– Vertinant šiuos savivaldos rinkimus verta nagrinėti už partijas balsavusių rinkėjų skaičius, o ne ką nors kita. Juk būsimuose prezidento ir Seimo rinkimuose sėkmę lems ne merų ir ne mandatų savivaldybėse skaičius, o rinkėjų, kurie už partijas ar jų kandidatus balsuos per ateinančius rinkimus, skaičius.
Sociologų ir politologų išankstinės prognozės, kad konservatoriai patirs skaudų pralaimėjimą, neišsipildė ne pirmą kartą. Aš rinkimų rezultatus vertinu paprastai: TS-LKD surinko tiek pat balsų, kiek ir prieš 4 metus. Todėl stabilūs šių rinkimų rezultatai suteikia konservatoriams solidaus tvirtumo žvelgiant į būsimus Seimo rinkimus. Ypač tvirtai nuteikia sėkmė Vilniuje. Tiesa, turime apmąstyti tendenciją, kad už mus labiau balsuoja sostinės, o ne regionų rinkėjai.
O opozicijai tokie rezultatai turėtų kelti daug nerimo: socialdemokratams ir visai populistinei opozicijai santykinai gerai sekasi tik provincijoje ir tik per savivaldos rinkimus, tačiau nesiseka didmiesčiuose ir per Seimo rinkimus.
Kol kas nematyti ryškesnių požymių, kad opozicinės jėgos ką nors darytų, kad tai pasikeistų, todėl šiai Vyriausybei gresia antra kadencija – tai taip pat būtų dar vienas rinkėjų „stabilumo“ įrodymas.
Kalbant apie tiesioginius merų rinkimus, jie yra palankūs veikiantiems merams, todėl dauguma normaliai dirbančių merų išsaugo savo pozicijas. Kai kur merai išsaugo savo pozicijas, nes tiesiog yra užvaldę savivaldybes ir ten demokratija bei rinkimai tiesiog nebeveikia. Tai buvo nesunku prognozuoti dar tuo metu, kai tiesioginiai mero rinkimai buvo tik įvedami. Bet tai jau atskira tema.
– Ar taip pat teigiamai galite įvertinti ir Lietuvos užsienio politiką – juk, dirbdamas Europos Parlamente, pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriate užsienio, o ne vidaus politikos klausimams?
– Džiugina, kad ir Lietuvos užsienio politikos formuotojai, pirmiausia ministras Gabrielius Landsbergis, tarptautinėje arenoje ir pagrindinėje tarptautinėje žiniasklaidoje rodo geopolitinę lyderystę, aiškiai ir argumentuotai formuluoja strateginį požiūrį į svarbiausius iššūkius mūsų regiono ir viso Europos žemyno saugumui. Ne taip dažnai tenka patirti ir tokį momentą, kai klausaisi kieno nors interviu ir apima asmeninio pasididžiavimo jausmas.
– Jau metus bene aktualiausias užsienio politikos klausimas – Ukrainos kova su Rusijos agresija. Visus šiuos metus Lietuvos visuomenė ir politikai aktyviai remia ukrainiečius, tačiau Vakaruose tokia parama, atrodo, yra silpnesnė. Ar galima tai kaip nors pakeisti?
– Išties iki karo pradžios netikėjau, kad Putinas ryšis tokiai nusikalstamai kvailystei.
Tačiau gana greitai tapo aišku, ką toks karas reiškia ir ką mes, politikai, turime daryti ir ko siekti: besąlygiškos Ukrainos pergalės mūšio lauke, Putino ir jo parankinių patraukimo atsakomybėn specialiajame tribunole, Ukrainos narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO. Prieš metus subūrėme ir tarptautinį to paties siekiančių parlamentarų tinklą „United for Ukraine“, vienijantį politikus iš visų pasaulio žemynų: nuo Lietuvos iki Mikronezijos, nuo Ugandos iki JAV. Šiuo metu tinklas vienija beveik 500 politikų ir ekspertų.
Ukrainiečiams tenka už savo laisvę kovoti mūšio lauke, o mums – nematomame Vakarų fronte, tai yra įtikinėjant ES ir Vakarų valstybių politikus nenutraukti, o didinti paramą Ukrainai – tiek karinę, tiek finansinę, tiek politinę.
– Jūsų, šio tinklo koordinatoriaus, veikla įvertinta aukščiausiu Ukrainos Aukščiausiosios Rados apdovanojimu. Vadinasi, pavyksta pasiekti apčiuopiamų rezultatų?
– Nors kai kam tai ir atrodytų neįmanoma užduotis mažos valstybės politikams, vis dėlto bet kokį tikslą galima pasiekti nuosekliai dirbant. „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“, – tai turėtų būti ir Lietuvos užsienio politikos darymo paradigma.
Mes, Lietuva ir jos politikai, nesame pats didžiausias „lašas“, tačiau pasiekti pavyksta daug: per pastaruosius metus net į kelis Europos Parlamento dokumentus pavyko įtraukti nuostatas dėl specialiojo tribunolo Putinui steigimo, dėl Rusijos pripažinimo terorizmą remiančia valstybe, pastaruoju metu pavyko įtraukti nuostatą, kad derybos dėl narystės ES su Ukraina turi būti pradėtos dar šiemet, o pabaigtos iki dešimtmečio pabaigos.
Su šia nuostata toliau belsimės į kitų ES institucijų ir didžiųjų valstybių sostinių duris – taip darysime naujus „lašus“.
Negana to, po pastarojo vizito Ukrainoje šios šalies naryste NATO pavyko įtikinti ir iki tol dvejojusią didžiausios Europos politinės jėgos – Europos liaudies partijos – vadovybę.
– Karas ES pasienyje padarė didelį poveikį diskusijoms dėl Europos ateities, kuriose dalyvavote ir jūs. Kaip sekasi įgyvendinti ambicijas Europos Sąjungai tapti geopolitine žaidėja?
– Kaip įgyvendinti Europos ateities scenarijus, nubrėžtus Konferencijoje dėl Europos ateities, tebediskutuojama kažkur ES institucijų koridoriuose.
Mano nuomone, jei Europos Sąjunga nori tapti geopolitine žaidėja, kaip buvo paskelbta Konferencijos dėl Europos ateities baigiamojoje deklaracijoje, turime greičiau apsispręsti bent dėl dviejų klausimų. Pirma, atsisakyti vienbalsiškumo užsienio politikos klausimais, nes tai trukdo priimti griežtesnes sankcijas Kremliaus ir Minsko režimams. Antra, turime tvirtai apsispręsti dėl ES plėtros strategijos: pakartosiu, kad pradėti derybas dėl narystės ES su Ukraina, Moldova turime dar šiemet, o pabaigti jas iki šio dešimtmečio pabaigos. Žinoma, nepamirštant ir jau labai ilgai narystės laukiančių Vakarų Balkanų šalių. Tik integracijos perspektyva padės mums atsverti vis stiprėjantį Rusijos bandymą siūbuoti situaciją toje pačioje Moldovoje, o sėkminga integracija pokyčiams gali paskatinti ir Rusijos visuomenę.
– Dažnai kalbate ne tik apie Ukrainą ir ES plėtrą, bet ir apie galimus pokyčius ar demokratijos pergalę Rusijoje ar Baltarusijoje. Daug kas Lietuvoje abejoja, ar mums šis klausimas tikrai toks aktualus?
– Mano pozicija labai paprasta – Lietuva bus saugi tuomet, kai turės saugius ir nuspėjamus kaimynus, besilaikančius demokratijos principų, – juk demokratijos nekariauja tarpusavyje.
Todėl Rusijos ir Baltarusijos demokratinė ateitis turėtų būti vienas mūsų strateginių interesų.
Dažnai girdime, esą nei Rusija, nei Baltarusija nepajėgios tapti demokratijomis. Tačiau jei Ukraina tapo demokratine valstybe, kodėl to negali Rusija ar Baltarusija?
Žinoma, tai įvyks tik po to, kai šie režimai bus nugalėti mūšio lauke ir atlygins Ukrainai per karą padarytą žalą, o jų diktatoriai bus patraukti atsakomybėn. Tačiau kalbėti apie tai turime jau šiandien, nes tik tikint tokia saugumo perspektyva ES kaimynystėje neblės Vakarų ryžtas toliau remti Ukrainą.
