26 metų Ramūnas Mažrimas ir po dviejų savaičių 25-ąjį gimtadienį turėjęs švęsti Robertas Radavičius 2015-ųjų pavasarį vėl išvyko dirbti į akmenų skaldyklą Švedijoje, bendrovę „Gabioner Sweden“.
Ramūnas rengėsi rugpjūtį turėjusioms įvykti savo vestuvėms, tad norėjo joms dar užsidirbti. Robertas šiai įmonei irgi dirbo ne pirmą kartą, bet grįžti į Švediją sutiko tik su sąlyga, kad gyvens normaliomis sąlygomis, o ne ankštame vagonėlyje be vandens, kaip anksčiau.
R.Radavičius taip pat jau mąstė apie vedybos, nes su drauge gyveno 7 metus, bet konkrečios sutuoktuvių datos dar nebuvo numatęs.
Kelias dienas pagyvenę svečių namuose Sundsvalyje keturi lietuviai darbininkai vėl buvo perkelti į vagonėlį „Scanvogn 7300“ Upsalos regione, apie 10 km nuo Upsalos miesto.
Vagonėlyje nebuvo vandens, o elektra pajungta per išorinius tinklus, kabelis su kištuku voliojosi tiesiog lauke ant žemės.
Lietingą naktį keturi darbininkai iš Lietuvos miegoti nuėjo dar prieš vidurnaktį, o 3 valandą kilo gaisras, pasiglemžęs trijų vyrų gyvybę: jie sudegė gyvi. Vienam lietuviui pavyko išsigelbėti.
2015 m. gegužės 30 d. V.Alšauskienė neteko sūnaus Ramūno, S.Grigalavičienė – Roberto. Moterys iki šiol ieško teisingumo siekdamos, kad buvusi sūnų darbdavė „Gabioner Sweden“ atlygintų turtinę ir neturtinę žalą. Tačiau ir Telšių apylinkės, ir Šiaulių apygardos teismai motinų ieškinį atmetė, priteisdami joms padengti ir teismo išlaidas.
Vis dėlto Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad žemesnės instancijos teismuose byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, todėl nurodė ją nagrinėti iš naujo. Telšių apylinkės teisme netrukus turėtų pradėti suktis naujas bylos ratas.
Negali gyventi be vaistų
V.Alšauskienės jauniausiam sūnui dabar 12 metų. Kai tragiškame gaisre Švedijoje žuvo Ramūnas, berniukui buvo vos ketveri, bet jis iki šiol eidamas miegoti patikrina, ar visi elektros prietaisai išjungti iš lizdų, nes bijo sudegti gyvas.
Tiek Vida, tiek sūnaus Roberto netekusi S.Grigalavičienė aštuonerius metus geria vaistus, nes iki šiol negali susitaikyti su vaikų netektimi.
„Vaistai per tuos metus man kainavo gal net daugiau nei teismai“, – svarstė jau apie 20 tūkstančių eurų teisingumo paieškoms išleidusi 54 metų V.Alšauskienė.
Moterys iš paskutiniųjų kovoja siekdamos, kad, jų nuomone, kaltieji dėl jaunų vyrų mirties būtų nubausti, atlyginta bent materialinė bei moralinė žala, nes baudžiamosios bylos buvo nutrauktos.
„Mums nuo pat pradžių sakė, kad nieko nelaimėsime, o „Gabioner Sweden“ vadovai jautėsi saugūs ir su mumis net nebendravo. Jie nei atsiprašė, nei padėjo grąžinti palaikus į Lietuvą.
Jei ne Vidos dar vienas sūnus, kuris irgi dirba Švedijoje, gal net nebūtume sužinoję, kad mūsų vaikai žuvo.
Tos šalies laikraščiuose vėliau buvo rašoma, kad vagonėlyje sudegė čigonai, o juk informaciją žurnalistai gauna iš policijos“, – graudinosi 49 metų S.Grigalavičienė.
Kažkuriame teismų vėliau net nuskambėjo prisipažinimas, kad nebendrauti su Lietuvos teisėsauga „Gabioner Sweden“ atstovams patarė Švedijos policija.
Rengėsi vykti į žvejybą
Sonatos sūnus R.Radavičius tąsyk į Švediją vėl išvyko po dviejų savaičių atostogų Lietuvoje. Prieš tai jis irgi dirbo „Gabioner Sweden“ bendrovėje, darbą kurioje, kaip ir kiti lietuviai, gavo per Mažeikių rajono įmonę „Vytl“.
Pagal Švedijos ir Lietuvos bendrovių dvišalę sutartį „Vytl“ už atlygį turėjo atlikti tam tikrus darbus „Gabioner Sweden“ naudai, tad tam tikslui privalėjo komandiruoti darbuotojus, o už jų apgyvendinimą buvo atsakinga Švedijos bendrovė.
Nors S.Grigalavičienė ir V.Alšauskienė iš pradžių teismo prašė atsakovu įtraukti ir „Vytl“, kai Lietuvos bendrovė pateikė sutartį su „Gabioner Sweden“, ieškinį moterys šiai įmonei atsiėmė prašydamos ją byloje palikti tik trečiuoju asmeniu.
Anksčiau dirbdamas Švedijoje R.Radavičius jau gyveno vagonėlyje be vandens ir tualeto, kur dvimetriniam vyrui trūko net vietos kojoms ištiesti.
Jis buvo tvirtai apsisprendęs negrįžti dirbti į „Gabioner Sweden“, jeigu nebus pasirūpinta geresnėmis gyvenimo sąlygomis. Bet jam buvo pažadėta, kad vagonėlyje gyventi nebereikės.
Tačiau po kelių dienų gyvenimo svečių namuose prie Sundsvalio akmens skaldykloje dirbančių lietuvių vėl buvo paprašyta persikelti į vagonėlį. Neva tik laikinai, bet vos po dviejų dienų įvyko jų gyvybes nusinešęs gaisras.
Tragedijos išvakarėse, penktadienį, keturi lietuviai teritorijoje, kur stovėjo jų namais tapęs vagonėlis, kepė mėsą ir duoną, gurkšnojo alų.
Tai darė lauke, nes vagonėlyje neveikė elektrinė krosnelė.
Kaip vėliau pasakojo vienintelis per gaisrą gyvas likęs vyras, gėrė nedaug, mat anksti ryte visi rengėsi keliauti į žvejybą.
Teritorija buvo aptverta ir užrakinta – panorėjęs bet kada negalėjai iš jos išeiti.
Oras buvo prastas. Lijo. Miegoti lietuviai susirengė dar prieš vidurnaktį – vienas jų pasirūpino užgesinti kepsninę ir atsinešęs vandens iš kito vagonėlio, kuriame paprastai pietaudavo visi skaldyklos darbininkai, ją užliejo.
Vagonėlyje buvo šalta, todėl vienas vyrų prieš guldamas į lovą padidino elektrinį šildymą. Naktį kilo trijų gyvybių pareikalavęs gaisras, kurio priežastis taip ir nebuvo nustatyta.
Išsigelbėjo tik vienas vagonėlio gyventojas, nors jis iki šiol rišliai taip ir nepaaiškino, kaip jam tai pavyko ir kodėl negelbėjo kitų lietuvių.
Sūnų netekusios motinos bandė aiškintis, tačiau atsakymų į kai kuriuos klausimus neišgirdo.
„Aš jo nekaltinu – žmogus vis dėlto patyrė šoką, o tokioje būsenoje, matyt, visi elgiamės skirtingai. Jis sakė, kad bandė nešti vandenį iš kito namelio ir gesinti gaisrą, bet ugnis jau buvo įsiliepsnojusi.
Todėl paskui tik sėdėjo ir žiūrėjo, kol galiausiai 9 val. 30 min. kažkaip iškvietė pagalbą“, – sakė V.Alšauskienė.
Močiutę ištiko infarktas
Apie tragediją V.Alšauskienei telefonu pranešė metais vyresnis žuvusio Ramūno brolis Egidijus. Švedijoje irgi dirbančiam vyrui apie tai papasakojo draugai iš „Vytl“ bendrovės.
Kai priblokšta motina paskambino „Vytl“ vadovui, šis patvirtino pasakojimą ir pridūrė, kad bendrovės Lietuvoje advokatai jau nuskrido į Švediją aiškintis.
„Bet mūsų informuoti niekas neskubėjo. Jei patys nebūtume sužinoję, kažin ar apskritai kas nors būtų pasakęs mums apie tragediją“, – svarstė V.Alšauskienė, kurios motiną – Ramūno močiutę – po baisios žinios ištiko infarktas.
Vida prisiminė, kaip išlydėdamos Ramūną dirbti į Švediją abi su motina apsiverkė, o vyras jas ramino: „Juk ne į karą išvykstu.“
„Žmonės kartais ir iš karo grįžta, o čia – tokia lemtis“, – sielojosi gedinti motina.
Tyrimo išvados šokiravo
Aiškintis, kas nutiko, iškart po tragedijos išskrido ir S.Grigalavičienė. Sūnaus Roberto ką tik netekusią motiną pribloškė vaizdas, kurį tąsyk išvydo gaisravietėje.
„Tą aikštelę norėjo greitai išvalyti, bet mus dar įleido. Policijoje man aiškino, kad iš Roberto nieko neliko, net, gali būti, nebus kaip ištirti jo DNR. Bet nuvykę į nelaimės vietą radome nesurinktus žmonių kaulus. Pati rinkau savo vaiko kauliukus: mėtėsi kaukolės, pirštų kaulai.
Iškvietėme policiją, mūsų atsiprašė, atitvėrė teritoriją ir pažadėjo viską sutvarkyti, bet grįžę po trijų dienų vėl radome besimėtančius kaulus.
Policininkai aiškino, kad pradės vidinį tyrimą, bet vėliau gavau laišką, jog niekas nieko netirs ir galiu skųstis, kur noriu.
Dar po trijų mėnesių gavau atsakymą, kad mano sūnaus organizme rasta 2,6 promilės alkoholio. Iš mano vaiko palaikų, iš kurių nebuvo ką tirti, nustatė: buvo alkoholio!
Kitų, kurių dar bent palaikų daugiau buvo, net netyrė. Manau, man taip buvo daromas spaudimas, kad tik nebandyčiau ieškoti teisybės, kad tik manyčiau, jog jie patys kalti“, – kalbėjo S.Grigalavičienė.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyresnysis teismo medicinos ekspertas, laikinai einantis Toksikologijos laboratorijos vedėjo pareigas, daktaras Nerijus Karlonas teigė negirdėjęs apie galimybę nustatyti alkoholio kiekį organizme iš kaulų.
„Lietuvoje dažniausiai nustatinėjame iš kraujo ar šlapimo. Išskirtiniais atvejais – iš stiklakūnio akyje ar smegenų skysčio.
Gali būti ir kita apčiuopiama, ne itin pakitusi biologinė medžiaga. Pavyzdžiui, raumuo, kepenys, inkstas. Bet ne kaulai, plaukai, nagai.
O apskritai etilo alkoholis yra laki medžiaga – neišsilaikanti, nestabili ir garuoja“, – aiškino N.Karlonas.
Nors ir apylinkės, ir apeliaciniame teismuose nuolat buvo pabrėžiama, kad sudegę vyrai galėjo būti vartoję alkoholio, į klausimą, kaip tai buvo nustatyta, nebuvo atsakyta.
V.Alšauskienės ir S.Grigalavičienės advokatas Jurijus Malininas tikisi, kad šis atsakymas pagaliau bus rastas bylą nagrinėjant iš naujo.
Priteisė bylinėjimosi išlaidas
Sūnų netekusias motinas pribloškė ne tik pati tragedija, bet ir bendrovės „Gabioner Sweden“, kurioje dirbo žuvę vyrai, laikysena nuo pat pradžių. Švedai nepadėjo tragiškai žuvusių vyrų artimiesiems parsigabenti palaikų, taip pat ilgai ignoravo teismo Lietuvoje reikalavimus.
Baudžiamosios bylos dėl nužudymo ir darbo teisės pažeidimų Švedijoje nutrauktos, nes nenustatyta nužudymo požymių, o gaisras įvyko ne darbo metu.
Tuomet V.Alšauskienė ir S.Grigalavičienė pateikė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo.
„Ieškinį teikėme Lietuvoje, nes Švedijoje teistis mums būtų per brangu. Abi šalys priklauso Europos Sąjungai, todėl tikimės, kad Lietuvoje priimtas sprendimas švedams galiotų“, – sakė S.Grigalavičienė.
Tik po to, kai Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėjas Kęstutis Stulginskas priėmė „Gabioner Sweden“ nepalankų sprendimą už akių, ši Švedijos bendrovė atsibudo ir išsireikalavo naujos bylos, nors terminas prašymui dėl sprendimo už akių persvarstymo jau buvo pasibaigęs.
Priimdamas švedams nepalankią nutartį teisėjas K.Stulginskas rėmėsi ir Lietuvos valstybinės darbo inspekcijos tyrimo aktu, kuriame pažymėta, kad dirbti į Švediją komandiruotiems lietuviams nebuvo suteiktos tinkamos sąlygos gyventi.
Atnaujinus bylą ir Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Nadežda Kiubienė, ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Danutės Burbulienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Vilijos Valantienės, nusprendė, kad dėl trijų vyrų žūties „Gabioner Sweden“ nekalta, todėl bylinėjimosi išlaidas priteisė sūnų netekusioms motinoms.
„Nors pateikėme kasacinį skundą Aukščiausiajam teismui, antstolis iš manęs jau buvo pradėjęs išskaičiuoti pinigus – netekusi sūnaus, švedams turėjau susimokėti apie 13 tūkstančių eurų. Klausiau antstolio, kodėl jis taip elgiasi, jei teismai dar nesibaigė, o jis aiškino, kad turi tokią teisę.
Galėjau naudotis tik 300 eurų per mėnesį, o kitus pasiimdavo antstolis – vyras net bijojo pervesti pinigų į mano sąskaitą mokesčiams sumokėti. Įklimpome į skolas. Bet kai Aukščiausiasis teismas bylą grąžino nagrinėti iš naujo, tie maždaug tūkstantis eurų, kurie buvo išskaičiuoti, vėl buvo pervesti į mano sąskaitą“, – pasakojo V.Alšauskienė.
Nors gaisre Švedijoje žuvo trys lietuviai, dar vieno sudegusio vyro artimieji į teismus dėl žalos atlyginimo nesikreipė.
„Tas vyras buvo vyresnis, jo dukra su mano Robertu ėjo į mokyklą. Vaikai, matyt, dėl tėvų neturi tiek jėgų kovoti, kiek mamos dėl savo sūnų“, – svarstė S.Grigalavičienė.
Esmė nebuvo atskleista
Sūnų netekusių motinų kasacinį skundą išnagrinėjęs Aukščiausiasis teismas padarė išvadą, kad žemesnės instancijos teismai savo darbą atliko netinkamai.
Nors Švedijos bendrovė teigė, kad po to, kai V.Alšauskienė ir S.Grigalavičienė atsiėmė ieškinį Lietuvoje registruotai bendrovei „Vytl“, nebeliko teisinio pagrindo šią bylą nagrinėti Lietuvoje, Aukščiausiasis teismas pareiškė, jog Lietuvos teismai turi jurisdikciją nagrinėti Švedijos bendrovei pareikštą ieškinį.
Aukščiausiojo teismo teigimu, šioje byloje taikytina Švedijos teisė, nes Lietuva ir Švedija yra prisijungusios prie Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę, todėl, kilus neaiškumų dėl šios šalies teisės turinio, informaciją šiuo klausimu galima gauti iš Švedijos institucijų.
Be to, nors teismo pareiga nustatyti užsienio teisės turinį, šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčui išspręsti aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti.
Aukščiausiasis teismas pabrėžė, kad pagal Švedijos teisę sprendžiant dėl „Gabioner Sweden“ neteisėtų veiksmų ir prievolės atlyginti žalą egzistavimo ar neegzistavimo svarbu įvertinti, kokie teisiniai santykiai ją siejo su mirusiais darbuotojais ir kokiu teisiniu pagrindu žuvę darbuotojai gyveno vagonėlyje.
Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad Paslaugų sutartis sieja tik ieškoves ir trečiąjį asmenį, todėl „Vytl“ darbuotojai esą neįgijo teisės reikalauti iš švedų apgyvendinimo komandiruotės metu.
Be to, teismas nelaikė, kad priešgaisrinės įrangos ar signalizacijos nebuvimas, taip pat vagonėlio neprijungimas prie vandens tinklų buvo gaisro, lėmusio darbuotojų žūtį, priežastis.
Tačiau Aukščiausiasis teismas nurodė, kad pagal sutartį „Vytl“ komandiruotų darbuotojų apgyvendinimu privalėjo pasirūpinti „Gabioner Sweden“, nors, pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas išskirtinį dėmesį nepagrįstai skyrė įsakymų dėl Vytl“ darbuotojų komandiravimo turiniui.
Neva komandiruoti darbuotojai turėjo pateikti dokumentus nakvynės išlaidoms atlyginti, nors jie buvo apgyvendinti neatlygintinai.
Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad įsakymų turinys nepaneigia sutartinės atsakovės pareigos pasirūpinti komandiruotų darbuotojų apgyvendinimu vien dėl to, kad faktiškai darbuotojai buvo apgyvendinti neatlygintinai.
Juolab kad „Gabioner Sweden“ pripažino, jog ne „Vytl“, o konkretiems šios įmonės darbuotojams buvo perduotas Švedijos įmonei nuosavybės teise priklausantis vagonėlis ir ji žinojo, kad darbuotojai ten apsigyveno.
Kadangi vagonėlis buvo į Švediją komandiruotiems žmonėms apgyvendinti, jis turėjo atitikti šios valstybės teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus gyvenamosios paskirties objektui, nors žemesnės instancijos teismai to neanalizavo ir nevertino.
Todėl, Aukščiausiojo teismo teigimu, dėl nurodytų pažeidimų byla, kurios esmė nebuvo atskleista, panaikinus teismų procesinius sprendimus turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Tuo atveju, jei teismo būtų nustatyta, kad vagonėlis, kurį atsakovė pagal Paslaugų sutartį suteikė „Vytl“ darbuotojams apgyvendinti, neatitiko Švedijos teisės normų reikalavimų, tai būtų pagrindas teismui spręsti ir kitus klausimus dėl „Gabioner Sweden“ atsakomybės.
Liko neatsakytų klausimų
„Liaudiškai kalbant, žemesnės instancijos teismai nagrinėjo ne tą bylą. Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad vagonėlis, kuriame sudegė žmonės, turėjo būti vertinamas kaip gyvenamasis būstas, o tai net nebuvo nagrinėta.
Neišnagrinėtas ir, pavyzdžiui, klausimas dėl alkoholio žuvusių vyrų organizme. Žemesnės instancijos teismai tai vertino kaip faktą, nors jis nebuvo įrodytas.
Iki tol teismuose su savo prašymais ir argumentais atsitrenkdavome tarsi į sieną – mūsų niekas negirdėjo.
Ir tik Aukščiausiasis teismas pagaliau įvertino mūsų argumentus, todėl vėl viskas prasidės iš naujo“, – sakė teisingumo dėl sūnų mirties siekiančių motinų advokatas J.Malininas.
Vis apninka graudulys
Kambaryje esanti nuotrauka, su kuria kas rytą pasilabina V.Alšauskienė, moteriai ne tik primena sūnų, bet ir suteikia stiprybės nenuleisti rankų toliau kovojant teismuose.
Mažeikiškė jau palaidojo ir savo motiną, kurios sveikatai smarkiai atsiliepė anūko netektis.
Vidai prireikė daug jėgų teismuose įrodinėjant, kad su sūnumi palaikė artimus santykius ir Ramūnas buvo jos parama.
„Apylinkės teisme teisėja klausinėjo net tokių dalykų, kur Ramūnas sutikdavo Kalėdas ar Naujuosius metus, tarsi aš neturėčiau teisės reikalauti, kad dėl mano vaiko mirties atsakingi asmenys būtų nubausti. Suprantu, kad nepasodinsiu jų į kalėjimą, bet nors kokio teisingumo tikiuosi sulaukti.
Net liudytojus turėjau atsivesti, kad jie papasakotų, kaip Ramūnas mane pas gydytojus vežė. Su visais sūnumis – ir vyresniuoju Egidijumi, ir jaunėliu – esame artimi. Dirbdamas Švedijoje Ramūnas kasdien paskambindavo, rytais klausdavo, kaip išmiegojau, kokia močiutės sveikata. Ir dėl vestuvių su manimi tarėsi, mes viską darėme drauge“, – teigė V.Alšauskienė.
S.Grigalavičienė irgi kasdien susimąsto apie žuvusį sūnų. Anglų filologiją baigęs vaikinas pagal išsilavinimą nedirbo, nes jam siūlė darbą kaimo mokykloje už menką atlygį. Jaunas vyras pasirinko sunkų, bet geriau mokamą darbą Švedijoje, kad susikurtų pagrindą po kojomis.
„Vis dar sunku prisiminti Robertą, nes buvome labai artimi. Daug kalbėdavomės, drauge keliaudavome. Nors gyvenome atskirai, būdamas Lietuvoje dažnai mane aplankydavo. Jis buvo labai geras ir jautrus, nuostabus žmogus“, – graudinosi motina.
Teismo sprendimą privaloma vykdyti
Anot Teisingumo ministerijos, įsiteisėjęs Lietuvos teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas visų subjektų, su kuriais jis susijęs, atžvilgiu.
Jei klausimas kyla dėl Lietuvos teismo sprendimo vykdymo ir jo privalomumo už Lietuvos teritorijos ribų, pavyzdžiui, Švedijos teritorijoje, Lietuvos teismo sprendimas automatiškai nepradedamas ten vykdyti.
Dėl Lietuvos teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje turi būti kreipiamasi papildomai ES teisės aktų nustatyta tvarka.
Su prašymu į kitą valstybę narę, kurioje reikia Lietuvos teismo sprendimo vykdymo, kreipiasi sprendimo vykdymu suinteresuota bylos šalis.
Pripažinus ar leidus vykdyti Lietuvos teismo sprendimą kitoje ES valstybėje narėje, jis tampa privalomas ir vykdytinas jos teritorijoje. Vykdymą reglamentuoja prašomosios valstybės teisė.
