Kino režisierių V.V.Landsbergio ir G.Tamoševičiaus kūrinys „Poetas“ vaizduoja, kaip Lietuvoje pokario metais (1949 m.) MGB (SSRS valstybės saugumo ministerijos) užverbuotas jaunas literatas Kostas Skinkys, įsiskverbęs į partizanų būrį, nužudo jo vadą. Nemažai jau sakyta ir rašyta, kas yra filmo herojaus (jeigu tik toks žodis tinka) prototipas, nenoriu to kartoti.
Žiūrėjau filmą ne kaip žinomos bjaurios istorijos iliustraciją, bet kaip meno kūrinį su savo idėja ir jos realizaciją kino meno priemonėmis.
Idėja paprasta – kaip prarandamas žmogiškumas ir dėl geresnio gyvenimo pasirenkama kruvina išdavystė. Kostas Skinkys – ne šiaip sau mėgėjas eiliuotojas, bet jau pretendentas į talentu paženklintą poeziją, todėl labiau nei įtaigiai kruviname fone skamba eilėraščiai vaikams.
Talentas neatperka nusikaltimo. Ir vis dėlto „Šaltanosis ledinukas“, rastas kur nors pavasarį nutirpus sniegui, be autoriaus pavardės ir nežinant visų aplinkybių būtų tobulas meno kūrinys. Nenoriu plėtotis į kitus prieštaringai aptariamus Lietuvos menininkus, gyvenusius ir kūrusius okupuotos Lietuvos metais, nors filme užuominų šia tema yra.
Patiko filmas dėl santūraus vaizdavimo, natūralaus kalbėjimo be pamėgto lietuviškuose filmuose filosofavimo.
Žinoma, ne viskas tobula. Pritrūko pagrindinio filmo personažo elgesyje nuoseklesnės motyvacijos, per greitas lemtingas kruvinas apsisprendimas – šauti į miegantį. Bet tikriausiai melagingai atrodytų ir sugalvotos herojaus kančios. Bet kuriuo atveju filmas pavyko. Negana to, atvėrė kelią įvairesniam pokario kovų, ir ne tik jų, vaizdavimui.
Kiti du įvykiai, kuriuos noriu aptarti, tarsi su filmu ir nesusiję, nors vienas filmo komentatorius pažymėjo, kad dabar viskas susiję su Ukraina.
Karo Ukrainoje metinių išvakarėse į Kijevą atvyko J.Bidenas. Dar prieš savaitę Kijevas vis skelbė apie kažkokią artėjančią staigmeną, nuo kurios Kremlius neteks žado. Pasirodo, kad tai ir buvo JAV vadovo vizitas, apie kurį Vašingtonas iš anksto informavo ir Rusiją. Kam ta slaptumo inscenizacija, taip ir nesupratau. Įdomus tik pats faktas – Maskva buvo informuota ne savos žvalgybos, o oficialiai iš JAV. Mano požiūriu, tai reiškia, kad Rusijos ir JAV santykiai dar nėra visiškai „ant peilių“.
Savaime suprantama, kyla natūralus klausimas, koks J.Bideno vizito į Kijevą tikslas. Apie tai, kad JAV palaikys kovojančią Ukrainą tiek, kiek reikės, jau pasakyta dešimtis kartų. JAV vadovas atvežė pusę milijardo dolerių dovanų. Su tokia suma galėjo atvažiuoti ir dešimtos eilės J.Bideno padėjėjas. Ateityje prezidentas pažadėjo Ukrainai rimtos ginkluotės. Buvo paminėti net 700 tankų. Žinoma, jau šis tas, bet neaišku, kada tai įvyks, kai karo ekspertai kartoja, kad jau dabar gerokai suvėlinta.
Spėju, kad vis dar galingiausios valstybės vadovo tarsi netikėtas užsukimas į Kijevą turėjo specifinį tikslą, apie kurį gal kada nors ir sužinosime. Viena, ką įsimintino J.Bidenas pasakė, – kad Ukrainos laukia ilgi ir sunkūs metai.
Kas turėta galvoje (karo ar ir po jo metai), sunku atspėti. Tiesa, vis dažniau, pradedant JAV apžvalgininkais, užsimenama, kad kituose prezidento rinkimuose J.Bidenas gali ir nedalyvauti. Logiška, kad tiek prasidėjus rinkimų vajui, tiek išrinkus prezidentą naujai kadencijai dėmesys Ukrainai sumenks.
Varšuvoje J.Bidenas taip pat nieko ypatingo viešai nepasakė. Tad kol kas aišku viena – karas Ukrainoje šiais metais gali ir nepasibaigti.
Panaši išvada peršasi ir pasiklausius V.Putino metinio pranešimo.
Rusija paveldėjo ilgas nuobodžias sovietines kalbas. Kadaise jos užimdavo beveik visus centrinių laikraščių puslapius. Beskaitydamas kelis kartus išsimiegosi. Netgi nesislapstantys miegantys buvo matomi ir V.Putino oratorystės metu.
V.Putino pranešimas sudurstytas iš įvairia proga įvairiuose forumuose pasakytų tekstų. Didelė jo dalis skirta karui (gal praleidau, bet neišgirdau žodžių „speciali karinė operacija“) Ukrainoje.
Pagrindine karo pradžios priežastimi laikoma agresyvi Vakarų nuostata Rusijos atžvilgiu, pradedant NATO plėtra, neatsižvelgiant į Rusijos saugumo interesus, ir baigiant konkrečiu Ukrainos ruošimu karui su Rusija prisidengus „Minsko 2“ susitarimais. Kremliui nebelikę kito pasirinkimo, kaip pradėti preventyvius karinius veiksmus.
Tai jau esame girdėję daug kartų. Nauja – ne pačiame tekste, o jo plėtotėje – yra tai, kad sutrumpinta forma šiuo metu jis keliauja po Rusiją remiančias (tarp jų ir netiesiogiai) šalis Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje.
Kitą gana didelę pranešimo dalį sudaro aiškinimas, kad Rusija atlaikė Vakarų ekonominį spaudimą, t.y. sankcijas. Beje, su tuo iš dalies sutinka ir Vakarų politologai, ekonomikos ekspertai. Sankcijų poveikis Rusijai esąs menkesnis, nei iš pradžių tikėtasi.
Nors tarp eilučių, bet nesunkiai numanoma mintis – Rusija turi vidinių ekonominių išteklių tęsti karą iki pergalės (atidžiau peržiūrėjus, regis, tik kartą paminėtas žodis). Svarstydamas plačiau apie dabartinį, iš dalies perimtą iš B.Jelcino laikų, Rusijos ekonominį modelį supratau, kad pats V.Putinas būtų linkęs valstybę kreipti Kinijos keliu.
Pranešimo pabaigoje – intriga: stabdomas dalyvavimas strateginės ginkluotės mažinimo sutartyje. Faktiškai tai vienintelis pranešime konkretus teiginys apie tolesnius Rusijos strateginius karinius planus. O visi kiti sprendimai – už uždarų durų.
