Ši reforma yra tarsi visos Vyriausybės ir jos vadovės iliustracija. Prieštaringai vertinama, nepopuliari, daug kam kliūvanti, bet neišvengiama, kaip ir pati Vyriausybė.
Kai daugiau kaip prieš dvejus metus buvo patvirtintas dabartinis ministrų kabinetas, akis badę jo trūkumai buvo nurašyti į premjerės I.Šimonytės sąskaitą.
Politikė tuos trūkumus dangstė ir iki šiol nenori pripažinti, kad kai kurie ministrai sėdi ne savo rogėse.
Dėl to, kaip prognozuota, I.Šimonytei tenka dirbti ir už juos.
Žinoma, tai – premjerės pasirinkimas. Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų jis gana ribotas.
Galbūt valstybės tarnybos pertvarką rengusios Vidaus reikalų ministerijos vadovė Agnė Bilotaitė pati jos negalėjo Seimui pateikti ir dėl objektyvių priežasčių.
Vis dėlto tikėtina, kad jeigu ne premjerės indėlis, valstybės tarnybos reformos projektas net nebūtų peržengęs pirmojo Seimo slenksčio. Net už reformą po pateikimo balsavę kai kurie valdantieji žalią šviesą jai įjungė tik todėl, kad tribūnoje buvo būtent I.Šimonytė.
Ko gero, kai kurie jų tikisi, kad daug kritikos sulaukusį projektą dar pavyks apversti aukštyn kojomis. Kitaip vargu ar jis bus priimtas. O net jeigu ir bus palaimintas vien valdančiųjų balsais, jų gali neužtekti atmesti G.Nausėdos veto, kuris greičiausiai irgi neišvengiamas.
Prezidento atstovai jau leido aiškiai suprasti, kad nauji siūlymai griauna valstybės tarnybos sistemą ir gali atnešti daugiau žalos nei naudos, o kai kurie planuojami pokyčiai esą netgi kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Projektą taršo ir Seimo opozicija, pirmiausia dėl galimų jo prieštaravimų Konstitucijai. Pasinaudojusi valdančiosios daugumos silpnumu ji sugebėjo sustabdyti pertvarką Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK).
Šis komitetas tik papildomas svarstant Vyriausybei itin svarbią reformą, bet nesant jo išvados projektas negali judėti toliau. Susidūrę su netikėtomis kliūtimis valdantieji viltingai žvelgė į socialdemokratų atstovę šiame komitete D.Šakalienę. Gal ji pakeis savo griežtą laikyseną?
Taip jau yra ne kartą nutikę su kairiųjų balsais, todėl kitų opozicinių frakcijų atstovai vis dažniau nepatikimai skersakiuoja į socialdemokratus.
D.Šakalienė buvo linkusi ieškoti kompromisų, bet kapituliavo ir ji – reformos autoriai nesutiko daryti nuolaidų nei dėl pereinamojo laikotarpio darbo stažui, nei dėl rimtesnių saugiklių, kurie neleistų vadovams piktnaudžiauti nustatant algas pavaldiniams.
Būsimas algų skirtumas tarp vadovų ir visų kitų kliūva ne vien socialdemokratams.
Jis esą didėtų daugiau kaip septynis kartus. Be to, nuogąstaujama, kad dar labiau išaugs nepotizmas ir favoritizmas, kuris viešajame sektoriuje nesvetimas ir dabar.
Turbūt galima pritarti opozicijai, kad Vyriausybė nepateikė galimų rizikų valdymo plano ir neišsklaidė kilusių abejonių dėl galimų prieštaravimų Konstitucijai.
Kita vertus, negali nesutikti su reformos autoriais ir ją pristačiusia premjere, kad valstybės tarnyba susiduria su rimtais iššūkiais.
Vargu ar kas drįstų įrodinėti, kad tarnyba veikia kaip gerai sustyguotas mechanizmas, ypač per krizes, kurių šiais laikais nestinga.
Reformos rengėjai argumentuoja, kad beveik pusė konkursų į valstybės tarnybą neįvyksta, o du trečdaliai valstybės tarnautojų nėra patenkinti savo darbu.
Net į vadovaujamus postus esą sunku prisivilioti žmonių, todėl trečdalis konkursų žlunga. Kodėl? Todėl, kad viešasis sektorius esą negali konkuruoti su didesnes algas siūlančiu privačiu.
Vyriausybė šią problemą pasiūlė spręsti valstybės tarnautojų užmokestį skaičiuojant ne pagal bazinį dydį, kuris nesikeičia jau daug metų, o atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį, kuris galėtų judėti kartu su rinka.
Bet premjerė pripažino, kad nors bazinis dydis šalyje keliamas simboliškai, biudžeto eilutė darbo užmokesčiui kasmet didėja. Ką tai reiškia?
Teigiama, kad vadovai prigalvoja dirbtinių būdų, kaip prisivilioti reikiamų specialistų. Taip atsiranda įvairūs priedai, priemokos už papildomą darbo krūvį, viršvalandžius ar panašiai.
Ko gero, tokie manevrai nesvetimi ir pertvarką rengusiai Vyriausybės kanceliarijai, ministerijoms ar joms pavaldžioms įstaigoms. Niekas, beje, negali garantuoti, kad jų neliks, jei valstybės tarnautojų algos priartės prie dirbančių privačiame versle.
Ar valdininkų atranka, ypač į vadovaujamus postus, staiga taps skaidresnė? Ar vadovai, kurie gaus ne tik didesnę algą, bet ir daugiau galių, iš karto taps ypač novatoriški ir skaidrūs?
Greitų stebuklų nebus, ypač nustekentame viešajame sektoriuje, kuriam pasikeisti reikės dar daug metų.
Bet nieko nedaryti turbūt irgi nėra išeitis.
Todėl valstybės tarnyba greičiausiai vėl sulauks šiokių tokių pokyčių, o užmojai ją paversti sėkmingo ir skaidraus verslo kopija turės palaukti geresnių laikų.
