Tokį įspūdį paliko perskaityta ir, reikia pripažinti, sumaniai išreklamuota (pasinaudojant Vilniaus knygų muge) D.Pancerovo ir B.Davidonytės knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“.
Jau dveji metai tvirtėja prezidento G.Nausėdos pozicijos tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Solidus valstybės vadovas. Partijoms, vis intensyviau galvojančioms apie savo kandidatą būsimuose rinkimuose, nekyla abejonių – jei G.Nausėda pretenduos į dar vieną prezidento kadenciją, jis jau pirmame rinkimų ture gali laimėti. Vis smarkiau oponentams tenka krapštyti pakaušį – ką daryti?
Net neabejoju, kad bemintijant, už ko užsikabinti, gal ir be didelių pastangų prisimintas dar 2019 m. numiręs skandalas dėl neva neteisėto lyg ir tuomečio kandidato į prezidentus G.Nausėdos paprašyto jo rinkimų štabo narių ir rėmėjų (finansinių) patikrinimo, kurio ėmėsi Valstybės saugumo departamentas (VSD).x
Skandalas numirė vos prasidėjęs. Kitaip ir būti negalėjo. Kandidatams į prezidentus įstatymas nedraudžia kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl papildomos informacijos apie savo rėmėjus.
VSD savo ruožtu ne tik turi teisę domėtis rinkimų štabų nariais, bet ir privalo tai daryti, nesvarbu, ar kas kreipėsi, ar ne. O jei kandidatai į aukščiausią valstybės postą patys rūpinasi, kad per rinkimus neprasiskverbtų kitų priešiškų valstybių interesai, už tai juos galima tik pagirti. Visi žinome pagarsėjusią situaciją – „aplinka kalta“. Todėl „skandalas“ pasilaidojo negimęs.
Bet apie „nabašnikus“ Žemaitijoje yra posakis „numiręs prisiminė...“ (dėl mandagaus išsilavinimo pertekliaus negaliu įdėti paskutinio žodžio).
Kas šiuo metu „šinkuojama“ apie neva neteisėtus patikrinimus, faktiškai yra naujo antiprezidentinio burbulo pūtimas galbūt tikintis, kad G.Nausėda pagalvosiąs, ar jam verta kandidatuoti dar kartą. Kartu siunčiama žinutė ir galimiems rėmėjams ateityje – jie visi būsią patikrinti VSD. Bet burbulas netrukus sprogs.
Tiktai gaila, kad į absurdiškas svarstybas painiojamas šiuo metu profesionaliai dirbantis VSD, kuriam karo (ir to, kurio nematome) metu tenka didžiulė našta dėl galimų diversijų. O tokios Lietuvai yra ruošiamos.
Burbulo pūtimo procese užsikabinta ir už VSD vadovo D.Jauniškio pasakymo (mano nuomone, nereikalingo), kad jis kažkada nurodęs patikrinti „savo draugo draugę“. Suprantu, ką norėjo pasakyti D.Jauniškis, – patikra taikoma ne tik rinkimų štabams, rinkimų kampanijų finansuotojams, bet net artimos aplinkos žmonėms.
Žinoma, jeigu gaunama informacijos, kurios negalima išmesti į šiukšlių dėžę. Tačiau pasakyta frazė buvo paversta plačiu apibendrinimu – tikriname, kas po ranka pasitaiko. Ir visa tai yra neteisėta.
Būtų galima į tai numoti ranka, bet visuomenėje, menkai susigaudančioje tokių institucijų kaip VSD veikloje, gali kilti atvirkščios mintys.
Visose pasaulio saugumo institucijose kaip sudėtinė struktūrinė dalis egzistuoja imuniteto (vidinės patikros) tarnyba.
Priimant į darbą VSD plačiai tikrinama kandidato aplinka, ryšiai ir panašiai. Infiltracija į priešiškų valstybių saugumo tarnybas vyksta nuo tada, kai jos atsirado.
Imuniteto tarnyba yra skydas nuo galimo įsiskverbimo. Konkrečių pavyzdžių pasaulio žvalgybos istorijoje šimtai. Prirašyta romanų, prikurta daugybė kino filmų.
Tie, kurie bent kiek domisi šia tema, žino garsiąją „Kembridžo penketuko“ istoriją, kai sovietų užverbuoti britų studentai daug metų teikė strateginę informaciją (tarp jų ir apie branduolinio ginklo gamybą) verbuotojams. Vienas užverbuotųjų buvo vėliau pagarsėjęs pasaulyje kaip tobulas slaptas agentas Kimas Philby, britų žvalgybos tarnyboje MI6 ėjęs aukštas pareigas. Dar 1945 m. Kimui Philby iškilo reali demaskavimo grėsmė, tačiau dėl skylėtos imuniteto tarnybos veiklos šnipas įvairiuose aukštuose postuose išbuvo iki 1963 m., kol pabėgo į SSRS.
1961 m. tuometės VFR žvalgybos tarnyboje buvo suimtas kontržvalgybos skyriaus viršininkas H.Felfe, dirbęs ten dešimt metų ir perdavinėjęs informaciją VDR. O kur dar demaskuoti, deja, po ilgai darytos žalos, agentai CŽV, kitose Vakarų žvalgybų struktūrose?
Antai K.Keler palaikė artimus ryšius su Didžiosios Britanijos karo ministru J.D.Profumo ir kartu buvo E.Ivanovo, sovietų šnipo, meilužė. Dėl šio skandalo turėjo atsistatydinti Didžiosios Britanijos premjeras.
M.Konenkova kurį laiką gyveno kartu su fiziku A.Einsteinu. Ji buvo įtariama (iki galo neįrodyta) esanti sovietų agentė, kurios specializacija – branduolinė energetika.
Rašau apie tai ne tam, kad vaizduočiau save skaitantį įvairias knygeles, bet norėdamas pasakyti, jog žvalgybos tyrimai, kurie nėra teisiniai procesai, apima gana didelį ratą žmonių ar net jų intymius ryšius. Pavyzdžiui, „Kembridžo penketuko“ verbavimas vyko per homoseksualų susibūrimus.
Ar buvo bandymų prasiskverbti į VSD? Taip, ir labai daug. Ir šiuo metu tai tebevyksta. Ir ne tik Rusijos taikinys yra VSD. Šnipai braunasi arba bando atsirasti įvairiose valstybės struktūrose.
Rinkimai pasaulio praktikoje yra išbandytas būdas „prakišti šnipus“. Galbūt netgi atskirame straipsnyje ateityje pavaizduosiu, kaip tai daroma.
Kol kas sakau: VSD eina teisingu ir valstybės saugumui naudingu keliu.
Kandidatų į prezidentus aplinkos tyrimai yra ne tik teisėti, bet ir privalomi.
Vienintelis pažeidimas būtų, jeigu VSD vadovo pavedimu, kandidatui į prezidentus paprašius, būtų renkamas kompromatas apie kitą kandidatą. Kol kas tokių įrodymų nėra.
