„Jau buvau praradęs viltį – maniau, kad man niekas negalės padėti, taip ir liksiu suluošintas, – ištarė ant ligoninės lovos įsitaisęs karo medikas Vitalijus, bet netrukus jo akyse nušvito viltis: – Tikiuosi, kad galėsiu vėl padėti draugams, kurie šiuo metu kaunasi karo pragare.“
37-erių vyras, ilgai išbuvęs skausmo pančiuose, Lietuvoje pasijuto lyg antrą kartą gimęs. Kovo 1-ąją jam buvo atlikta sudėtinga operacija, kuri truko net 9 valandas.
Kai kalbėjomės vienoje Vilniaus ligoninių, ukrainietis iš reanimacijos-intensyviosios terapijos palatos jau buvo perkeltas į paprastą.
Šalia sveikstančio sutuoktinio sukosi jo bendraamžė žmona Anastasija, atskubėjusi į Lietuvą iš daugiau kaip metus karo draskomos gimtinės. Anastasija – taip pat medikė, tik Pietų Ukrainoje gydo ne sužeistus karius, o civilius, kurių per daugiau kaip metus trunkantį karą taip pat daug nukentėjo.
Žmona paruošė sutuoktiniui šiltos arbatos. Po ilgos ir pavojingos kelionės moteris vis dar jautė stresą, bet kartu ir džiaugėsi, kad jos vyras pagaliau vėl įstengia atsigerti ir maitintis įprastu maistu, o jo išvaizda – tokia pat kaip ir prieš lemtingą sprogimą.
Mūšio lauke sužeistiems tautiečiams medicininę pagalbą teikusio Vitalijaus dalis galvos buvo taip stipriai sužalota, kad jis negalėjo nei išsižioti, nei normaliai kvėpuoti.
Ukrainietis dėl patirtų sužalojimų ir deguonies trūkumo duso, neteko svorio. Jam ėmė skaudėti ir širdį, grėsė jos veiklos nepakankamumas.
Ukrainos chirurgai nesiryžo atlikti sudėtingos operacijos. Jai nepavykus pacientas galėjo likti paralyžiuotas, o blogiausiu atveju – nepabusti po narkozės.
Ukrainiečiai kreipėsi į kitų šalių chirurgus, bet į jų prašymą ilgai niekas neatsiliepė.
Vitalijus jau buvo prarandąs viltį, kai pagaliau sulaukė žinios iš Lietuvos. Bet atvykus į mūsų šalį jo viltis vėl sudužo.
Sužalojimų išvargintą ukrainietį apsiėmė globoti geraširdė vilnietė, kuri jį priglaudė po savo stogu ir ragino nenuleisti rankų. Ji ėmė ieškoti mediko, kuris ryžtųsi sugrąžinti Vitalijų į įprastą gyvenimą.
Moteris iš pradžių susisiekė su pažįstamais Vokietijoje. Jie kaip specialistą, gydantį sunkias traumas, nurodė Dalių Matkevičių. Chirurgas gelbėja skaudžių avarijų ir nelaimingų atsitikimų aukas.
Vilnietis medikas, kurio gyslomis teka ir ukrainietiškas kraujas, nedvejodamas sutiko padėti.
Iš Ukrainos yra kilusi D.Matkevičiaus močiutė, o ten gyvenantys jo tolimi giminaičiai šiuo metu kaunasi su okupantais.
„Klinikiniai atvejai iš karo lauko būna sudėtingi, baisūs. Šio paciento veidas buvo perkreiptas, jis šnopavo, dėl deguonies trūkumo atrodė pajuodęs. Dėl vienos kūno dalies sužalojimų ukrainietis nyko.
Pamatęs, kaip jis kankinasi, pasitariau su kolegomis ir ryžausi operuoti. Tik teko pasukti galvą, kokiu metodu tai daryti. Norėjau, kad pacientas likusį gyvenimą jaustųsi gerai. Todėl pasirinkau naujausias technologijas“, – „Lietuvos rytui“ paaiškino D.Matkevičius.
Tarsi iš fantastikos filmo
Prieš mūsų pokalbį su ukrainiečiu jį chirurgas trumpam pakvietė apžiūrėti į procedūrinį kabinetą. Skalpelio palikti randai gijo, komplikacijų nebuvo, o pacientas patikino, kad jaučiasi gerai.
„Esu dėkingas mane išgelbėjusiam lietuviui“, – grįžęs į palatą nusišypsojo karo medikas, nors išspausti šypseną jam prireikė pastangų.
Iki operacijos Vitalijus iš viso neįstengė to padaryti. O dabar jau gali ir šypsotis, ir kalbėti, tik žodžius tarė lėtai.
Kai skalpelio pjūvių palikti randai užgis ir medicininiai tvarsčiai bus nuimti, vargu ar kas nors iš šalies įtars, kad po oda ir audiniais ukrainiečio galva yra tarsi vadinamojo kiborgo – pusiau dirbtinio žmogaus iš mokslinės fantastikos filmo.
Tokiai operacijai, per kurią D.Matkevičiui padėjo dar trys gydytojai rezidentai, reikėjo kruopščiai pasiruošti.
Per operaciją teko atverti paciento kaukolę, nuo jos atidalinti odą, poodinius audinius ir raumenis, o kartu išlaisvinti nervų kamieną ir atitraukti kraujagysles.
Naudojo naujas technologijas
Pasakodamas apie operacijos eigą medikas rodė nubraižytas schemas, pagal kurias dirbo, ir nuotraukas nuo operacinio stalo.
„Ten matyti stuburas, o už to kaulo – smegenys. Techniškai buvo sunku sumontuoti iš titano pagamintas dalis ir jas užfiksuoti. Vos kiek per giliai įgręžus galėjo būti pažeistos smegenys. O netinkamai sujungus liežuvis galėjo užspausti gerklę“, – subtilumus aiškino D.Matkevičius, kuris pacientą prieš operaciją buvo įspėjęs, kad ji yra rizikinga.
Ukrainiečiui, be kitų sužalojimų, kuriuos patyrė per sprogimą, buvo nustatyta ir išnirusio žandikaulio sąnarių ankilozė – sustingimas. Sąnarių struktūra buvo priaugusi prie kaukolės pamato.
„Per sprogimą jo žandikaulis išniro, lūžo. Kol sužeistąjį surado ir ištraukė iš griuvėsių, vienoje svarbiausių kūno dalių – galvoje vystėsi patologija, komplikacijos. Pacientas nebegalėjo išsižioti, o dėl deguonies trūkumo atsirado širdies permušimų.
Tie pacientai, kuriems būna sužalotos kojos, gali judėti neįgaliojo vežimėliu. O kai traumuojama galva – viskas kur kas sudėtingiau“, – apie mūšio lauke patirtus sužalojimus kalbėjo medikas.
Prieš operaciją D.Matkevičius kreipėsi į kauniečius specialistus, kurie kurdami medicininę įrangą naudoja aukštąsias skaitmenines technologijas, pavyzdžiui, 3D spausdintuvą, veikiantį pagal kompiuterio komandas.
Kauniečiai pagamino konstrukciją, kurią reikėjo implantuoti. Dirbtinės dalys pasitelkus kompiuterinę programą buvo taisomos, kol idealiai atitiko ukrainiečio galvos matmenis.
Kauniečiai pasistengė užsakymą įvykdyti kuo greičiau. Jiems ukrainietis taip pat yra dėkingas už naują veidą.
„Paciento veidas nebėra perkreiptas, atsikūrė kvėpavimo ir maitinimosi funkcijos“, – džiaugėsi D.Matkevičius ir neslėpė, kad tokia operacija užsienyje galėtų kainuoti apie 100 tūkstančių eurų.
Po sprogimo – kaip per miglą
– Kaip jūs buvote sužeistas, kokių sužalojimų patyrėte? – paklausiau sveikstančio ukrainiečio Vitalijaus.
– Tai įvyko rytinėje Ukrainos dalyje, Donecko srityje. Dirbau mobiliojoje karo ligoninėje. Dažniausiai teikdavau pirmąją pagalbą mūšio lauke sužeistiems kariams, juos nugabendavau į ligoninę. Kartais tekdavo ir skubiai operuoti.
Lemtingą dieną vyko mūšis šalia strateginio objekto. Aš, kaip įprastai, padėjau sužeistiesiems.
Netoliese sprogo raketa. Mane užgriuvo siena. Labiausiai buvo sužalotas stuburas ir galva. Jaučiau skausmus. Sužeistas po griuvėsiais prabuvau net septyniolika valandų.
Tai, kas vyko po sprogimo, prisimenu miglotai. Jaučiau, kaip kovos bičiuliai mane atkasė ir ištraukė. Girdėjau pažįstamus balsus. Buvau nugabentas į karo ligoninę, kur man suteikė skubią pagalbą.
Bet mano veidas taip ir liko stipriai perkreiptas, visiškai negalėjau nei išsižioti, nei kramtyti. Minkšto maisto gabalėlį šiaip ne taip įstumdavau į burną, liežuviu patrindavau ir nurydavau. Kiekvienas mažas kąsnelis virsdavo didele kankyne. Buvo sunku ir kvėpuoti.
Aš ir toliau be paliovos jaučiau skausmą, kuris labai alino.
– Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje?
– Mano galvą apžiūrėję Ukrainos chirurgai pasakė, kad tokios sudėtingos operacijos jie dar nėra atlikę, todėl nenorėjo rizikuoti.
Kreipėmės į Lenkiją, bet ten ir taip gydoma daug sunkiai sužeistų karių, kuriems nutrauktos galūnės – rankos, kojos.
Tada Ukrainos chirurgai pasiaiškino, kad tokia operacija galėtų būti atlikta Lietuvoje. Jie mane atsiuntė pas vietos mediką.
Atvykus į jūsų šalį paaiškėjo, kad medikas išvyko į konferenciją. Man buvo pasakyta, kad laukčiau skambučio, bet jo taip ir nesulaukiau. Tada buvau galutinai praradęs viltį.
Mano žmona daug meldėsi, ir Dievas išgirdo jos maldas, – nusišypsojo Vitalijus. – O iš tiesų man padėjo geraširdė vilnietė, kurios pastangomis pavyko rasti puikų chirurgą.
– Ar daugiau mūsų šalyje nepatyrėte jokių netikėtumų?
– Atsirado kliūčių ir banke, kai reikėjo sumokėti už įtaisų, kurie buvo pritaikyti mano galvai, gamybą. Ukrainos grivinas iškeičiau į eurus.
Bet kadangi Lietuvoje imta riboti atsiskaitymus grynaisiais, o mano vardu išrašyta sąskaita viršijo 5 tūkstančius eurų, teko kreiptis į banką.
Jo darbuotojai nesutiko pervesti pinigų, o nurodė atsidaryti sąskaitą, įnešti reikalingą sumą ir pačiam atlikti pavedimą. Tai užtruko – užpildžius prašymą bankas jį nagrinėjo apie du mėnesius, prašė pagrįsti pinigų kilmę. Teko siųstis dokumentus iš Ukrainos.
Nors kelias iki operacijos užtruko, pagaliau viskas – tik į gera.
Jaudinasi ir dėl tėvų
– Chirurgas jus įspėjo, kad operacija bus rizikinga. Ar jautėte baimę?
– Iš pradžių bijojau. Atsidūręs operacinėje pamačiau būrį medikų ir užplūdo nerimas. Bet kai įėjo chirurgas Dalius, iš karto nusiraminau. Tai ir puikus specialistas, ir šiltas žmogus. Aš juo pasitikėjau.
– Kaip dabar jaučiatės, ar dar vargina skausmai?
– Dar kartais jaučiu skausmą, bet jis kur kas silpnesnis. Gydytojas sakė, kad manęs dar laukia reabilitacija. Bet aš pagaliau galiu valgyti ir kvėpuoti taip, kaip iki sprogimo!
O mintimis aš jau Ukrainoje. Mano tėvai liko namuose, jie nenorėjo išvykti. Jaudinuosi dėl tėvų, bendražygių. Kai kurių kovos draugų jau nebėra tarp gyvųjų. Kiekvieną kartą, kai apie tai pasiekia žinia, širdį užgula sunkumas. Prie to neįmanoma priprasti.
– Kokios mintys aplanko stebint karą ne nuo fronto linijos, o iš ligoninės palatos?
– Gaila taikių gyventojų, kurių daug sužeista, nemažai žuvo. Kuo jie nusikalto?
Ukrainiečiai dabar kovoja ne tik už laisvę, bet ir prieš žvėriškumą – daro viską, kad jis dar labiau neišplistų.
Neabejoju, kad mes laimėsime. Giname savo žemę, į kurią priešas įžengė nekviestas. Okupantai pasauliui skelbė, kad neva vykdo specialiąją operaciją, eina ginti savo tautos. Bet mes nesame jų tauta, tai ką tada jie ėjo ginti?
Mūsų tautą karas labai sutelkė. Nuo 2014 metų, kai kovėmės su Rusijos remiamais separatistais, mes daug mokėmės ir dirbome.
Anksčiau netrūko vadinamųjų sofos kovotojų, kurie mūšius komentuodavo nuo minkštasuolių. Pažinojau ir aš tokių. Dabar jie tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, gina tėvynę mūšiuose.
Nors mano draugai nusiteikę kovingai, svarbi ir kitų šalių parama. Kartu su ukrainiečiais į mūšius eina baltarusiai, čečėnai. Pastarieji – priešingybė sužvėrėjusiems prorusiško Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo smogikams.
Mums labai padeda ir lietuviai. Jūsų šalis nėra didelė, bet jos stiprybė – draugiški žmonės, kurie nepalieka nelaimės ištiktųjų.
– Ar ketinate grįžti padėti sužeistiesiems?
– Norėčiau kuo greičiau sugrįžti į savo dalinį. Seku naujienas ir žinau, kad ten vaikinams praverstų mano pagalba. Jeigu mane priims, aš būtinai taip ir padarysiu.
Jau kalbėjau su savo vadu. Jis patarė neskubėti – norėtų, kad aš visiškai pasveikčiau.
Noriu tikėti, kad pragaras, kurį Ukrainos žemėje užvirė okupantai, greitai baigsis ir mano draugai galės sugrįžti į namus.
Nuo raketų apima panika
Klausydamasi vyro žodžių Anastasija atrodė susirūpinusi. Vykdama į Lietuvą ukrainietė kelyje užtruko apie dvidešimt valandų.
„Norėjau spėti prieš operaciją. Atvykau jau tada, kai vyras buvo reanimacijoje. Apsiverkiau, nes iki tol bijojau. Mano vyras daug prisikentėjo, gėdijosi savo negalios. Kai pamačiau, kad operacija pavyko, baimė liko praeityje“, – kalbėjo pašnekovė.
Ji taip pat mąsto apie sugrįžimą į karo draskomą gimtinę.
Gyvendama Pietų Ukrainoje Anastasija jau taip stipriai kaip anksčiau nekrūpčioja išgirdusi sirenų, skelbiančių apie pavojų, gausmą. Nors tai labai išvargino.
Kai prasidėjo karas, ji nuo be paliovos kaukiančių sirenų kurį laiką negalėdavo užmigti, vartojo ir raminamuosius vaistus.
Bet ukrainietė taip ir nepriprato prie sprogimų ir garso, kurį skleidžia okupantų raketos. Kaskart tai išgirdus ima drebėti rankos ir kojos.
Kartą Anastasija nuvyko apsipirkti į turgų. Virš galvos praskriejo raketa. Moteris šoko atgal į mašiną, o tada vėl išgirdo garsą, kurį skleidė jau kita mirtį nešanti raketa.
„Baisiausia – kai girdi atlekiančią raketą ir nenumanai, kur ji sprogs. Apimta panikos tada ėmiau garsiai raudoti. Nuo raketų sprogimų dreba namai, trankosi buto durys“, – pasakojo ukrainietė.
Kitą kartą raketa pataikė į daugiabutį, kuriame gyveno jos bičiulė. Anastasija puolė jai skambinti, o išgirdusi pažįstamą balsą apsidžiaugė. Bičiulė su šeima kaip tik tuo metu viešėjo pas giminaitį kaime.
Nemažai jos draugų, kurie turi vaikų, išvyko į kitas šalis. Vitalijus ragino ir ją pasitraukti į saugią vietą, bet Anastasija nutarė likti gimtinėje ir padėti civiliams pacientams.
Seneliai gyveno Rusijoje
„Jeigu mano seneliai žinotų, kad mus užpuolė Rusija, jie karste apsiverstų. Mano močiutė ir senelis iš motinos pusės gyveno Rusijos mieste Novosibirske. Senelis buvo kariškis. Jų jau nebėra gyvų.
Ir dabar dalis Rusijos gyventojų mus palaiko, bet bijo garsiai apie tai kalbėti. Aš anksčiau svajojau nuvažiuoti į Maskvą, bet ten jau niekada nevyksiu. Išduočiau tautiečius, kurių artimieji žuvo nuo okupantų“, – kalbėjo Anastasija.
Žvelgdama į vyrą, kuris su chirurgu D.Matkevičiumi aptarinėjo tolesnį gydymą, ukrainietė garsiai įsisvajojo, ką veiks tada, kai baigsis karas.
„Bus graži šilta vasara, sugrįš mūsų draugai. Mes trauksime prie jūros, vėl maudysimės ir nebijosime užplaukti ant minų. Dabar prie jūros visi paplūdimiai uždaryti. Ten vaikščioti rizikinga. Vasarą buvo žmonių, kurie nepaisydami įspėjimų brido į jūrą, kai kurie užplaukė ant minų. Jos – tarsi rykliai, išneria netikėtai.
Bet aš tikiu, kad netrukus mes vėl juoksimės, žaisime su mūsų krikšto vaikais, kurių turiu keturis.
Žinoma, jau nebūsime tokie patys. Karas pakeitė mūsų vertybes. Svarbiausia – sveikata ir gyvybė, o ne materialiniai turtai. Kare žūsta ir turtingi. Jie nieko nepasiima su savimi.
Mes visada prisiminsime žuvusius draugus ir tuos, kurie juos nužudė. Iš tautos atminties to niekas neištrins.
Prisiminsime ir pagalbą, kurią mums teikia lietuviai. Be jos mums būtų sunku pirmiausia psichologiškai. Mes niekada nepamiršime, kad jūs sunkiu metu nepalikote mūsų vienų“, – pažadėjo ukrainietė Anastasija, o karo medikas Vitalijus pritarė žmonai.
Visą straipsnį skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje.
