Sėkmingiausi šie rinkimai buvo socialdemokratams. Kita vertus, visos partijos, gal išskyrus „darbiečius“, skelbia, kad juose pasirodė sėkmingai ar bent nelaiko savęs pralaimėtojomis.
Už socialdemokratus balsavo daugiausia – 17,45 proc. rinkėjų, jie gavo didžiausią skaičių – 358 – tarybų mandatus ir net 17 merų postų. Tai geresni nei ankstesnių savivaldos rinkimų rezultatai.
Vis dėlto vadindama konservatorių rezultatus visišku pralaimėjimu socialdemokratų lyderė V.Blinkevičiūtė turbūt sąmoningai sutirština spalvas, nors svarbiausia valdančioji partija laimėjo vos penkis merų postus, net šešiais mažiau nei per ankstesnius rinkimus.
Juk, šiaip ar kitaip, už konservatorius balsavo 16,2 proc. rinkėjų – nedaug mažiau negu už socialdemokratus, be to, dešinieji laimėjo daugiausia gyventojų turinčiame Vilniuje, o tai svarbu žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus.
Dėl visuomenę erzinančių politinių sprendimų, nelengvos ekonominės padėties buvo galima laukti, kad konservatorius rinkėjai dar labiau nubaus, o socialdemokratams bus net dosnesni. Taigi pergalė Seimo rinkimuose suskilusiai opozicijai anaiptol nėra garantuota.
Žinoma, savivaldos ir Seimo rinkimai labai smarkiai skiriasi, didžiulę įtaką turi, kaip žmonės vertina savo rajono ar miesto politikus, mažai paisydami jų partinės priklausomybės. Juk partijos į merų rinkimus delegavo net 27 Seimo narius ir vos vienas įstengė juos laimėti.
Tai rodo, kad partijos savivaldybėse nėra išugdžiusios naujų stiprių, vietos bendruomenių mėgstamų lyderių, todėl rinkėjams siūlo televizijos ekranuose dažnai šmėžuojančius Seimo politikus.
Kaune ir beveik visur kitur parlamentarų patirtas fiasko reiškia viena – rinkėjus tokios vilionės gal net suerzina.
Tuo metu pareigas ėję ir vėl kandidatavę merai dauguma atvejų rinkimus laimėjo. Todėl jie buvo geidžiami perbėgėliai, jei sumanydavo keisti partines spalvas. Tik Klaipėdos miesto rinkėjai skaudžiai nubaudė buvusį merą V.Grubliauską, sumaniusį šlietis prie socialdemokratų.
Pirmiausia vietos lyderių populiarumu, o ne rinkėjų simpatijoms partijai galima aiškinti tiek santykinę Liberalų sąjūdžio sėkmę renkant merus, tiek beviltiškus Laisvės partijos rezultatus.
Liberalų sąjūdis pagal merų postų derlių gerokai pralenkė konservatorius ir atsiliko tik nuo socialdemokratų. Paradoksas, kad sėkmė liberalus lydėjo ne miestuose, kur, atrodytų, jų rėmėjų daugiausia, o provincijoje.
Visi keturi per pirmąjį rinkimų turą išrinkti jų merai jau ėjo šias pareigas, antrajame ture laimėję liberalai, išskyrus porą, taip pat žinomi savo rajonuose politikai.
Ar vietos veikėjų populiarumu paremta sėkmė duos daug naudos Liberalų sąjūdžiui per nacionalinius rinkimus?
Panašiai galima įvertinti ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ penkis merų postus.
Jie – ankstesni merai arba vieni savivaldybės administracijos vadovų, pervilioti į naują partiją S.Skvernelio ir jo šalininkų jiems atsiskyrus nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS).
Gerokai nukraujavusiai LVŽS aštuoni merai ir 9,2 proc. rinkėjų balsų nėra prastas rinkimų rezultatas, rodantis, kad ši partija regionuose tradiciškai išlaiko įtaką.
Užtat net atsižvelgiant į savivaldos ir nacionalinių rinkimų skirtybes rimtą perspėjimo signalą turėjo gauti ir Laisvės, ir Darbo, ir Regionų partijos.
Tiesa, pastarosios partijos atstovė Ž.Pinskuvienė, sulaukusi net 80 proc. rinkėjų paramos, jau pirmajame ture triuškinamai laimėjo Širvintų mero postą, bet tai – vien jos asmeninė sėkmė.
„Laisviečiai“ ir „darbiečiai“ išvis liko be merų, o už juos balsavo gerokai mažiau nei 5 proc. rinkėjų. Tai kelia grėsmę, kad Seimo rinkimuose šioms partijoms gali nepavykti peržengti parlamentinio slenksčio.
Didžiausiu šių savivaldos rinkimų netikėtumu turbūt galima laikyti tai, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) pirmąkart per visą nepriklausomybės laikotarpį neteko Vilniaus rajono mero posto, nors toks rinkėjų sprendimas dar apskųstas.
Reikia pripažinti, jog nuolatinių laimėtojų pralaimėjimą lėmė ir tai, kad keičiasi Vilniaus rajono gyventojų demografija, daugėja lietuvių kilmės gyventojų, o jų absoliuti dauguma nebalsuoja už kone atvirai lenkų atstove prisistatančią LLRA-KŠS.
Kita vertus, beveik visoms politinėms jėgoms pavyko susivienyti ir bendrai agituoti už socialdemokratų kandidatą R.Duchnevičių, o tai suteikė pretekstą LLRA-KŠS skųstis dėl esą nelaisvų rinkimų.
Vis dėlto tikėtina, kad LLRA-KŠS pamažu praras tvirtas pozicijas Vilniaus krašte, išskyrus Šalčininkų rajoną, kur šios politinės jėgos vyravimas išlieka nepajudinamas, nors į atskirą tautinę grupę orientuota partija demokratinėje Lietuvoje laikytina visiška sovietine liekana.
Tiesa, kol kas sunku pasakyti, kaip klostysis R.Duchnevičiaus su LLRA-KŠS dominuojama taryba. Tuo metu daugumoje kitų savivaldybių dideli konfliktai ir tarybų nesutarimai su plačius įgaliojimus įgijusiais merais mažiau tikėtini.
