. <...>
Visi tie klausimai ir išliko svarbūs, bet karas nubloškė visa tai į antrą planą. Pagrindinis dalykas buvo tas, kad 5 valandą ryto, kai gauname skambučius, visi turime susirinkti vadovybėje, ir prasidėjo toks iš dalies ir ieškojimas, kokia NATO rolė šitame dalyke“, – dėstė G.Jeglinskas.
Jo teigimu, nors britų ir amerikiečių žvalgyba ilgai stebėjo situaciją ir matė prie Ukrainos sienų pritrauktą Rusijos kariuomenę, iki paskutinės nakties esą niekas negalėjo pasakyti, ar karas tikrai bus. Tai, kad invazijos mastas bus toks platus, pasak pašnekovo, nesitikėjo net pats Aljansas.
„Aišku, dabar, kai skaitome Putino pranešimus, tai buvo labai rimta. Tie visi jo beprotiški pamąstymai apie Ukrainą, jos nebuvimą, jos išgalvotumą, ape tai, kad viskas atėjo iš Rusijos kultūros, pasirodo, jo savimonėje, jo galvoje yra tikra“, – kalbėjo buvęs NATO pareigūnas.
Svarstydamas apie tai, ką buvo galima padaryti anksčiau, kad Rusija apskritai neturėtų planų veržtis į Ukrainą, G.Jeglinskas pripažino, kad šios valstybės veiksmai buvo gerokai per ilgai toleruojami. Anot jo, V.Putinas supranta tik galios kalbą, todėl būtina jam parodyti jėgą, užbrėžti linijas, ir jos turi būti tikros.
„Laiką būtų galima atsukti atgal iki pat Bukarešto NATO susitikimo, kai lyderiai sutarė, kad Ukraina ir Gruzija galbūt turėtų būti narės, bet po to nieko neįvyko. Ir po to buvo daugybė žingsnių, raudonų linijų, kurias Rusija peržengė ir nieko negavo atgal – ar tai būtų Gruzijos invazija, ar Ukrainos visas 2013–2014 metų konfliktas. <...>
Daug tų linijų krito, labai sunku yra tokiam žaidime kažką įrodyti tokiam žaidėjui, kaip Putinas“, – svarstė buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas.
G.Jeglinskas prisipažino, jog ir pats jautė kartėlį dėl lėtos Aljanso reakcijos, tačiau dar kartą pažymėjo, jog sprendimai dėl ginkluotės priimami bendru visų NATO narių sutarimu.
„Buvo ganėtinai liūdna stebėti mus pačius ten, kai mes teigiame, kad esame stipriausias karinis politinis Aljansas istorijoje, mes smerkiame Rusiją, palaikome Ukrainą, bet NATO gins savo sienas. Reiškia, ne Ukrainą, o savo sienas. Ir tu matai žūstančius žmones, raketas, ir mes lyg toliau tik kalbame. Toks buvo jausmas, kuris taip bejėgiškai atrodė“, – prisiminė jis.
Neabejoja, kad Ukrainoje norėtų apsilankyti ir NATO vadovas
G.Jeglinsko teigimu, kiekvienas demokratinės šalies lyderis, priimantis sprendimus dėl karinės paramos, turi įvertinti vidinę savo politiką. Tą esą parodo ir JAV vadovo Joe Bideno laikysena.
„Artėjo vidurio Kongreso rinkimai, tai paramai sukurti ir išlaikyti reikia daug politinių machinacijų, kurias reikia atlikti viduje. Tai nėra taip paprasta – mes nesame autoritarinės valstybės, kur ateis lyderiai, ir sakys, kad viskas, duodame tiek, tiek, ir einame pirmyn. <...> Matome daug atsargumo, kuris atsirado Vakaruose“, – dėmesį atkreipė pašnekovas.
NATO dirbęs G.Jeglinskas taip pat išskyrė tris faktorius, kurie, jo manymu, lėmė tai, kad šiandien Ukraina gauna kur kas solidesnę paramą, nei buvo žadama karo pradžioje.
„Pirma yra ukrainiečių sėkmė kovos lauke, kur jie įrodė prieš visus tuos, kurie jais netikėjo, kad jie gali kovoti, atsilaikyti, netgi atsimušti ir eiti pirmyn. Antra – Rusijos nesugebėjimas kare atlikti savo paprastų užduočių, visiškas pralaimėjimas paprastose situacijose. Trečia yra brutalumas, kuris pasimatė Bučoje ir kitur.
Tas visų šių faktorių kokteilis įrodė, kad galime duoti Ukrainai vis daugiau, jie gali vis toliau atsimušti ar net atsikovoti teritorijas. Bet ukrainiečiai dėl to turėjo parodyti savo valią, drąsą ir sugebėjimą mūšio lauke įveikti Rusiją“, – vardijo pašnekovas.
Buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginkluotę teikia ne pats NATO, o šiam Aljansui priklausančios šalys.
„Žiūrėdamas į prezidento J.Bideno vizitą Kijeve manau, kad apmaudžiausiai jautėsi Jensas Stoltenbergas, nes jis irgi norėtų ten būti. Kaip žmogus, kaip moralinis lyderis, kaip demokratinio aljanso lyderis garantuoju, kad jis norėtų būti ten ir paremti. Bet jis to negali daryti, nes kaip aljansas NATO Ukrainoje neveikia.
Tai yra JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija – visos didžiosios ir mažosios šalys, visos remiame dvišaliu formatu. Visos demokratijos apsijungia ir remia demokratiją“, – pabrėžė G.Jeglinskas.
Vadinamasis 5-asis NATO straipsnis iki šiol buvo aktyvuotas tik vieną kartą – 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Paklaustas, kas turėtų nutikti, kas jis būtų aktyvuotas dar kartą, pašnekovas išskyrė tai, kad apie savo problemas nuolat garsiai kalbėti privalo kiekviena valstybė.
„NATO narių tuomet buvo žymiai mažiau – 2001 metais bent per pusę mažiau jų buvo, tai tą sprendimą priimti šiek tiek lengviau. <...> Kiek teko kalbėti su tuo metu buvusiu generaliniu sekretoriumi, per 15 valandų jis turėjo tą sprendimą. <...>
Kalbant apie scenarijus, kurie yra rytų Europoje – ką reiškia žali žmogeliukai, ką reiškia hibridinės atakos? Nuolat apie tai turime kalbėti ir diskutuoti NATO formatuose, kad tos temos būtų nepamirštamos.
Apie pabėgėlius kalbėjome, kurie per Baltarusiją ėjo – Lenkija, Lietuva tuos klausimus iškėlė NATO, tai buvo diskutuojama, pamažu tai tapo tema, kurią visi pradėjo suvokti“, – aiškino G.Jeglinskas.
Anot jo, diplomatijos užduotis ir yra tokia, jog nuolat turi kelti klausimus.
„Pats buvimas NATO yra svarbus dalykas, bet turime ir dirbti, negalime nustoti dirbti tais klausimais Aljanse“, – pridūrė pašnekovas.
Buvęs generalinio sekretoriaus pavaduotojas pažymėjo, kad iškilus realiai grėsmei NATO pagalbos bet kuri Aljansui priklausanti šalis sulauktų labai greitai.
„Aš negaliu pasakyti minutės, valandos, kiek tai užtruktų, bet dabar, žvelgiant į situaciją ir kaip visos 30 šalių ją supranta, dabar turime dar daugiau sąjungininkų mūsų teritorijoje, procedūros nuolat yra gerinamos ir gryninamos, ir tikrai būtų nedelsiama.
Jeigu būtų tikra agresija prieš vieną iš NATO valstybių – tai nebūtinai turi būti Lietuva, tai gali būti Lenkija, Estija, Latvija ar būsima Suomija – tai tie sprendimai tikrai būtų pakankamai greiti“, – akcentavo G.Jeglinskas.
