Abiejų brolių sesuo Antigonė, nepaisydama draudimo, palaidojo Polineiką. Už tai Kreontas ją užmūrijo rūsyje.
Konflikto esmė – ar svarbiau būti ištikimiems valstybei, ar prigimtinei teisei. Kitaip tariant, kas svarbiau: politika ar moralė, valdžia ar žmogiškumas? Konfliktas baigiasi blogai visiems ir jis iš esmės neišsprendžiamas, vyksta nuolatos ir iki pat mūsų dienų.
Tokia dramos, ypač tragedijos, esmė, anot Aristotelio, ji turi kelti mums baimę ir užuojautą, o per katarsį, per apsivalymą taurinti mus ir padėti atsikratyti negerų jausmų.
Apie dramaturgiją užsiminiau ne šiaip sau, dramaturgijos vadovėliuose rasime patarimų, kaip kurti veikėjus. Kalbėdami apie blogą žmogų niekada negalime užmiršti, kad jis vis tiek žmogus, ir nė vienas blogas žmogus nemano apie save kaip apie blogą.
Kai krečiame kiaulystes, visuomet randame tam pasiteisinimą, mums mūsų kiaulystės atrodo visiškai teisėtos. Kitaip tariant, blogi veiksmai beveik visada turi labai gerus pasiteisinimo argumentus. Stengtis į pasaulį ir reiškinius žvelgti ne tik savo, visagalio dievo, bet ir kito akimis nelengva, bet būtų lengviau suprasti, kodėl tas kitas taip elgiasi. Ne pateisinti ir ne pasmerkti – suprasti.
Neleisti priešui gedėti negarbinga. Nekrikščioniška. Net jeigu priešas elgiasi negarbingai, tai nereiškia, kad ir aš turiu būti negarbingas šunsnukis. Žinoma, kai gresia pavojus gyvybei, išlikimui, laisvei ir pan., moralės argumentai vargu ar veikia (nebent literatūroje). Kartais kyla įspūdis, kad Lietuvoje tvyro toks aistringas, toks entuziastingas kraujo ir keršto troškimas, tarsi ir mes dalyvautume kare.
Tačiau mes nekariaujame, mes tik simuliuojame. Bet net ir simuliatoriuje atsisakydamas savo žmogiškumo parodai ne drąsą, parodai silpnumą, kad tavo principai yra menki ir nereikšmingi. Kita vertus, kokie tie principai, vertybės, idealai... Kaip sakė vienas išminčius, labai lengva ir patogu turėti teisingus idealus. Ko gero, minia visuomet turi teisingus idealus, todėl minios mąstymas ir baisus, ir žudantis, nekūrybingas, ir labai patogus bei svarbus politikams. Niekinti ir naikinti žmones, turinčius neteisingus idealus, – totalitarizmo kelias, demokratija stengiasi tokius žmones įtikinti, ir ne kalėjimais, bet argumentais.
Taigi klausimas – ar niekšo nusikaltėlio giminės, artimieji, draugai turi teisę gedėti? Tarkime, gėlių padėjimą ant agresoriaus tanko galima suvokti dvejopai – kaip politinį aktą (grobikiško karo ir valstybės agresorės palaikymas) ir kaip moralinį aktą (gedulas, žuvusių kovoje kareivių pagerbimas).
Vėl grįžtu prie gražios frazės: pasistengti suprasti, ne smerkti, ne pateisinti, tik suprasti. Tarkim, bandymas suprasti rusus ir jų agresyvumą – jie taip mano, tokia jų nuomonė, tokia propaganda, tokia istorija, toks politikos ir moralės suvokimas, mentalitetas ir t.t.
Toks supratimas nereiškia atleidimo, toks supratimas reikalingas ne kam nors, tik mums patiems, nes be tokio supratimo galima nusiristi iki viešų bausmių, kankinimų, inkvizicijos ar mirties bausmės sugrąžinimo bei pateisinimo. Mes taip pat esame veikiami propagandos, o propaganda beveik visuomet veikia politikos, ne moralės naudai.
Šis konfliktas egzistuoja jau tūkstančius metų ir net filosofai negali jo išspręsti, nebent pateikti interpretacijų ar skirtingų požiūrio perspektyvų.
Neseniai trijų Lietuvos filosofų parašytoje ir išleistoje knygoje „Politika ir moralė“ radau man patikusią, vilčių teikiančią formuluotę: „Moralė ir politika pradedamos matyti kaip asmens rūpesčio savimi ir kitais skirtingi momentai, kuriuos jungia kontinuumas ir savitarpio papildomumas.
Žvelgiant iš asmens perspektyvos, politiniai įsipareigojimai yra esamų šeiminių ir tarpasmeninių įsipareigojimų visumos tąsa ar papildinys, o ne kažkoks prievartinis, asmeniui išorinis, institucinis-biurokratinis antstatas.“
