Susitarimas apima sutikimą Kauno viešajam transportui aptarnauti maršrutus kaimyninėje savivaldybėje, o abiejų savivaldybių gyventojams užtikrinama galimybė vienodomis sąlygomis leisti atžalas į vaikų darželius.
Ketinimų protokolas – dar ne sutartis ir daugelio detalių turbūt nežino
net jo kūrėjai, tačiau pati idėja dvelkia pozityvumu.
Ši naujiena visai nebūtų keista, jeigu nežinotume, kokia įtampa visai
neseniai tvyrojo tarp Kauno miesto ir rajono vadovų, o neviešuose
pokalbiuose politikai oponentus kaltino visišku nesugebėjimu imtis
reikšmingų pokyčių.
Kai Kauno meras V.Matijošaitis prieš kelerius metus paskelbė apie planą
prijungti prie miesto kelias pakaunės seniūnijas, šis jo planas buvo
paskelbtas grobuonišku išpuoliu, o pykčio bangos nuvilnijo net iki Seimo
ir Prezidentūros.
Po gausybės kritikos miesto vadovai ėmėsi subtiliau spausti Kauno rajono
valdžią ir gyventojus – mokestį už darželio lankymą kitų savivaldybių
gyventojams padidino kelis kartus.
Nors Kauno rajonas nebuvo išskirtas, niekam nekilo abejonių, kad taikyta
būtent į jo gyventojus. Tuo metu kauniečiai net sveikino tokį sprendimą
– kodėl darželius turėtų lankyti kitų savivaldybių gyventojų vaikai,
kai vietų trūksta net patiems kauniečiams?
Vaikų rūšiavimo skandalu pramintas ginčas ne kartą buvo sprendžiamas
teisme ir jame Kauno savivaldybei nesisekė, tačiau keista būtų
svarstyti, kad miesto valdžia pagaliau pasidavė ir išsižadėjo savo
plano. Ji tiesiog nepratusi pralaimėti.
Štai dėl šios priežasties susitarimas su Kauno rajono valdžia atrodė
keistokai.
Rinkimai Kaune ir Kauno rajone vyko be jokios intrigos – tiek
V.Matijošaitis, tiek V.Makūnas nesunkiai išsaugojo savo postus. Abiejų
savivaldybių tarybose jie turės milžinišką saviškių palaikymą, todėl
nėra ir jokių priežasčių atsisakyti ketinimų protokolo.
Belieka tikėtis, kad susitarimas nebuvo tik politikų reklaminis triukas.
Pirmiausia – V.Matijošaičio bei jo komandos siekiant nuraminti
kaimyninių savivaldybių gyventojus.
Abiejų savivaldybių vadovai dabar turi puikią galimybę įrodyti, kad
integracija galima be jokių prievartinių poveikio priemonių ir tai gali
būti pirmas tikrai rimtas žingsnis link savivaldybių susiliejimo.
Savivaldos reikalų žinovai daugybę kartų kartojo, kad vadinamųjų
žiedinių savivaldybių aplink didžiuosius miestus turėtų nelikti.
Daugelyje užsienio šalių jau seniai vyksta administracinių vienetų
sujungimas, nes tai padeda sutaupyti lėšų.
Kai tai vyksta per prievartą, kyla gyventojų nepasitenkinimas, kai
aiškiai nurodomi privalumai ir nauda – belieka sutikti.
Šalies valdžia administracinio suskirstymo pertvarkos nesiėmė ir turbūt
nesiruošia to daryti, nes tokiems nepopuliariems žingsniams tiesiog nėra
tinkamo laiko.
Vienus rinkimus keičia kiti, o savivaldybių sujungimas nėra paprastas
darbas ir gali užtrukti kelerius metus. Nepakanka priimti tai
reglamentuojančių įstatymų. Kur kas svarbiau, kad naujasis darinys
veiktų efektyviai ir gyventojams nekiltų sunkumų.
Kita vertus, politikams naudinga turėti vietininkų, kurie renkami
daugybę metų ir talkina jiems rinkimų į Seimą metu. Kiekviena partija
stengiasi išsaugoti savo vietininką, todėl oponentų bandymas į jį
pasikėsinti iškart būtų vertinamas kaip brutalus išpuolis.
Kortas gali sumaišyti svari politinių komitetų reikšmė, tačiau net ir
tokiu atveju valdžia nesiryžta erzinti rinkėjų, kuriems pastaraisiais
metais teko nemažai išbandymų.
Kauno ir Kauno rajono valdžia gali padėti išvengti nereikalingų
sukrėtimų – sukurti pavyzdinį modelį, kurį liktų tik pritaikyti kituose
šalies regionuose. Ar užteks noro ir motyvacijos tai padaryti? ˙
